Kodėl Jėzus prieš pat mirtį ištarė: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Palygink su Psalmyno 22:1.)

Prieš mirtį, kaip rašoma Mato 27:46 ir Morkaus 15:34, Jėzus ištarė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Tai liudija, kad Jėzus patyrė visa, kas buvo apie Mesiją išpranašauta, įskaitant žodžius iš Psalmyno 22:1. Būtų neteisinga manyti, kad Jėzus jautėsi nusivylęs ar pristigo tikėjimo. Jis labai gerai suprato, kodėl turi mirti, ir buvo tam pasiryžęs (Mt 16:21; 20:28). Taip pat suvokė, kad mirties valandą jis liks visiškai be apsaugos, kad Jehova, vaizdžiai tariant, neapjuos jo „tvora iš visų pusių“ (Job 1:10). Jehova norėjo įrodyti, kad Jėzus liks jam ištikimas net kęsdamas didžiausią agoniją (Mk 14:35, 36).

Kodėl tad Jėzus ištarė tokius žodžius? Iš tikro nežinome. Tačiau apsvarstykime keletą galimų priežasčių. *

Galbūt šiais žodžiais Jėzus norėjo tik patvirtinti, kad išties buvo Jehovos apleistas. Kad būtų sumokėta išpirka, Jehova turėjo palikti Sūnų vieną, be jokios pagalbos. Taip pasiaukodamas Jėzus „už kiekvieną paragavo mirties“ (Hbr 2:9).

Galbūt Jėzus šiais keliais psalmės žodžiais norėjo atkreipti kitų dėmesį į visą psalmę. Daugelį psalmių tomis dienomis izraelitai mokėjo atmintinai. Išgirdę vos  vieną eilutę jie tikriausiai prisimindavo ir visą psalmę. Galbūt Jėzus norėjo, kad jo sekėjai prisimintų, kokiais žodžiais toje psalmėje buvo nusakyta Mesijo mirtis (Ps 22:7, 8, 15, 16, 18, 24). Be to, paskutinėse jos eilutėse pranašaujama, kad atėjus metui Jehova šlovingai viešpataus iki pat žemės pakraščių (Ps 22:27–31).

Galbūt šiais žodžiais Jėzus norėjo pabrėžti, kad yra nekaltas. Jėzaus teismą priešininkai surengė skubotai, vėlų vakarą, sulaužydami visas galiojančias teisės normas (Mt 26:59; Mk 14:56–59). Ir piktžodžiautoju jį pripažino be jokio pagrindo (Mt 26:65, 66). Tad šiuo klausimu Jėzus, galimas dalykas, norėjo pasakyti, kad nepadarė nieko, dėl ko būtų nusipelnęs mirties bausmės.

Galbūt Jėzus taip pat norėjo pasakyti, kad jam, kaip ir Dovydui, tekusios kančios nėra Jehovos nemalonės ženklas. Dovydo klausimas nereiškė, kad jis stokojo tikėjimo. Juk psalmėje jis kalbėjo apie savo pasitikėjimą Jehovos gelbstinčia galia (Ps 22:23, 24, 27). Jehova ir toliau Dovydą laimino. Taigi Dovydo negandos nebuvo Jehovos nemalonės ženklas. Panašiai ir su Jėzumi, „Dovydo Sūnumi“ (Mt 21:9). Sunki bausmė ant kančių stulpo nereiškė, kad jis prarado Jehovos palankumą.

Galbūt šiais žodžiais Jėzus išreiškė skausmą dėl to, kad Jehovai savo Sūnų, pasiryžusį įrodyti ištikimybę iki pabaigos, teko trumpam palikti be jokios apsaugos. Dievo Sūnui niekada nebūtų reikėję kentėti ir mirti. Jo aukos prireikė pirmiesiems žmonėms nusidėjus. Jėzus niekuo nenusikalto, jis ištvėrė kančias ir mirė norėdamas paneigti Šėtono iškeltus kaltinimus ir sumokėti išpirką už tai, ką žmonės prarado (Mk 8:31; 1 Pt 2:21–24). Dėl to Jehova turėjo pirmą kartą Jėzaus gyvenime trumpam palikti jį be jokios pagalbos.

Galbūt Jėzus norėjo padėti savo sekėjams suprasti, kodėl Jehova leido, kad jo Sūnus mirtų tokia mirtimi. * Jėzus žinojo, kad nubaustas mirtimi ant kančių stulpo tarsi koks nusikaltėlis jis daugeliui taps papiktinimu (1 Kor 1:23). Jo sekėjai turėjo suvokti tikrąją jo mirties reikšmę ir suprasti, kad jis ne nusikaltėlis, o Gelbėtojas (Gal 3:13, 14).

Nors ir nesame tikri, kodėl Jėzus ištarė minėtus žodžius, aišku viena: jis puikiai suprato, kad numirdamas ant kančių stulpo vykdo Jehovos valią. Po kelių akimirkų Jėzus ištarė: „Atlikta!“ (Jn 19:30; Lk 22:37). Jehova trumpam paliko savo Sūnų be jokios apsaugos, kad jis galėtų iki galo atlikti užduotį, dėl kurios buvo siųstas į žemę. Taip išsipildė visa, kas apie jį „parašyta Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse“ (Lk 24:44).