1, 2. a) Kas kartą buvo prisakyta trims Jėzaus apaštalams ir kokį pavyzdį jie mums parodė? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

APAŠTALAI Petras, Jokūbas ir Jonas po 32 m. e. m. Paschos matė nepaprastą regėjimą. Ant aukšto kalno, galbūt Hermono, Jėzus jų akivaizdoje atsimainė – „jo veidas sušvito kaip saulė, drabužiai pasidarė skaistūs kaip šviesa“ (Mt 17:1–4). Paskui apaštalai išgirdo paties Dievo balsą: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš džiaugiuosi. Klausykite jo“ (Mt 17:5). Tie trys Jėzaus sekėjai išties visą gyvenimą klausė savo Mokytojo ir tuo parodė mums gerą pavyzdį.

² Ankstesniame straipsnyje kalbėjome, kokių dviejų dalykų, anot Jėzaus, neturime daryti. Dabar aptarsime dar du labai svarbius jo pamokymus.

3. Ką, remiantis Mato 7:13, 14, turime daryti?

³ Perskaityk Mato 7:13, 14. Jėzus kalbėjo apie dvejus vartus. Vieni atsiveria į „erdvų kelią“, o kiti – į „siaurą kelią“. Trečio kelio nėra, tad rinktis galime tik vieną iš dviejų. Ir tas pasirinkimas daug lemia – nuo jo priklausys ar gyvensime amžinai, ar ne.

4. Kur veda „erdvus kelias“?

 ⁴ Tie abu keliai labai skirtingi. Erdviuoju keliauti lengva, todėl jį renkasi dauguma žmonių. Jie nesupranta, kad šiuo keliu visus veda Šėtonas ir kad to kelio pabaigoje laukia pražūtis (1 Kor 6:9, 10; 1 Jn 5:19).

5. Kaip galima rasti „siaurą kelią“ ir ką reiškia juo eiti?

⁵ Kitas Jėzaus paminėtas kelias siauras ir jį atranda nedaugelis. Kodėl nedaugelis? Tolesnėje eilutėje skaitome Jėzaus įspėjimą saugotis netikrų pranašų (Mt 7:15). Šiandien išties nestinga visokių „pranašų“ – žemėje priskaičiuojama tūkstančiai religijų ir diduma teigia mokančios tiesos. Sutrikę dėl tokios tikybų įvairovės arba apakinti jų klaidingų mokymų ir filosofijų, dauguma žmonių nė nemėgina rasti kelio į gyvenimą. Tačiau jį rasti įmanoma. Jėzus pasakė: „Jei laikotės mano žodžių, iš tikro esate mano mokiniai; jūs suprasite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins“ (Jn 8:31, 32). Štai ir tu, užuot aklai sekęs paskui minią, ieškojai tiesos ir ėmeisi studijuoti Bibliją. Gilinaisi, ko Dievas iš mūsų tikisi ir ko mokė jo Sūnus. Tarp kita ko, sužinojai, kad Jehovai nepriimtinos klaidingų religijų išgalvotos doktrinos, ir nustojai švęsti pagoniškos kilmės šventes. Nors vykdyti Dievo valią ir išsivaduoti iš jį piktinančių įpročių nėra lengva, tu uoliai stengeisi, nes myli savo dangiškąjį Tėvą ir trokšti jo malonės (Mt 10:34–36). Kaip jis tavimi džiaugiasi! (Pat 27:11)

6. Kas, remiantis Psalmyno 119:9, 10, 45, 133, padeda mums neišklysti iš siaurojo kelio?

⁶ O ko reikia, kad iš siaurojo kelio niekada neišklystume? Laikytis Jehovos nubrėžtų ribų. Tos ribos yra tarsi atitvarai, juosiantys siaurą pavojingą kalnų kelią. Dėl jų važiuoti saugiau. Vairuotoją jie įspėja laikytis tam tikro atstumo nuo kelio krašto, kad neprivažiuotų per arti ir nenulėktų nuo skardžio. Jis tikrai nesiskundžia, kad atitvarai riboja laisvę. Taip ir Jehovos nustatytos normos, kurias sužinome iš Biblijos, mus saugo ir padeda išsilaikyti siaurame kelyje į gyvenimą. (Perskaityk Psalmyno 119:9, 10, 45, 133.)

