1, 2. Kuo skyrėsi dviejų karalių gyvenimo kelias ir kokius klausimus straipsnyje aptarsime?

PRISIMINKIME du senovės laikų karalius. Vienas valdė dešimties giminių Izraelio karalystę, kitas – dviejų giminių Judo karalystę. Jie gyveno skirtingu metu, tačiau daug kuo yra panašūs. Abu priešinosi Jehovai ir vedė tautą į nuodėmę. Abu buvo stabmeldžiai ir žudikai. Tačiau vienas iš jų nedoru keliu ėjo visą gyvenimą, o kitas dėl savo piktadarysčių atgailavo ir susilaukė atleidimo. Kas tie du karaliai?

² Tai Izraelio karalius Ahabas ir Judo karalius Manasas. Iš jų istorijos galime daug suprasti apie atgailą (Apd 17:30; Rom 3:23). Kas yra atgaila ir iš ko ji matoma? Tai perprasti mums labai svarbu, nes visi nusidedame Jehovai ir norime, kad jis mums atleistų. Tad pasigilinkime į minėtų valdovų gyvenimą ir pažiūrėkime, ko galime pasimokyti. Paskui pakalbėsime, ką apie atgailą sužinome iš vienos Jėzaus papasakotos alegorijos.

3. Koks buvo karalius Ahabas?

³ Ahabas buvo septintasis dešimties giminių Izraelio karalystės valdovas. Jis vedė Sidono karaliaus dukterį Jezabelę. Šis kraštas, plytėjęs į šiaurę nuo Izraelio, anuomet klestėjo, tad finansiniu požiūriu  Ahabo vedybos tautai buvo naudingos. Tačiau izraelitų santykiams su Jehova jos tik pakenkė. Jezabelė garbino Baalą, tad skatino savo vyrą ir Izraelyje įvesti pasibjaurėtinas to kulto apeigas, įskaitant sakralinę prostituciją ir netgi vaikų aukojimą. Jezabelės įsakymu buvo negailestingai žudomi Jehovos pranašai, visiems jiems grėsė susidorojimas (1 Kar 18:13). Ir apie patį Ahabą pasakyta, kad jis buvo „blogesnis už visus savo pirmtakus“ (1 Kar 16:30). Piktus Ahabo ir Jezabelės darbus Jehova matė. Dievas gailėjo savo tautos, tad siuntė pranašą Eliją perspėti valdovą ir žmones, kad pas jį sugrįžtų, kol nevėlu. Tačiau Ahabas ir Jezabelė nenorėjo nieko girdėti.

4. Kokį nuosprendį Elijas paskelbė Ahabui ir kaip šis reagavo?

⁴ Galiausiai Jehovos kantrybė išseko. Jis siuntė Eliją paskelbti Ahabui ir Jezabelei, kad visi jų įpėdiniai bus išžudyti. Pranašo žodžiai smigo Ahabui į širdį ir jis Dievo akyse nusižemino (1 Kar 21:19–29).

5, 6. Kas rodo, kad Ahabas iš tikro neatgailavo?

⁵ Tačiau Ahabo nusižeminimas nereiškė, kad jis dėl savo blogo elgesio nuoširdžiai atgailauja. Jis nieko nedarė, kad žmonės krašte liautųsi garbinę Baalą ir grįžtų pas Jehovą. Netrukus jo nusistatymas tapo dar akivaizdesnis.

⁶ Ahabas pasikvietė Dievui ištikimą karalių Juozapatą į kovą prieš sirus. Juozapatas pasiūlė pirma pasitarti su Jehovos pranašu. Tačiau Ahabas nenorėjo ir pasakė: „Dar yra vienas žmogus, per kurį galėtume pasiteirauti Jehovos. Tai Imlos sūnus Michėjas. Bet aš jo nekenčiu, nes jis niekada nieko gero apie mane nepranašauja, tik bloga.“ Vis dėlto paskui jis sutiko Michėją išklausyti. Ir įvyko kaip tik tai, ko Ahabas bijojo – pranašas pasakė, kad karalius pasmerktas nelaimei. Ar tai paskatino jį apsigalvoti ir prašyti Dievo atleidimo? Nė kiek. Jis įsakė įmesti Michėją į kalėjimą (1 Kar 22:7–9, 23, 27). Nors Ahabas pranašą įkalino, Jehovos žodžiai išsipildė. Mūšyje su sirais tas nedoras valdovas prarado gyvybę (1 Kar 22:34–38).

