Biblijos tyrinėtojų užduotis buvo nelengva, reikalavo drąsos. Juk reikėjo skelbti ne tik „malonės žodį“, bet ir įspėti apie „atkeršijimo dieną“, kai bus įvykdyta bausmė nedoriems žmonėms.

Kanadietis Džonas Hoskinas net susidūręs su priešiškumu be baimės liudijo tiesą. 1921-ųjų pavasarį jis susitiko vieną metodistų pastorių. Brolis pokalbio pradžioje pasakė: „Tikiuosi, mudu maloniai pakalbėsime apie Bibliją. Net jeigu nuomonės kokiais nors klausimais nesutaps, nieko tokio, nesusipyksime.“ Tačiau nutiko visai kitaip. Hoskinas prisimena: „Diskusija truko vos kelias minutes. Tada jis taip smarkiai trenkė durimis, kad jų stiklas galėjo išbyrėti.“

„Eik pas pagonis, su jais ir kalbėk!“ – sušuko pastorius. Brolis susilaikė nieko nepasakęs, tačiau nueidamas pats sau pagalvojo: „Ką tik su vienu ir pasikalbėjau.“

Kitą dieną anas pastorius išliejo apmaudą per pamokslą. „Savo kaimenę jis įspėjo, kad tokio baisaus apgaviko kaip aš miestelyje dar nėra buvę ir kad tokį reikėtų sušaudyti“, – pasakoja Hoskinas. Tačiau brolis nė kiek nepabūgo. Jis toliau drąsiai skelbė Dievo žodį ir daugelis įdėmiai klausydavosi. Jis sako: „Geresnių pokalbių ir būti negalėjo. Kai kurie sakydavo, kad esu tikras Dievo tarnas, ir pasiūlydavo materialinę pagalbą.“

Kad susidomėję žmonės greičiau darytų dvasinę pažangą, Biblijos tyrinėtojai parengė specialias mokymo programas, pagal kurias žurnale Golden Age (Aukso amžius) buvo spausdinami straipsniai, padedantys studijuoti Šventąjį Raštą. * Pavyzdžiui, jauniesiems skaitytojams skirtoje serijoje buvo pateikiami klausimai, kuriais galėjo pasinaudoti tėvai. Mokydami savo vaikus jie užduodavo tuos klausimus ir padėdavo jiems Biblijoje surasti atsakymą. Buvo paprastesnių klausimų, pavyzdžiui, „Kiek knygų sudaro Bibliją?“, ir sudėtingesnių, tarkim, „Ar visų tikrųjų  krikščionių laukia persekiojimai?“ Tokia ugdymo programa išaugino ne vieną bebaimį Karalystės žinios skelbėją.

Studijų programoje, skirtoje tiems, kas jau turėjo nemažai žinių iš Biblijos, buvo pateikiami klausimai iš Šventraščio studijavimų pirmojo tomo, pavadinto Dieviškasis amžių planas (lietuvių k. išleistas 1924 m.). Abi šios mokymo programos pravertė daugybei Golden Age skaitytojų. Tačiau 1921 m. gruodžio 21 d. numeryje buvo pranešta, kad tų rubrikų žurnale nebebus. Kodėl taip nuspręsta?

Prieita prie išvados, kad naujiems Biblijos studijuotojams pagrindines tiesas geriausia nagrinėti sistemingai. Todėl 1921 m. lapkritį pasirodė knyga Arpa Dievo (lietuvių k. išleista 1924 m.). Naudodamasis šiuo leidiniu susidomėjęs žmogus Bibliją tyrinėdavo savarankiškai. Taip jis galėdavo įžvelgti, ko Dievas ėmėsi, kad įgyvendintų savo sumanymą palaiminti žmoniją amžinu gyvenimu. Kaip tokios studijos vykdavo?

Knygą paėmęs žmogus gaudavo ir nedidelę kortelę su pasiūlymu perskaityti tam tikrą jos dalį. Kitą savaitę gaudavo kortelę su klausimais iš perskaitytos dalies. Šios kortelės apačioje būdavo parašyta, ką žmogus turėtų perskaityti per ateinančią savaitę.

Vietinė bendruomenė korteles susidomėjusiam asmeniui siųsdavo 12 savaičių paeiliui. Neretai šią užduotį patikėdavo pagyvenusiems arba tiems, kieno galimybės dalyvauti tarnyboje buvo ribotos. Pavyzdžiui, Ana Gardner iš Mi̇̀lveilio (Pensilvanijos valstija, JAV) prisimena: „Kai buvo išleista Arpa Dievo, mano neįgaliai seseriai Teil radosi proga nuveikti daugiau. Ji išsiuntinėdavo korteles su klausimais.“ Tokį kursą baigusį žmogų kas nors iš bendruomenės aplankydavo ir toliau padėdavo tyrinėti Bibliją.

Metams baigiantis brolis Rezerfordas parašė visoms bendruomenėms laišką ir jame pažymėjo: „Apie Karalystę šįmet buvo paliudyta plačiau ir veiksmingiau nei bet kuriais kitais pjūties metais.“ Jis pridūrė: „Tačiau laukia dar daug darbo. Skatinkite visus prisidėti prie šios šventos tarnybos.“ Biblijos tyrinėtojai į šį paraginimą įsiklausė ir 1922 metais kibo į darbą su dar didesniu uolumu.