1, 2. Kokių yra paskatų ugdytis ištikimąją meilę?

KIEK daug gera pasiekiame, jeigu ištikimai mylime vieni kitus! Kaip rašoma vienoje patarlėje, taip pelnome „malonę ir įžvalgaus žmogaus vardą Dievo ir žmonių akyse“. Be to, meilė skatina daryti gera, o „darydamas gera kitam, žmogus daro gera sau“. Dar kita patarlė patikina, kad ištikimai mylintis „ras gyvenimą, teisumą ir pagarbą“ (Pat 3:3, 4, išn.; 11:17; 21:21).

² Minėtose Biblijos eilutėse įžvelgiame tris paskatas ugdytis ištikimąją meilę. Pirma, taip pelnome Jehovos malonę. Antra, geradarystėmis jau dabar daug laimime, pavyzdžiui, įgyjame patikimų draugų. Ir trečia, už ištikimąją meilę ateityje mums bus atlyginta amžinuoju gyvenimu ir kitokiomis dovanomis. Tad tikrai svarbu įsiklausyti į šį Jehovos pamokymą: „Mylėkite vieni kitus ištikimąja meile, būkite vieni kitiems gailestingi“ (Zch 7:9).

3. Kokius klausimus aptarsime šiame straipsnyje?

³ Šiame straipsnyje aptarsime keturis klausimus: kam turime rodyti ištikimąją meilę? ką apie meilę ir ištikimybę sužinome iš Rūtos knygos? iš ko mūsų meilė matoma? ir kaip už ištikimąją meilę mums atlyginama?

4. Ką turime daryti sekdami Jehovos pavyzdžiu? (Morkaus 10:29, 30)

⁴ Kaip rašoma pirmajame straipsnyje, Jehova ištikimai myli tuos, kas jį myli ir jam tarnauja (Dan 9:4). Mes turime sekti jo pavyzdžiu (Ef 5:1). Todėl stengiamės puoselėti šiltą bendrystę su tikėjimo broliais ir sesėmis. (Perskaityk Morkaus 10:29, 30.)

5, 6. Kas padės mums geriau suprasti, kokia kilni savybė yra ištikimoji meilė?

⁵ Kad gebėtume ištikimai mylėti savo bendratikius, be abejo, turime aiškiai suvokti, ką tai reiškia. Kokia kilni savybė yra ištikimoji meilė, lengviau suprasti sugretinus ją su kokia nors kita gera savybe, pavyzdžiui, su pareigingumu.

⁶ Tarkim, žmogus dirba vienoje įmonėje jau daugelį metų. Jį tikriausiai pavadintume atsidavusiu, patikimu darbininku. Tačiau jis dirba ne iš meilės įmonės vadovams. Kad galėtų toje įmonėje našiai dirbti, jam net nebūtina susipažinti ar susibičiuliauti su vadovais arba pritarti visiems jų sprendimams. Jis tiesiog džiaugiasi galėdamas užsidirbti pragyvenimui ir pareigingai atlieka darbą iki pat pensijos, nebent kas nors pasiūlytų dar geresnį atlyginimą.

7, 8. a) Kas skatina Dievo tarnus būti atsidavusius vienas kitam? b) Į kokį Biblijos pasakojimą pasigilinsime ir kodėl?

⁷ Svarbiausia ne tai, kad asmuo pareigingai atlieka savo darbą, o kodėl jis tai daro. Taip ir Dievo tarnai turi daryti gera vienas kitam ne tik iš pareigos, o dėl ištikimosios meilės. Prisiminkime karalių Dovydą. Jis visa širdimi mylėjo savo brangų bičiulį Jehonataną, nors šio tėvas norėjo Dovydą nužudyti. Net praėjus daugeliui metų po Jehonatano mirties Dovydas ištikimosios meilės skatinamas pasirūpino jo sūnaus Mefibošeto gerove (1 Sam 20:9, 14, 15; 2 Sam 4:4; 8:15; 9:1, 6, 7).

⁸ Kad ištikimoji meilė turi didelę galią, gražiai atskleista Rūtos knygoje. Ko pasimokome iš žmonių, apie kuriuos toje knygoje pasakojama? Ir kaip galime tas pamokas taikyti savo bendruomenėje? *

9. Ką sielvarto kamuojama Noomė manė?

⁹ Rūtos knygoje pasakojama apie Noomę, jos marčią Rūtą ir dievobaimingą izraelitą Boazą, Noomės vyro giminaitį. Izraelyje kilus badui, Noomė su vyru ir savo sūnumis išsikėlė į Moabą. Ten jos vyras pasimirė. Abu sūnūs vedė moabites, tačiau paskui ir jiedu mirė (Rūt 1:3–5; 2:1). Skaudžios netektys Noomę labai prislėgė. Sielvarto kamuojama ji ėmė manyti, kad ją vargina Jehova. Atkreipk dėmesį, kokiais žodžiais ji liejo savo skausmą: „Jehovos ranka pakilo prieš mane“; „Visagalis labai apkartino man gyvenimą“; „pats  Jehova prieš mane stojo, [...] Visagalis užtraukė man nelaimę“ (Rūt 1:13, 20, 21).