7. Ką Jehova apie Ahabą pasakė?

⁷ Po Ahabo mirties Jehova pasakė, ką apie jį mano. Juozapatui grįžus iš kovos, jis siuntė pranašą Jehuvą papeikti karaliaus už pagalbą Ahabui. Jehuvas tarė: „Negi tau dera padėti nedorėliams ir mylėti tuos, kurie nekenčia Jehovos?“ (2 Met 19:1, 2). Argi pranašas būtų sakęs, kad Ahabas yra nedorėlis ir nekenčia Jehovos, jeigu tas būtų nuoširdžiai dėl savo blogų darbų gailėjęsis? Ahabas šiek tiek apgailestavo, tačiau tai nebuvo tikra atgaila.

8. Ką apie atgailą sužinome iš Ahabo istorijos?

⁸ Ką šis pasakojimas mums atskleidžia? Išgirdęs Elijo perduotą žinią, kad jo šeimos laukia bausmė, Ahabas nusižemino. Tai, aišku, gerai. Tačiau vėlesni karaliaus veiksmai rodo, kad tai nebuvo atgaila. Atgailauti reiškia  daugiau nei tik atsiprašyti už blogą poelgį. Kas yra tikra atgaila, sužinosime pasigilinę į kitą pavyzdį.

9. Koks buvo karalius Manasas?

⁹ Praėjus porai šimtmečių nuo minėtų įvykių, Jude karaliumi tapo Manasas. Jis, iš visko sprendžiant, buvo net blogesnis už Ahabą. „Jehovos akyse Manasas elgėsi labai nedorai ir jį pykdė“, – pasakojama Metraščių knygoje (2 Met 33:1–9). Manasas statė aukurus svetimiems dievams. Jo nurodymu į Jehovos šventyklą netgi buvo atneštas „drožtas stabas“ – veikiausiai vaisingumo deivės atvaizdas. Šis valdovas užsiėmė kerėjimu, žyniavimu, būrimu ir „praliejo tiek daug nekalto kraujo, kad Jeruzalė buvo užtvindyta nuo vieno krašto iki kito“. Jo žiaurumui nebuvo galo – „atidavė ugniai savo paties sūnus“, paaukojo netikriems dievams (2 Kar 21:6, 7, 10, 11, 16).

10. Kaip Jehova nubaudė Manasą ir kaip šis reagavo?

¹⁰ Kaip ir Ahabas, Manasas nėmaž nepaisė perspėjimų, kuriuos Dievas jam perdavė savo pranašų lūpomis. Galiausiai „Jehova atvedė [...] Asirijos karaliaus kariuomenės vadus. Tie Manasą [...] sukaustė dviem vario grandinėmis ir nusivedė į Babiloną“. Įkalintas svetimame krašte Manasas tikriausiai viską gerai pergalvojo. Jis „labai nusižemino prieš savo protėvių Dievą“ ir „meldė Jehovą, savo Dievą, kad jo pasigailėtų“. Tas nedoras vyras pradėjo keistis. Jis „suprato, kad Jehova yra tikrasis Dievas“, ir maldavo atleidimo (2 Met 33:10–13).

11. Iš ko matoma nuoširdi Manaso atgaila? (2 Metraščių 33:15, 16)

¹¹ Manaso maldavimus Jehova išklausė. Matydamas, kaip šis žmogus širdyje pasikeitė ir kaip dėl savo praeities graužiasi, Dievas grąžino jam karaliaus sostą. Kitaip nei Ahabas, Manasas išties nuoširdžiai atgailavo. Apie tai liudija ir jo tolesni darbai. Karalius ėmėsi energingai kovoti su klaidatikyste ir stengėsi vėl suburti liaudį garbinti tikrąjį Dievą Jehovą. (Perskaityk 2 Metraščių 33:15, 16.) Pagalvok, kiek ryžto ir tikėjimo jam reikėjo! Juk ne vieną dešimtmetį pats vedė iš kelio savo šeimą, dvariškius ir kitus žmones. Dabar, sulaukęs senatvės, jis stengėsi bent iš dalies ištaisyti  savo blogo elgesio padarinius. Tikriausiai Manaso geras pavyzdys padarė įtaką ir jo vaikaičiui Jošijui. Suaugęs šis tapo doru, teisingu karaliumi (2 Kar 22:1, 2).