7. Kodėl jaunuoliui verta rinktis siaurąjį kelią?

⁷ Jaunuoliai, gal kartais atrodo, kad Jehovos nustatytos normos per griežtos? Šėtonui patiktų, jei taip manytumėte. Jis siekia sudaryti įspūdį, kad einantys plačiuoju keliu džiaugiasi gyvenimu, o jūs, klausydami Jehovos, daug prarandate. Piktasis nori, kad pavydėtumėte bendramoksliams ar internete liaupsinamoms šio pasaulio žvaigždėms. * Tačiau atminkite: plačiuoju keliu traukiantiems žmonėms Šėtonas neatskleidžia, koks galas jų laukia. O Jehova aiškiai sako, kur veda abu keliai. Tuos, kas  renkasi siaurąjį kelią, jis žada apdovanoti tikra gerove ir laime (Ps 37:29; Iz 35:5, 6; 65:21–23).

8. Ko jaunuoliai gali pasimokyti iš Olafo?

⁸ Pagalvok, kokius išmėginimus atlaikė jaunuolis vardu Olafas. * Bendraklasiai spaudė jį pasielgti amoraliai, bet vaikinas paaiškino, kad Jehovos liudytojai laikosi Biblijoje nustatytų dorovės normų. Tada keletas merginų susimokė, kad vis tiek privers Olafą su kuria nors iš jų pasimylėti. Jaunuolis liko principingas ir spaudimui nepasidavė. Paskui jis patyrė ir kitokį išbandymą. „Mokytojai įkalbinėjo mane stoti į aukštąją, nes tai prestižo reikalas, – pasakoja Olafas. – Jie tikino, kad neįgijęs aukštojo išsilavinimo nieko gyvenime nepasieksiu.“ Kas suteikė Olafui tvirtybės? Jis sako: „Turėjau labai gerų draugų bendruomenėje. Jie man buvo lyg šeima.  Taip pat ėmiausi dar rimčiau studijuoti Bibliją. Kuo daugiau ją tyrinėjau, tuo labiau įsitikinau, kad toje knygoje rašoma tiesa. Galiausiai apsisprendžiau tapti Jehovos tarnu.“

9. Ko reikia, kad išliktume siaurajame kelyje į gyvenimą?

⁹ Šėtonas norėtų mus išvilioti ar net išstumti iš siaurojo kelio, kad prisidėtume prie daugumos, einančios erdviu keliu į pražūtį (Mt 7:13). Siaurajame kelyje išliksime, jeigu klausysime Jėzaus ir atminsime, kad tik jis gali saugiai nuvesti mus į gyvenimą. O dabar aptarkime dar vieną svarbų Jėzaus pamokymą.

10. Koks Jėzaus paliepimas užrašytas Mato 5:23, 24?

¹⁰ Perskaityk Mato 5:23, 24. Jėzus čia kalba apie tai, kas buvo labai reikšminga visiems žydams. Įsivaizduok, kad izraelitas atkeliauja į šventyklą atnašauti Dievui aukos. Jis jau ruošiasi kunigui perduoti savo atgabentą gyvulį, tačiau tą akimirką prisimena, kad vienas tautietis ant jo griežia dantį. Kaip tas izraelitas turėtų pasielgti? Jėzus sako: „Palik dovaną prie aukuro.“ Kodėl? Kas gali būti svarbesnio už auką Dievui? Toliau Jėzus paaiškina: „Pirma eik susitaikyti su broliu, o paskui grįžęs aukok savo dovaną.“

11. Papasakok, kaip Jokūbas susitaikė su Ezavu.

¹¹ Ko reikia, kad išsaugotume tarpusavio santarvę, suprantame ir iš patriarcho Jokūbo patirties. Jis maždaug 20 metų pragyveno svetimame krašte, o tada Dievo angelo paragintas susiruošė atgal į gimtinę (Pr 31:11, 13, 38). Tačiau Jokūbas bijojo savo brolio Ezavo, mat anas seniau buvo nusprendęs jį nužudyti (Pr 27:41). Pakeliui į namus Jokūbas sužinojo, kad Ezavas su savo vyrais atkeliauja priešais. Jis „labai išsigando ir sunerimo“ (Pr 32:7). Ko Jokūbas ėmėsi, kad brolio pyktis atlėgtų? Pirma, išsakė savo susirūpinimą maldoje Jehovai. Tada siuntė Ezavui dosnią dovaną (Pr 32:9–15). Galiausiai, kai abu susitiko, Jokūbas išreiškė Ezavui nuoširdžią pagarbą – išėjo į priekį ir septynis kartus žemai nusilenkė. Jokūbo nuolankumas suminkštino Ezavui širdį ir broliai susitaikė (Pr 33:3, 4).