10. Kaip Jehova reagavo į sielvartingus Noomės žodžius?

¹⁰ Kaip Jehova reagavo girdėdamas tokius Noomės žodžius? Jis neužsirūstino ir elgėsi su ja labai atjaučiamai, supratingai. Jehova žino, kad „priespauda ir išmintingą žmogų gali išvaryti iš proto“ (Mok 7:7). Jis padėjo Noomei suvokti, kad niekada jos nepaliks (1 Sam 2:8). Kaip Jehova jai pagelbėjo? Per jos marčią Rūtą. Ši parodė Noomei ištikimąją meilę ir anyta emociškai bei dvasiškai atsigavo. Ko iš Rūtos pasimokome?

11. Kodėl broliai ir sesės visokeriopai palaiko prislėgtus bendratikius?

¹¹ Ištikimoji meilė skatina mus rūpintis prislėgtais bendratikiais. Kaip Rūta nepaliko Noomės, taip broliai ir sesės šiandien visokeriopai drąsina nusiminusius ar prislėgtus savo tikėjimo bičiulius. Jie myli vienas kitą ir stengiasi, kuo galėdami, padėti (Pat 12:25; 24:10). Būtent taip daryti ragino ir apaštalas Paulius: „Guoskite prislėgtuosius, palaikykite silpnuosius, su visais būkite kantrūs“ (1 Tes 5:14).

12. Ko prislėgtam bendratikiui neretai reikia labiausiai?

¹² Prislėgtam bendratikiui tikriausiai labai palengvės, jeigu jį dėmesingai išklausysi ir patikinsi savo meile. Tokį gerą darbą Jehova tikrai pastebės ir už jį tave dosniai laimins. Juk Patarlių 19:17 žadama: „Kas daro gera vargšui, tas skolina Jehovai – už geradarystę jis atlygins.“ (Palygink su Psalmyno 41:1.)

13. Kodėl Rūta apsisprendė kitaip nei Orpa? (Žiūrėk viršelio iliustraciją.)

¹³ Verta dėmesio, kas nutiko po to, kai mirė Noomės vyras ir abu sūnūs. Sužinojusi, kad „Jehova pažvelgė į savo tautą ir davė jiems duonos“, Noomė nusprendė keliauti į gimtinę (Rūt 1:6). Abi marčios leidosi į kelią drauge su ja, tačiau anyta tris kartus paragino jas grįžti į Moabą. Kaip moterys reagavo? „Orpa pabučiavo anytą ir nuėjo, o Rūta nuo anytos nesitraukė“ (Rūt 1:7–14). Rūta, kaip ir Orpa, galėjo likti savame krašte, bet ji pasielgė labai kilniai – nutarė Noomės nepalikti ir visokeriopai jai padėti (Rūt 1:16, 17). Tokiam poelgiui ją paskatino nuoširdi ištikimoji  meilė. Ko iš to pasakojimo pasimokome?

14. a) Ką daryti mus skatina ištikimoji meilė? b) Kas, remiantis Hebrajams 13:16, Dievui labai patinka?

¹⁴ Ištikimoji meilė skatina dėl kitų aukotis. Šiandien, kaip ir anuomet, ištikimoji meilė skatina mus rūpintis bendratikiais – netgi tais, kurių asmeniškai nepažįstame. Pavyzdžiui, sužinoję, kad kuriame nors krašte įvyko stichinė nelaimė, broliai ir sesės tuojau pasisiūlo visokeriopai tenykščiams padėti. Taip pat jei kas nors iš bendruomenės patenka į bėdą, nedelsdami ištiesiame pagalbos ranką. Kaip ir Makedonijos krikščionys pirmajame amžiuje, iš visos širdies aukojamės vargo ištiktų tikėjimo draugų labui (2 Kor 8:3). Be abejo, Jehovą tokia mūsų tarpusavio meilė labai džiugina. (Perskaityk Hebrajams 13:16.)

15, 16. Kaip Rūta parodė atkaklumą?

¹⁵ Iš pasakojimo apie Rūtą ir Noomę pasimokome dar kelių svarbių dalykų. Apžvelkime tris iš jų.

¹⁶ Būk atkaklus. Kai Rūta pasisiūlė eiti su anyta į Judą, ši iš pradžių nesutiko. Tačiau marti neatlyžo. Galiausiai, „matydama, kad Rūta tvirtai pasiryžusi keliauti drauge, Noomė liovėsi ją atkalbinėti“ (Rūt 1:15–18).

17. Kas mus skatina kantriai padėti bendratikiams?

¹⁷ Norėdami padėti prislėgtam bendratikiui turime būti labai kantrūs. Mūsų pastangos gal ne iš karto duos vaisių, tad ištikimosios meilės skatinami ir toliau tieskime pagalbos ranką (Gal 6:2). Nenustokime tai darę. Tikėtina, mūsų rodomas dėmesys per laiką padės jam dvasiškai ir emociškai atsigauti.