12. Ką apie atgailą sužinome iš Manaso istorijos?

¹² Ko iš pasakojimo apie Manasą pasimokome? Jis nusižemino, prašė Dievą atleidimo ir visiškai pakeitė savo gyvenseną. Karalius stengėsi ištaisyti padarytą žalą, ėmėsi deramai tarnauti Jehovai ir kvietė tai daryti kitus žmones. Manaso patirtis aiškiai liudija, koks Jehova geras ir atlaidus (Ps 86:5). Ši istorija gali įkvėpti vilties net didžiausiems nusidėjėliams. Tiems, kas dėl savo blogų darbų nuoširdžiai atgailauja, Dievas pasiruošęs dovanoti.

13. Kokiu pavyzdžiu galima pailiustruoti, kad atgailauti reiškia daugiau nei atsiprašyti?

¹³ Manasas ne tik atsiprašė už savo nuodėmes. Jis išties atgailavo ir apie tai liudijo jo elgesys. Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Tarkim, tu esi pardavėjas duonos kepyklėlėje. Žmogus užeina ir paprašo pyrago, bet paduodi jam kiaušinį. Ar pirkėjas bus patenkintas? Vargu. Ir ne ką tepadės, jei paaiškinsi, kad tai vienas pagrindinių pyrago ingredientų. Panašiai ir Jehova tikisi nuoširdžios nusidėjėlio atgailos. Gerai, jeigu šis atsiprašo dėl savo blogo poelgio. Atsiprašymas, vaizdžiai sakant, yra būtinas atgailos ingredientas. Tačiau to nepakanka. Aptarkime vieną jaudinančią Jėzaus alegoriją ir matysime, ko dar reikia.

14. Ką sūnus palaidūnas galiausiai suprato?

¹⁴ Luko 15:11–32 užrašyta Jėzaus alegorija apie sūnų palaidūną. Jaunatvėje jis pradėjo neklausyti tėvo, paliko namus ir iškeliavo į „tolimą šalį“. Ten gyveno palaidai. Tačiau prasidėjus sunkmečiui susimąstė. Sūnus suprato, kad tėvo namuose buvo kur kas geriau. Galiausiai, „atėjęs į protą“, jis nusprendė sugrįžti ir prašyti tėvo atleidimo. Puiku, kad jaunuolis susivokė, kaip žemai yra puolęs. Tačiau to nebuvo gana. Jam reikėjo kai ko imtis.

15. Iš ko matoma sūnaus palaidūno atgaila?

¹⁵ Sūnus palaidūnas nuoširdžiai atgailavo. Jis ryžosi ilgai kelionei į namus ir susitikęs su tėvu iškart pripažino: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau.  Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi“ (Lk 15:21). Šie sielvartingi žodžiai liudija, kad jaunuolis troško pataisyti savo santykius su Jehova. Jis taip pat suvokė, kad labai įskaudino tėvą. Norėdamas atgauti jo malonę buvo pasirengęs padaryti viską, netgi dirbti pas jį samdiniu (Lk 15:19). Ši alegorija nėra tik įdomi istorija. Ji rodo, į ką bendruomenės vyresnieji turi atsižvelgti spręsdami, ar nusidėjęs bendratikis nuoširdžiai atgailauja.

16. Kada vyresniesiems gali būti nelengva suprasti, kiek nuoširdi asmens atgaila?

¹⁶ Vyresniesiems nėra lengva suprasti, ar sunkią nuodėmę padaręs asmuo nuoširdžiai atgailauja. Jie negali skaityti širdies, tad apie krikščionio požiūrį į padarytą nuodėmę sprendžia vadovaudamiesi vien išoriniais veiksniais. Būna, kad žmogus nuodėmiavo taip įžūliai, kad vyresniesiems kyla pagrįstų abejonių, ar jo atgaila tikra.

