Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

GYVENIMO ISTORIJA

„Kiek daug išmokau iš draugų!“

„Kiek daug išmokau iš draugų!“

ALŽYRO kalnuose, kur nakvojo mūsų pulkas, tą naktį buvo tamsu nors į akį durk. Vyko aršūs mūšiai. Stovėjau sargyboje su automatu ant peties, pasislėpęs už smėlio maišų krūvos. Staiga tylą nutraukė artėjančių žingsnių garsas. Nutirpau iš baimės. Buvau vos išaugęs iš paauglystės metų ir nenorėjau nei kito žudyti, nei pats žūti. „O Dieve!“ – sušukau.

Tas išgąstingas nutikimas paskatino mane ieškoti Dievo. Bet apie tai vėliau. Pirma trumpai papasakosiu, kaip buvau auklėjamas šeimoje ir kodėl mano širdis pamažu palinko prie Kūrėjo.

TĖVO PAVYZDYS

Gimiau 1937 metais Prancūzijoje, angliakasių gyvenvietėje Geinane. Kad išmaitintų šeimą, tėvas sunkiai triūsė kasykloje. Jis man buvo labai darbštaus žmogaus pavyzdys. Be to, mačiau, kaip tėvas kovoja už teisingumą ir nenuilstamai gina pavojingomis sąlygomis dirbančių angliakasių teises. Jis dalyvavo profsąjungos veikloje ir prisidėdavo prie streikų. Tėvą taip pat labai piktino dvasininkų veidmainystė. Kunigai gyveno palyginti pasiturinčiai, bet vis tiek prašydavo maisto ir pinigų iš angliakasių, nors šie vos galą su galu sudurdavo. Dvasininkų elgesiu tėtis taip baisėjosi, kad apie tikėjimą ir apie Dievą su mumis niekada nekalbėdavo.

Taigi ir aš, kai paaugau, pajaučiau stiprią nepakantą neteisybei. Pavyzdžiui, piktinausi, kad kai kurie yra nusistatę prieš žmones, atvykusius į Prancūziją iš svetur. Man pačiam labai patiko bendrauti su imigrantų vaikais, kartu su jais žaisdavau futbolą. Be to, mano mama buvo lenkė. Taigi labai troškau, kad tarp skirtingų tautų žmonių vyrautų santarvė ir lygybė.

KAS PRIVERTĖ SUSIMĄSTYTI APIE GYVENIMO PRASMĘ

Kariuomenėje

1957 metais buvau pašauktas į kariuomenę. Taip atsidūriau Alžyro kalnuose, kaip kad užsiminiau iš pradžių. Pasirodo, tąnakt persigandau visai be reikalo. Šalia vaikštinėjo ne priešo kareiviai, o laukinis asilas. Kaip man palengvėjo! Vis dėlto tas įvykis ir patirti karo žiaurumai privertė susimąstyti: kokia mūsų gyvenimo prasmė? ar Dievui rūpime? ar žemėje kada nors įsivyraus taika?

Kiek vėliau, trumpam grįžęs aplankyti tėvų, susipažinau su vienu Jehovos liudytoju. Jis davė man katalikišką Bibliją prancūzų kalba ir grįžęs į Alžyrą pradėjau ją skaityti. Ypač įstrigo žodžiai iš Apreiškimo 21:3, 4: „Štai Dievo buveinė tarp žmonių. [...] Jis nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių, ir nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo.“ * „Negi tai tiesa?“ – svarsčiau. Tuo metu apie Dievą ir Bibliją nežinojau beveik nieko.

1959 metais grįžau iš kariuomenės. Tada susipažinau su kitu liudytoju, Fransua. Jis padėjo man suprasti daugelį Biblijos tiesų. Pavyzdžiui, sužinojau, kad Dievo vardas – Jehova (Ps 83:18). Taip pat kad Dievas įgyvendins žemėje teisingumą, atkurs rojų ir įvykdys visa, kas žadama Apreiškimo 21:3, 4.

Tie mokymai skambėjo labai įtikinamai ir palietė man širdį. Sykiu ėmiau dar labiau niršti ant kunigų. Norėjosi nueiti pas juos ir išbarti, kad moko su Biblija nesuderinamų dalykų. Regis, tėčio pažiūros buvo įspaudusios mano prote gilų pėdsaką, tad maniau, kad turiu tuojau pat ko nors imtis.