18. Dėl kokių Noomės žodžių Rūta neužsigavo?

¹⁸ Bendratikiu nenusivilk. Pargrįžusi su Rūta į Betliejų, Noomė susitiko su buvusiomis savo kaimynėmis. Ji dejavo: „Išėjau turėdama viską, o pargrąžino mane Jehova tuščiomis“ (Rūt 1:21). Įsivaizduok, kaip tokius žodžius girdėdama galėjo pasijausti Rūta. Ji nuoširdžiai dėl savo anytos aukojosi, norėdama jai pagelbėti. Drauge su ja verkė, ją guodė ir atlydėjo tokį ilgą kelią. Tačiau Noomė apie šalia stovinčią marčią nė neužsimena. Ji sako: „Pargrąžino mane Jehova tuščiomis.“ Kaip skaudu galėjo būti Rūtai! Bet anytos ji vis tiek nepaliko.

19. Kada ypač svarbu nenusivilti bendratikiais?

¹⁹ Kaip tada, jeigu slogių jausmų kamuojamam bendratikiui stengiamės padėti, o jis į tai reaguoja atžariai? Nesipiktinkime ir nenusigręžkime nuo jo. Verčiau prašykime Jehovą išminties, kaip galėtume jį paguosti (Pat 17:17).

20. Kaip Boazas pastiprino Rūtą?

²⁰ Negailėk padrąsinimo žodžio. Rūta labai stengėsi palaikyti anytą, tačiau Jehova matė, kad ir jai pačiai reikia pastiprinimo. Jis pakėlė jai  dvasią per Boazą. Šis Rūtai tarė: „Tegul už tai, ką esi padariusi, atlygina tau Jehova, tegul didis atlygis ateina tau nuo Jehovos, Izraelio Dievo, po kurio sparnais atėjai prisiglausti.“ Toks malonus palinkėjimas Rūtai paglostė širdį. Ji Boazui atsakė: „Tu mane paguodei, savo tarnaitę nuraminai“ (Rūt 2:12, 13). Laiku ištarti padrąsinimo žodžiai Rūtą labai pastiprino.

21. Kaip, turint omenyje Izaijo 32:1, 2, vyresniesiems dera palaikyti bendratikius?

²¹ Krikščionims, kurie bendratikius ištikimai myli ir palaiko, kartais patiems reikia padrąsinimo. Kaip Boazas patikino Rūtą, kad Jehova labai vertina jos geraširdiškumą, taip pastabūs vyresnieji šiandien išreiškia broliams ir sesėms dėkingumą už jų teikiamą pagalbą. Ganytojų pagyrimo žodis jiems labai pakelia dvasią. (Perskaityk Izaijo 32:1, 2.)

22, 23. Kaip ir kodėl pasikeitė Noomės požiūris? (Psalmyno 136:23, 26)

²² Praėjus kuriam laikui Boazas dosniai sušelpė Rūtą ir Noomę maistu (Rūt 2:14–18). Jo geradarystės nudžiuginta, Noomė pasakė: „Telaimina jį Jehova, kurio ištikimoji meilė nepalieka nei gyvųjų, nei mirusiųjų!“ (Rūt 2:20a). Kaip pasikeitė jos požiūris! Anksčiau ji dejavo: „Jehova prieš mane stojo.“ O dabar aiškiai pamatė, kad Dievas ją ištikimai myli, ir jai nuo pečių nusirito visa liūdesio našta.

 ²³ Iš ko Noomė suprato, kad Jehova ją myli? Viena, iš to, kad Rūta pakeliui į Judą ja nuolat rūpinosi (Rūt 1:16). Jehovos meilės ženklas jai buvo ir Boazo dosnumas * (Rūt 2:19, 20b). Tikriausiai ji pamanė: „Dabar matau, kad Jehova manęs niekada nepaliko. Jis visą laiką buvo šalia.“ (Perskaityk Psalmyno 136:23, 26.) Be abejo, Noomė buvo labai dėkinga Rūtai ir Boazui, kad elgiasi su ja kantriai ir supratingai. Galime įsivaizduoti, kaip visi trys džiūgavo įvykiams pakrypus gera vaga.

24. Kodėl turime ištikimai mylėti bendratikius?

²⁴ Taigi, ko iš Rūtos knygos pasimokome? Tikėjimo broliais ir sesėmis niekada nenusivilkime. Meilės skatinami aukokimės dėl jų ir visokeriopai jiems padėkime. Boazas – geras pavyzdys vyresniesiems. Bendratikius, kurie dėl kitų daug daro, jie turėtų nuolatos pagirti ir padrąsinti. Jeigu vienas kitą ištikimai mylėsime, būsime dosniai laiminami. Pavyzdžiui, patirsime daug džiaugsmo matydami, kad mūsų tikėjimo draugai atgauna dvasines jėgas (Apd 20:35). Svarbiausia, džiuginsime Jehovą – Dievą, „kupiną ištikimosios meilės“ (Iš 34:6; Ps 33:22).