Mano tėvai tiesą pažino trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai dar nebuvo susituokę. Aš gimiau 1939-aisiais. Gyvenome Anglijoje ir tėvai vesdavosi mane į krikščionių sueigas. Man labai patiko Teokratinės tarnybos mokykla. Iki šiol prisimenu, kaip būdamas šešerių atlikau savo pirmąją užduotį. Kad būčiau aukštesnis ir tribūna neužstotų auditorijos, atsistojau ant dėžės. Žvelgdamas į suaugusiųjų pilną salę labai jaudinausi.

Tarnyboje naudojausi kortele, kurioje tėtis buvo išspausdinęs trumpą įžangą. Prisimenu, kaip būdamas aštuonerių pirmą kartą prie durų skelbiau vienas. Šeimininkas perskaitė kortelę ir mielai paėmė knygą „Let God Be True“ („Dievas išlieka tiesakalbis“). Tuojau pat nubėgau gatve pas tėtį ir jam apie tai papasakojau. Tarnyba ir sueigos man labai patiko ir panorau tapti visalaikiu Jehovos tarnu.

Biblija dar rimčiau susidomėjau, kai pradėjau skaityti žurnalą Sargybos bokštas – tėtis jį buvo užprenumeravęs mano vardu. Labai laukdavau kiekvieno numerio. Mano ryšys su Jehova vis stiprėjo ir galiausiai apsisprendžiau jam pasiaukoti.

1950-aisiais su visa šeima dalyvavome Niujorke surengtame tarptautiniame kongrese „Teokratijos augimas“. Ketvirtadienio (rugpjūčio 3-iosios) programos tema buvo „Misionierių diena“. Tądien brolis Keris Barberis (vėliau jis tapo Vadovaujančiosios tarybos nariu) sakė krikšto kalbą. Kai kalbos pabaigoje pasiruošusiems krikštytis jis uždavė du klausimus, atsistojau  ir atsakiau: „Taip!“ Man buvo tik 11, tačiau aiškiai suvokiau, kokį rimtą žingsnį žengiu. Tiesa, bijojau lipti į vandenį, nes dar nemokėjau plaukti. Tačiau mano dėdė patikino mane, kad viskas bus gerai. Ir tikrai buvau pakrikštytas labai greitai, net baseino dugno nespėjau kojomis pasiekti. Broliai perdavė mane iš rankų į rankas – vienas pakrikštijo, kitas iškėlė iš baseino. Nuo tos dienos visada jaučiau, kad Jehova kreipia mane teisingu keliu.

Baigęs mokyklą ketinau tapti pionieriumi, tačiau mokytojai ragino stoti į aukštąją. Pasidavęs jų spaudimui, įstojau į universitetą. Bet netrukus supratau: jeigu atsidėsiu mokslams, dvasiškai nusilpsiu. Todėl nusprendžiau iš universiteto išeiti. Pasimeldžiau Jehovai ir surašiau pagarbų pareiškimą, kad baigęs pirmą kursą mokslų nebetęsiu. Visiškai pasitikėdamas Jehovos parama iškart tapau pionieriumi.

Visalaikę tarnybą pradėjau 1957-ųjų liepą Velingbore. Londono Betelyje tarnaujančių brolių paprašiau, kad rekomenduotų patyrusį pionierių, su kuriuo galėčiau drauge tarnauti. Mano tarnybos partneriu tapo brolis Bertas Vazis. Jis išmokė mane daugelio dalykų ir padėjo susidaryti gerą tarnybos tvarkaraštį. To miestelio bendruomenę sudarė šešios pagyvenusios seserys ir mudu su Vaziu. Kadangi turėdavau užduočių per kiekvieną sueigą, išmokau pasikliauti Jehovos pagalba ir mano tikėjimas juo stiprėjo.

Kadangi nesutikau tarnauti kariuomenėje, man buvo skirta trumpa įkalinimo bausmė. Ją atlikęs susipažinau su specialiąja pioniere vardu Barbara ir 1959 metais susituokėme. Abu buvome nusprendę, kad tarnausime Jehovai visur, kur tik mus paskirs. Iš pradžių mus pasiuntė į Lankašyrą, esantį šiaurės vakarų Anglijoje. Vėliau, 1961-iaisiais, mane pakvietė į mėnesį trunkančius Karalystės tarnybos kursus Londono Betelyje. Kursų pabaigoje įvyko tai, ko tikrai nesitikėjau, – buvau paskirtas į keliaujamąjį darbą. Dvi savaites Birmingamo mieste mane mokė patyręs rajono prižiūrėtojas. Barbarai buvo leista keliauti su manimi į Birmingamą. Paskui persikėlėme į man paskirtą rajoną, apimantį Lankašyro ir Češyro grafystes.