12. Ko pasimokome iš Jokūbo?

¹² Iš Jokūbo yra ko pasimokyti. Jis nuolankiai kreipėsi pagalbos į Jehovą. Tada ėmėsi veiksmų, kad numaldytų Ezavo pyktį ir atkurtų santaiką. Ir kai su broliu susitiko, jis nemėgino aiškintis, kuris iš jų teisus, o kuris kaltas. Jokūbas tenorėjo susitaikyti.

13, 14. Jeigu bendratikį įskaudinome, ką turėtume daryti?

¹³ Visiems einantiems siauruoju keliu į gyvenimą reikia stengtis puoselėti tarpusavio santarvę (Rom 12:18). Ką turėtume daryti supratę, kad bendratikį įskaudinome? Kaip ir Jokūbas,  kreipkimės į Jehovą malda ir prašykime palaiminti mūsų pastangas susitaikyti.

¹⁴ Taip pat turėtume gerai pagalvoti, kokia yra mūsų vidinė nuostata. Pasvarstyk: „Ar esu pasiruošęs pripažinti, kad buvau neteisus, ir nuoširdžiai atsiprašyti? Kaip turėčiau pasielgti, kad Jehova ir Jėzus manimi džiaugtųsi?“ Nuolankumas tepaskatina tave klausyti Jėzaus balso ir eiti taikytis su bendratikiu. Imk pavyzdį iš Jokūbo.

15. Kas, remiantis Efeziečiams 4:2, 3, padės su bendratikiu susitaikyti?

¹⁵ Įsivaizduok, kas galėjo nutikti, jeigu Jokūbas su broliu būtų kalbėjęsis išdidžiai. Jų susitikimas tikriausiai būtų pasibaigęs liūdnai. Tad į savo brolį ar sesę kreipkimės kuo nuolankiausiai. (Perskaityk Efeziečiams 4:2, 3.) Patarlių 18:19 rašoma: „Įsižeidęs brolis neprieinamas tarsi tvirtovė, ir ginčai būna tarsi tvirtovės vartų užkaiščiai.“ Vartus į tą tvirtovę tikriausiai atvers nuolankus atsiprašymas.

16. Apie ką ir kodėl turime gerai pamąstyti?

¹⁶ Taigi, pirma turime gerai pamąstyti, ką ir kaip savo įsižeidusiam bendratikiui pasakysime. Tada kreipkimės į jį ir stenkimės siekti santarvės. Iš pradžių gal jis išlies savo nuoskaudą ar netgi pasakys ką nors nemalonaus. Jeigu taip nutiktų, būtų lengva supykti ir imti teisintis. Tačiau ar tai padėtų susitaikyti? Tikrai ne. Atminkime, kad atkurti gerus santykius kur kas svarbiau nei išsiaiškinti, kas kaltas (1 Kor 6:7).

17. Ko tave pamoko Žilbero patirtis?

¹⁷ Brolis vardu Žilberas pasakoja: „Santykiai tarp manęs ir vieno artimo giminaičio ilgą laiką buvo labai įtempti. Daugiau kaip dvejus metus vis mėgindavau atvirai ir ramiai su juo pasikalbėti ir susitaikyti.“ Toliau jis sako: „Kaskart prieš į jį kreipdamasis pasimelsdavau ir nusiteikdavau kantriai išklausyti jo priekaištus.  Išmokau būti atlaidus ir neįrodinėti savo teisybės. Supratau, kad svarbiausia – santarvė.“ Ką Žilberui pavyko pasiekti? Jis džiaugiasi: „Mano santykiai su visais šeimos nariais šiandien puikūs. Dėl to širdyje labai gera.“

18, 19. Ką ir kodėl turime daryti, jeigu bendratikį įskaudinome?

¹⁸ Kaip tad turėtum elgtis supratęs, kad įskaudinai bendratikį? Kaip Jėzus ir mokė, eik su juo susitaikyti. Išsikalbėk maldoje Jehovai ir prašyk jo šventosios dvasios pagalbos. Jeigu stengsiesi būti taikdarys, pats jausiesi laimingas ir parodysi, kad esi nusistatęs klausyti Jėzaus balso (Mt 5:9).

¹⁹ Jehova bendruomenės galva paskyrė tobulą vadovą – Jėzų Kristų (Ef 5:23). Būkime už tai dėkingi ir, sekdami apaštalų Petro, Jokūbo ir Jono pavyzdžiu, visada Jėzaus klausykime (Mt 17:5). Šiame straipsnyje aptarėme, kaip galime paklusti Jėzaus priesakui taikytis su bendratikiu, kurį įskaudinome. Jeigu taip ir darysime, būsime laimingi ir išliksime siaurajame kelyje, vedančiame į gyvenimą.