17. a) Pateik pavyzdį, liudijantį, kad vien atsiprašymas nėra atgailos įrodymas. b) Kaip, remiantis 2 Korintiečiams 7:11, nusidėjęs asmuo turi įrodyti savo atgailą?

¹⁷ Apsvarstykime pavyzdį. Tarkim, brolis keletą metų svetimavo. Jis nesikreipė į nieką pagalbos, savo nuodėmę slėpė nuo žmonos, vaikų, draugų ir vyresniųjų. Galiausiai viskas išaiškėjo. Pateikus nuodėmės įrodymus, brolis prisipažino. Netgi atrodo, kad jis labai graužiasi dėl savo elgesio. Bet ar to pakanka? Juk asmuo nupuolė ne dėl to, kad kartą pasidavė pagundai. Jis sąmoningai nuodėmiavo metų metais. Ir prisipažino ne savo noru. Taigi vyresnieji turi apsvarstyti, ar žmogaus požiūris, mąstysena ir elgsena iš tikrųjų pasikeitė. (Perskaityk 2 Korintiečiams 7:11.) Tam reikia nemažai laiko, todėl jis, tikėtina, bus atskirtas nuo krikščionių bendruomenės, kol įrodys savo atgailą darbais (1 Kor 5:11–13; 6:9, 10).

18. Ką atskirtas asmuo turėtų daryti, kad susilauktų Jehovos atleidimo ir būtų priimtas atgal į bendruomenę?

¹⁸ Kaip atskirtas asmuo gali įrodyti, kad nuoširdžiai atgailauja? Viena, reguliariai lankydamas sueigas ir klausydamas vyresniųjų pamokymo nuolatos melstis ir studijuoti Dievo Žodį. Taip pat jis turi vengti aplinkybių, kurios anksčiau privedė prie nusižengimo. Jeigu visomis jėgomis stengsis  pataisyti savo santykius su Jehova, tikrai susilauks jo atleidimo ir bus priimtas atgal į bendruomenę. Žinoma, kiekvieną atvejį vyresniesiems reikia vertinti individualiai ir su atskirtu asmeniu elgtis supratingai.

19. Ką reiškia iš tikro atgailauti? (Ezechielio 33:14–16)

¹⁹ Taigi, atgailauti reiškia daugiau nei atsiprašyti už nuodėmę. Būtina pakeisti savo požiūrį, širdies nuostatą ir imtis konstruktyvių veiksmų – liautis darius nuodėmę ir grįžti į Jehovos nurodytą doros kelią. (Perskaityk Ezechielio 33:14–16.) Svarbiausia, kad nusidėjėlis stengtųsi pataisyti savo santykius su dangiškuoju Tėvu.

20, 21. Kaip galime sunkiai nusidėjusiam asmeniui padėti?

²⁰ Jėzus pasakė: „Esu atėjęs tam, kad kviesčiau atgailauti [...] nusidėjėlius“ (Lk 5:32). Mes, be abejo, irgi norime nusikaltusiam bendratikiui padėti. Tad ką turėtum daryti sužinojęs, kad tavo bičiulis įpuolė į nuodėmę?

²¹ Dangstyti draugo nuodėmės nedera, taip jam tik pakenktum. Be to, nuo Jehovos nieko ir neįmanoma nuslėpti, jis viską mato (Pat 5:21, 22; 28:13). Geriausia būtų paskatinti draugą prisipažinti vyresniesiems ir patikinti, kad jie yra pasirengę pagelbėti. O jeigu jis to nepadarys, pats jiems pasakyk. Juk supranti, kad tavo draugo santykiams su Jehova iškilo didelis pavojus.

22. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²² Kaip kalbėjome, jeigu žmogus giliai įklimpsta į nuodėmę, vyresniesiems tenka jį atskirti nuo bendruomenės. Ar tai yra negailestinga? Anaiptol. Kitame straipsnyje aptarsime, kaip Jehova rodo gailestingumą drausmindamas savo nusižengusius tarnus ir kaip mes galime sekti jo pavyzdžiu.