1962-ųjų rugpjūtį atostogaudami gavome laišką iš filialo. Atplėšę voką pamatėme Gileado mokyklos paraiškas! Abu su Barbara pasimeldėme Jehovai, jas užpildėme ir iškart grąžinome į filialą. Po penkių mėnesių iškeliavome į Brukliną. Prasidėjo mūsų dešimties mėnesių mokslai Gileado mokykloje sykiu su 38-ąja laida.

Gileade studijavome Dievo Žodį, gerai susipažinome su jo organizacija ir daug  sužinojome apie mūsų pasaulinę broliją. Mudu su Barbara buvome dar tik įžengę į trečią dešimtį, tad daug išmokome iš bendramokslių. Galėjau pasidarbuoti drauge su vienu iš mūsų dėstytojų, broliu Fredu Rasku. Puikiai prisimenu jo žodžius, kad duodamas kokį nors pamokymą visada turiu remtis Šventuoju Raštu. Gileade mums paskaitas skaitė tokie patyrę broliai, kaip Neitanas Noras, Frederikas Frencas ir Karlas Kleinas. Visai mūsų laidai geras nuolankumo pavyzdys buvo brolis Makmilanas. Savo paskaitoje jis apžvelgė, kaip Jehova padėjo savo tarnams sunkiu 1914–1919-ųjų laikotarpiu.

Mokslams einant į pabaigą brolis Noras mudviem su Barbara pasakė, kad būsime paskirti į Burundį. Tuojau nuskubėjome į Betelio biblioteką pasižiūrėti, kiek Burundyje mūsų bendratikių. Tačiau jokių duomenų apie tą šalį neradome. Paaiškėjo, kad vykstame į neskelbtą Afrikos žemyno kraštą, apie kurį nieko nežinome. Mums net širdis apmirė. Nusiraminome tik po to, kai karštai pasimeldėme Jehovai.

Burundyje laukė visiškai kitoks gyvenimas – kitoks klimatas, kitokia kultūra, reikėjo išmokti prancūzų kalbą. Atvykę pirmiausia turėjome susirasti būstą. Po dviejų dienų mus aplankė vienas iš Gileado bendrakursių, brolis Haris Arnotas. Pakeliui į Zambiją jis trumpam sustojo pas mus ir padėjo susirasti butą. Tai buvo pirmieji misionierių namai. Bet netrukus mūsų veikla užkliuvo vietinei valdžiai, mat ji apie Jehovos liudytojus nieko nežinojo. Vos įsikūrę ir pradėję džiaugtis savo nauja tarnyba, iš valdžios gavome pranešimą, kad norėdami likti šalyje turime gauti darbo leidimą. Deja, Burundį teko palikti ir keltis į kitą šalį – Ugandą.

Į Ugandą vykome be vizos, tačiau neabejojome, kad Jehova viskuo pasirūpins. Vienas brolis, tarnauti į Ugandą atvykęs iš Kanados, imigracijos pareigūnui paaiškino, kokioje situacijoje esame atsidūrę, ir mums buvo suteiktas kelių mėnesių laikotarpis pateikti prašymą gyventi šalyje.  Akivaizdžiai jautėme, kad Jehova mums padeda.

Situacija Ugandoje buvo visai kitokia nei Burundyje. Žinią apie Karalystę čia jau skelbė 28 bendratikiai. Nemažai vietinių mokėjo anglų kalbą. Vis dėlto netrukus supratome, kad norėdami padėti susidomėjusiems žmonėms dvasiškai stiprėti, turime išmokti bent vieną iš vietinių kalbų. Kadangi pradėjome skelbti Kampaloje ir aplinkinėse teritorijose, nusprendėme mokytis kalbos, vadinamos luganda, nes ja šnekėjo daugelis tenykščių. Ją išmokti reikėjo keleto metų. Tačiau tikrai vertėjo, nes tai padėjo suprasti, kokias kliūtis Biblijos studijuotojai turi įveikti, kad galėtų daryti dvasinę pažangą. Be to, gimtąja kalba jiems buvo lengviau išsipasakoti ir išsakyti savo požiūrį į tai, ką iš Biblijos sužino.

Padėti nuolankiems žmonėms sužinoti tiesą iš Biblijos buvo grynas malonumas. Netrukus mus nudžiugino dar viena užduotis – keliaujamasis darbas visoje šalyje. Kenijos filialas paprašė leistis į „žvalgybinę“ kelionę ir išsiaiškinti, kur Ugandoje labiausiai reikia specialiųjų pionierių. Daugelio vietų gyventojai apie Jehovos liudytojus nebuvo girdėję, tačiau mus svetingai priimdavo ir vaišindavo.

Paskui manęs laukė dar didesnė kelionė. Iš Kampalos traukiniu dvi dienas važiavau į Kenijos uostamiestį Mombasą, o tada laivu persikėliau į Seišelius, salyną Indijos vandenyne. Vėliau, nuo 1965-ųjų iki 1972-ųjų, drauge su Barbara Seišeliuose lankėmės reguliariai. Iš pradžių ten buvo tik du skelbėjai, tačiau per tą laiką susibūrė nemaža grupė, o vėliau ir didelė bendruomenė. Taip pat teko lankyti bendratikius Eritrėjoje, Etiopijoje ir Sudane.

