Tokiu atveju ankstesniąją santuoką laikome nutrūkusia, o naująją – įsigaliojusia. Kodėl darome tokią išvadą, suprasime pasigilinę į tai, ką apie skyrybas ir naują santuoką pasakė Jėzus.

Jėzus paaiškino, kad nutraukti santuoką galima dėl vienintelės priežasties. Mato 19:9 skaitome: „Sakau jums: kas išsiskiria su žmona ne dėl ištvirkavimo ir veda kitą, tas svetimauja.“ Iš šių Jėzaus žodžių suprantame, kad (1) svetimavimas yra vienintelė skyrybas pateisinanti priežastis ir kad (2) vyras, kuris išsiskiria ne dėl tos priežasties ir veda kitą moterį, svetimauja. *

Ar Jėzaus žodžiai reiškia, kad ištvirkavimu nusikaltęs sutuoktinis gali išsiskirti ir tuoktis su kitu? Ne. Jeigu vienas iš sutuoktinių svetimautų, nekaltoji pusė galbūt nuspręs atleisti. Tik tada, jeigu neatleistų ir viskas baigtųsi ištuoka, abu galėtų kurti naują šeimą.

O kaip tada, jei nekaltoji pusė, pavyzdžiui, žmona, trokšta santuoką išsaugoti ir pareiškia, kad yra pasirengusi sutuoktiniui atleisti, bet šis vis tiek nesutinka ir inicijuoja skyrybas? Kadangi žmona norėtų vyrui atleisti ir išsaugoti santuoką, jis Biblijos požiūriu neturi teisės iš naujo tuoktis. Jeigu aiškaus Biblijos priesako vyras nepaiso ir susituokia su kita moterimi neturėdamas tam teisės, jis vėl nusikalsta svetimavimu ir tokį jo poelgį turės svarstyti vyresniųjų sudarytas teisminis komitetas (1 Kor 5:1, 2; 6:9, 10).

Jeigu vyras tuokiasi iš naujo, nors Biblija jam tokios teisės nesuteikia, kaip į tai turėtų žiūrėti bendruomenė? Ar ankstesnė santuoka Biblijos požiūriu tebegalioja? Ar jo buvusi žmona dar gali pareikšti norinti išsaugoti santuoką? Ar jos buvusio vyro gyvenimas su nauja žmona laikytinas svetimavimu?

Iki šiol tokį santuokinį gyvenimą laikėme svetimavimu, nebent nekaltoji pusė susituokdavo, nusikalsdavo svetimavimu arba mirdavo. Tačiau Jėzus savo pamokyme apie skyrybas ir naują santuoką nekalbėjo, ką turėtų daryti nekaltoji pusė. Jis tiesiog pasakė, kaip derėtų vertinti norinčio skirtis elgesį. Jėzus paaiškino, kad žmogus, kuris išsiskiria ne dėl ištvirkavimo ir tuokiasi su kitu, svetimauja. Tokiu atveju  skyrybos ir naujoji santuoka (pastarąją Jėzus prilygino svetimavimui) ankstesnę santuoką nutraukia.

Jeigu teisėta santuoka nutraukiama ir svetimavęs sutuoktinis susituokia su kitu, nekaltoji pusė net norėdama atleisti nebeturi galimybės išsaugoti santuokos. Vadinasi, nebėra ko apie tai ir svarstyti. Bendruomenė kaltosios pusės gyvenimo su nauju sutuoktiniu nelaikys svetimavimu. *

Aptarėme situaciją, kai santuoka iširo dėl vyro svetimavimo. O kaip, jeigu vyras nesvetimavo, bet vis tiek inicijavo skyrybas, o paskui vedė kitą? Ir kaip tada, jeigu vyras svetimavo ne prieš skyrybas, o po jų ir vėliau su ta moterimi susituokė, nors jo žmona buvo pasirengusi atleisti? Visais atvejais skyrybos ir nauja santuoka, prilygstanti svetimavimui, ankstesnę santuoką nutraukia. Nauja santuoka yra teisiškai įpareigojanti. Kaip rašoma 1979 m. lapkričio 15 d. Sargybos bokšto numeryje anglų kalba (p. 32), „dabar jis yra sudaręs naują santuoką, todėl negali jos nutraukti ir grįžti pas buvusią žmoną; skyrybos, svetimavimas ir nauja santuoka ankstesniąją nutraukė“.

Tai nereiškia, kad dabar santuoką laikome nebe tokia šventa ar nuolaidžiau žiūrime į svetimavimą. Vyrui, kuris išsiskiria su žmona ne dėl ištvirkavimo, Biblija nesuteikia teisės iš naujo tuoktis. Jeigu jis to nepaisytų ir vestų kitą moterį, nusikalstų svetimavimu ir vyresnieji turės sudaryti teisminį komitetą. (Jeigu naujoji jo žmona yra krikščionė, ji taip pat nusikalstų svetimavimu ir jos elgesį turėtų svarstyti teisminis komitetas.) Nors santuokinio gyvenimo po naujų vedybų nelaikysime svetimavimu, tam vyrui daugelį metų – kol visų akyse atgaus gerą vardą, – bendruomenėje nebus skiriama jokių specialių užduočių. Prieš nuspręsdami tokiam broliui skirti kokių nors užduočių vyresnieji turės atsižvelgti į jo išduoto sutuoktinio ir paliktų mažamečių vaikų dabartinę emocinę būklę, finansinę padėtį ir kitas aplinkybes (Mal 2:14–16).

Jehovos požiūriu santuoka yra šventa. Tad mes, krikščionys, privalome ją gerbti ir saugotis santuokinės neištikimybės, sukeliančios labai skaudžius padarinius (Mok 5:4, 5; Hbr 13:4).