Fransua ir kiti liudytojai padėjo man nusiraminti. Jie paaiškino, kad krikščioniui nevalia kitų smerkti. Mūsų pareiga – paskelbti žmonėms viltingą žinią apie Dievo Karalystę. Taip darė Jėzus ir taip jis prisakė daryti savo sekėjams (Mt 24:14; Lk 4:43). Be to, turėjau išmokti su žmonėmis kalbėtis maloniai ir taktiškai, net jeigu jų įsitikinimai kitokie nei mano. Supratau, kad „Viešpaties vergui nedera kivirčytis. Jis turi būti su visais švelnus“ (2 Tim 2:24).

Tačiau man pavyko pasikeisti ir tais pačiais 1959 metais rajono suvažiavime pasikrikštijau. Tame suvažiavime susipažinau su Anžel. Ji man labai patiko, tad paskui vis apsilankydavau jos bendruomenės sueigose. 1960 metais mudu susituokėme. Ši nuostabi moteris yra puiki žmona, tikra dovana nuo Jehovos (Pat 19:14).

Mūsų tuoktuvių dieną

IŠMINTINGI PATYRUSIŲ BROLIŲ PAMOKYMAI

Metams bėgant daug išmokau iš patyrusių brolių. Pavyzdžiui, jie padėjo suprasti, kad net sunkiausia užduotis nebus per sunki, jeigu esame nuolankūs ir vadovaujamės principu iš Patarlių 15:22: „Kur daug patarėjų, ten ateina sėkmė.“

Rajono priežiūros darbe (1965 m.)

Koks šis pamokymas vertingas, įsitikinau ne kartą, ypač nuo 1964-ųjų, kai mane paskyrė rajono prižiūrėtoju. Pradėjau lankyti bendruomenes ir drąsinti bei dvasiškai stiprinti brolius ir seses. Man tebuvo 27 metai ir stokojau patirties, todėl dariau klaidų. Tačiau norėjau mokytis ir įsiklausydavau į brandžių brolių patarimus.

Gerai atsimenu pokalbį, įvykusį po apsilankymo vienoje Paryžiaus bendruomenėje. Prie manęs priėjo dvasiškai brandus brolis iš tos bendruomenės ir paklausė, ar galėtume trumpai šnektelėti. „Gerai“, – sutikau.

Jis paklausė: „Lui, kai šeima kviečiasi gydytoją, kurį iš namiškių jis konsultuoja?“

„Ligonį“, – atsakiau.

Brolis tarė: „Būtent. O tu, kiek pastebėjau, daugiausia laiko praleidi su dvasiškai stipriais krikščionimis, tarkim su bendruomenės prižiūrėtoju. Kai kurie mūsų broliai ir sesės yra nusiminę, kiti drovūs, dar kiti tik neseniai stojo į tiesos kelią. Jie būtų dėkingi, jei skirtum daugiau laiko su jais pabendrauti ar netgi papietauti.“

To brolio geranoriškas patarimas buvo teisingas, visiškai pagrįstas. Jo meilė Jehovos avims mane labai sujaudino. Taigi, nepasididžiavau ir iš karto ėmiausi daryti taip, kaip jis pasiūlė. Esu Jehovai dėkingas už tokius brolius.

1969 ir 1973 metais Kolombo mieste (Paryžiaus regionas), buvo surengti tarptautiniai kongresai. Mane paskyrė maitinimo skyriaus prižiūrėtoju. 1973 metais visas penkias kongreso dienas reikėjo maitinti 60000 žmonių! Tokia užduotis atrodė tarsi neįkopiamas kalnas. Tačiau ir čia pravertė pamokymas iš Patarlių 15:22. Kreipiausi patarimo į bendratikius, turinčius patirties viešojo maitinimo srityje, – į mėsininkus, daržovių augintojus, virėjus ir produktų tiekėjus. Drauge su šiais dvasingais broliais mes tą kalną įveikėme.

Tais pačiais 1973 metais mudu su žmona pakvietė tarnauti Prancūzijos Betelyje. Jau pati pirmoji man paskirta užduotis buvo ne iš lengvųjų. Turėjau ieškoti galimybių pristatyti mūsų leidinių siuntas bendratikiams į Kamerūną. Ten liudytojų veikla buvo uždrausta ilgą laiką – nuo 1970 iki 1993 metų. Ir vėl suabejojau, ar man pavyks. Prancūzijos filialo prižiūrėtojas tikriausiai tai suprato ir mane padrąsino: „Mūsų broliams Kamerūne labai reikia dvasinio maisto. Tad maitinkime juos!“ Ir mums tai pavyko.

