JERUZALĖJE, Biblijos kraštų muziejuje, saugoma akmens plokštė su senoviniu įrašu, datuojamu maždaug 700–600 m. p. m. e. Ta plokštė buvo rasta vienoje kapavietėje netoli Hebrono (Izraelis). Įraše sakoma: „Kareivijų Jahvė teprakeikia Hagavo sūnų Hagafą.“ Kodėl galime sakyti, kad šis įrašas patvirtina tai, kas rašoma Biblijoje? Jis rodo, kad Dievo vardas „Jehova“, arba „Jahvė“, rašomas keturiomis senosios hebrajų kalbos raidėmis (lietuviškai – JHVH), Biblijos rašymo laikais buvo gerai žinomas ir vartojamas kasdienėje kalboje. Panašių įrašų su Dievo vardu ir su kitais asmenvardžiais, į kuriuos kaip dėmuo įeina Dievo vardas, aptinkama daugelyje kapaviečių olų. Tuo netenka stebėtis, nes olos neretai tapdavo sutartomis susitikimo vietomis arba slėptuvėmis.

Apie tokius įrašus daktarė Rachelė Nabulsi, dirbanti Džordžijos universitete, sako: „Dažna vardo JHVH vartosena daug pasako. [...] Šie teksto fragmentai ir įrašai liudija, kad [Dievas vardu] JHVH Izraelio ir Judo žmonių gyvenime buvo labai svarbus.“ Šie faktai dera su tuo, kas rašoma Biblijoje. Joje hebrajiškasis Dievo vardo keturraidis JHVH pavartotas tūkstančius kartų. Jis kaip dėmuo įeina ir į daugelį kitų biblinių asmenvardžių.

Žodžiai „kareivijų Jahvė“, išraižyti minėtoje akmens plokštėje, liudija, kad bibliniais laikais šis pasakymas buvo plačiai paplitęs. Tai taip pat dera su Biblija. Šie žodžiai, „Naujojo pasaulio“ vertime į lietuvių kalbą verčiami „kareivijų Viešpats Jehova“, hebrajiškojoje Biblijos dalyje pavartoti 283 kartus, daugiausia Izaijo, Jeremijo ir Zacharijo raštuose.