Tuo tarpu Ugandoje įvyko karinis perversmas ir politinė padėtis šalyje visiškai pasikeitė. Prasidėjo žiaurių represijų laikotarpis. Tada gerai įsitikinau, kaip išmintinga klausyti priesako: „Kas Cezario, atiduokite Cezariui“ (Mk 12:17). Vienu metu visiems šalyje gyvenantiems užsieniečiams buvo įsakyta registruotis policijos nuovadoje arčiausiai namų. Tuojau pat taip ir padarėme. Po kelių dienų Kampaloje mane ir kitą misionierių sustabdė slaptosios policijos pareigūnai. Mums širdis į kulnus nusirito. Pareigūnai apkaltino mus šnipinėjimu ir nusivedė į centrinę policijos nuovadą. Ten mėginome jiems aiškinti, kad esame misionieriai, taikūs žmonės ir kad policijoje jau užsiregistravome, tačiau jie nieko nenorėjo girdėti. Ginkluoti sargybiniai mus nuvežė į policijos nuovadą, esančią arčiausiai misionierių namų. Kaip palengvėjo, kai prie stalo sėdintis pareigūnas mus atpažino! Jis prisiminė, kad toje nuovadoje jau registravomės, todėl liepė sargybiniams mus paleisti.

Tuo laikotarpiu patyrėme daug įtampos, ypač kai patikrinimo postuose sulaikydavo girti kareiviai. Kaskart melsdavomės Jehovai ir kareiviai mus praleisdavo.  Tada pajausdavome tikrą vidinę ramybę. Deja, 1973-iaisiais visiems misionieriams, atvykusiems iš užsienio, buvo įsakyta iš Ugandos išvykti.

Taip atsidūrėme Afrikos vakaruose – Dramblio Kaulo Krante. Ir vėl reikėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Turėjome apsiprasti su kitokia kultūra, grįžti prie prancūzų kalbos ir derintis prie įvairių tautybių misionierių. Tačiau matydami, kaip noriai vietiniai gyventojai atsiliepia į gerąją naujieną, supratome, kad Jehova mus veda, ir mūsų pasitikėjimas juo dar labiau sustiprėjo.

Paskui nutiko tai, ko visai nelaukėme, – Barbarai diagnozavo vėžį. Teko ne kartą grįžti į Europą ir ten Barbarai buvo taikomas specializuotas gydymas. 1983-iaisiais paaiškėjo, kad tarnauti Afrikoje nebegalėsime. Abu jautėmės labai prislėgti.

Mudu paskyrė į Londono Betelį. Deja, Barbaros būklė ir toliau vis prastėjo. Kai ji mirė, Betelio šeima, ir ypač viena beteliečių pora, mane labai palaikė. Tai padėjo ištverti netektį ir toliau pasikliauti Jehova. Vėliau susipažinau su En. Ji tarnavo specialiąja pioniere ir reguliariai atvažiuodavo padirbėti į filialą. Mačiau, kokia ji dvasinga ir kaip myli Jehovą. 1989-aisiais mudu susituokėme ir nuo tada abu tarnaujame Londono Betelyje.

Nuo 1995 iki 2018 metų tarnavau pagrindinio biuro atstovu. Per tą laikotarpį aplankiau filialus 60-yje šalių. Mačiau, kaip Jehova visur laimina savo tarnus įvairiausiomis aplinkybėmis.

2017-aisiais per vieną iš tokių aplankymų su En nuvykome į Afriką. Labai džiaugiausi, kad ir En galėjo apsilankyti Burundyje. Matėme, kaip mūsų veikla čia suklestėjo. Toje pačioje gatvėje, kurioje 1964-aisiais skelbėme po namus, dabar įsikūręs gražus Betelio kompleksas. O skelbėjų Burundyje jau daugiau kaip 15500!

Sužinojęs, kokiose valstybėse reikės lankytis 2018-aisiais, labai nudžiugau – sąraše buvo ir Dramblio Kaulo Krantas. Atvykęs į didžiausią šalies miestą Abidžaną pasijutau tarsi grįžęs į namus. Telefonų sąraše pastebėjau, kad gretimame kambaryje gyvena brolis Susu. Pagalvojau, kad tai tas pats Susu, kuris man gyvenant Abidžane tarnavo rajono prižiūrėtoju. Paskui paaiškėjo, kad tai buvo jo sūnus.

Galiu tvirtai patikinti: savo pažadus Jehova tęsi. Įsitikinau, kad visus sunkumus galime ištverti, jei tik kliaujamės Jehovos pagalba. Jis išties rodo mums teisingą kelią. Naujajame pasaulyje tas kelias bus šviesus kaip niekad ir trokštu juo eiti visą amžinybę (Pat 4:18).