Susitikimas Nigerijoje su bendratikiais iš Kamerūno (1973 m.)

Norėdamas susitikti su vyresniaisiais iš Kamerūno, kelissyk vykau į kaimynines šalis. Tie bebaimiai, apdairūs vyrai padėjo man viską taip suorganizuoti, kad dvasinį maistą į Kamerūną pavyktų įvežti reguliariai. Jehova mūsų pastangas laimino. Ištisus du dešimtmečius bendratikius toje šalyje pasiekdavo kiekvienas žurnalo Sargybos bokštas ir mėnraščio Mūsų Karalystės tarnyba numeris.

Nigerijoje mudu susitinkame su atvykusiais iš Kamerūno rajono prižiūrėtojais ir jų žmonomis (1977 m.)

DAUG IŠMOKAU IŠ SAVO BRANGIOS ŽMONOS

Nuo pat mūsų draugystės pradžios pastebėjau, kokia dvasinga sesė yra Anžel. Tuo dar labiau įsitikinau po to, kai susituokėme. Jau tuoktuvių dienos vakarą Anžel paprašė mane pasimelsti Jehovai ir pasakyti jam, kad mudu trokštame nuveikti tarnyboje kiek įmanoma daugiau. Jehova tą mudviejų maldą tikrai išklausė.

Anžel pavyzdys įkvėpė mane labiau pasitikėti Dievu. Prisimenu, 1973 metais, kai buvome pakviesti tarnauti Betelyje, iš pradžių dvejojau – labai jau mėgau rajono priežiūros darbą. Bet Anžel priminė, kad savo gyvenimą esame paaukoję Jehovai. Tad argi neturėtume daryti to, ko prašo jo organizacija? (Hbr 13:17) Aišku, ji buvo teisi. Taip tapome Betelio tarnais. Per visus mūsų bendro gyvenimo metus Anžel supratingumas, nuovokumas ir dvasingumas padėjo stiprinti mudviejų ryšį ir priimti daugelį išmintingų sprendimų.

Aš ir Anžel Prancūzijos Betelio sode

Iki pat šiol Anžel yra man tikra parama. Kad galėtume dalyvauti teokratiniuose kursuose, abu pradėjome mokytis anglų kalbos. Dėl to net perėjome į anglakalbių bendruomenę, nors jau buvome įpusėję aštuntą dešimtį. Kadangi tarnavau Prancūzijos filialo komitete ir turėjau daug pareigų, anglų kalbai nelabai likdavo laiko. Tačiau mudu vienas kitam padėdami atkakliai jos mokėmės. Dabar mums abiem jau per aštuoniasdešimt, tačiau ruošdamiesi sueigoms iki šiol studijuojame leidinius dviem kalbomis – anglų ir prancūzų. Taip pat, kiek tik jėgos leidžia, dalyvaujame bendruomenės sueigose ir tarnyboje. Esame dėkingi Jehovai, kad mūsų pastangas išmokti anglų kalbą palaimino.

2017 metais sulaukėme ypatingos dovanos. Buvome pakviesti į mūsų organizacijos mokymo centrą Patersone (Niujorko valstija) mokytis kursuose, skirtuose filialų komitetų nariams ir jų žmonoms.

Jehova išties yra Didysis Mokytojas (Iz 30:20). Užtat jo tarnai – tiek jauni, tiek pagyvenę – įgyja išsilavinimą, kokio neturi niekas kitas žemėje (Įst 4:5–8). Užtikrintai galiu pasakyti, kad jaunuoliai, kurie klauso Jehovos ir mokosi iš patyrusių brolių ir sesių, dvasiškai auga ir tvirtai žengia tiesiu taku. Yra taip, kaip rašoma Patarlių 9:9: „Patark išmintingam, ir jis taps dar išmintingesnis, mokyk teisųjį, ir jis dar daugiau išmoks.“

Kartais vis prisimenu, kas prieš šešis dešimtmečius nutiko tą baugią naktį Alžyro kalnuose. Tada nė nenutuokiau, kokia laiminga ateitis manęs laukia. Kiek daug išmokau iš draugų! Jehova palaimino mane ir Anžel prasmingu gyvenimu. Todėl mudu ir toliau mokysimės iš Jehovos, taip pat iš patyrusių, išmintingų brolių ir sesių.

^ pstr. 11 Taip ši eilutė išversta „Naujojo pasaulio“ vertime.