1. Kodėl mums reikia Dievo teikiamos išminties? (Patarlių 4:7)

 KAI tau reikėjo apsispręsti dėl ko nors labai svarbaus, tikriausiai meldei Dievą išminties (Jok 1:5). Karalius Saliamonas rašė: „Išmintis – visų svarbiausia.“ (Perskaityk Patarlių 4:7.) Aišku, jis kalbėjo ne apie šiaip kokią, o apie Jehovos teikiamą išmintį (Pat 2:6). Bet ar Dievas teikia tokios išminties, kuri padėtų kovoti su nūdienos problemomis? Tikrai teikia.

2. Iš kokių dviejų žmonių galime pasisemti itin daug išminties?

² Tikrų išminties grynuolių galime rasti tyrinėdami karaliaus Saliamono ir Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus pamokymus. Pirma pakalbėsime apie Saliamoną. Biblijoje pasakojama, kad Dievas jį apdovanojo „nepaprasta išmintimi ir įžvalga“ (1 Kar 4:29). Paskui sutelksime dėmesį į Jėzų – išmintingesnio už jį žmogaus niekada nebuvo (Mt 12:42). Apie Jėzų pranašas rašė: „Jį gaubs Jehovos dvasia – dvasia išminties ir supratimo“ (Iz 11:2).

3. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

³ Saliamonas ir Jėzus davė visiems mums naudingų pamokymų. Tris iš jų ir aptarsime šiame straipsnyje. Matysime, kodėl svarbu turėti teisingą požiūrį į pinigus, į darbą ir į save.

4. Kiek skirtinga buvo Saliamono ir Jėzaus materialinė padėtis?

⁴ Saliamonas buvo pasakiškai turtingas, gyveno prabangiai (1 Kar 10:7, 14, 15). O Jėzus beveik nieko neturėjo, net namų (Mt 8:20). Tačiau abu į materialines vertybes žiūrėjo teisingai – taip, kaip diktavo Jehovos jiems suteikta išmintis.

5. Kokią vertę Saliamonui turėjo pinigai?

⁵ Saliamonas pripažino, kad pinigai „teikia saugumą“ (Mok 7:12). Už juos įsigyjame, kas būtina, o gal ir šį tą daugiau. Tačiau karalius priėjo prie išvados, kad yra kur kas svarbesnių dalykų. Pavyzdžiui, jis rašė: „Verčiau turėti gerą vardą negu daug turto“ (Pat 22:1). Saliamonas taip pat pastebėjo, kad godūs žmonės nebūna laimingi, jiems niekad negana (Mok 5:10, 12). Ir jis rašė, kad neprotinga sudėti viltis į turtus, nes juos galime greitai prarasti (Pat 23:4, 5).

6. Kaip Jėzus žiūrėjo į materialinius dalykus? (Mato 6:31–33)

⁶ Jėzus, kaip jau minėjome, gyveno kukliai ir nesiekė praturtėti. Tiesa, jis neatsisakydavo pasivaišinti skaniu maistu ir gėrimu (Lk 19:2, 6, 7). Kartą pats stebuklingai pavertė vandenį labai geru vynu (Jn 2:10, 11). Ir Jėzus dėvėjo kokybišką drabužį. Kai buvo prikaltas prie kančių stulpo, kareiviai netgi metė burtą, kuriam tas drabužis atiteks (Jn 19:23, 24). Tačiau svarbiausia Jėzui buvo ne materialinė gerovė. Savo sekėjams jis sakė: „Niekas negali vergauti dviem šeimininkams [...]. Negalite vergauti kartu ir Dievui, ir turtams“ (Mt 6:24). Jėzus skatino savo mokinius pirmiausia darbuotis dėl Karalystės ir patikino, kad  Jehova visomis jų reikmėmis pasirūpins. (Perskaityk Mato 6:31–33.)

7. Ką vienas brolis sako apie savo gyvenimo siekius?

⁷ Daugelis mūsų bendratikių įsitikino, kaip išmintinga saugotis materializmo. Štai vienas nevedęs brolis vardu Danielius sako: „Jau paauglystėje apsisprendžiau siekti dvasinių tikslų.“ Jis gyvena kukliai, todėl turi daugiau laiko ir gali panaudoti savo įgūdžius įvairioje teokratinėje veikloje. Danielius priduria: „Tikrai niekada nesigailėjau pasirinkęs tokį kelią. Aišku, jei būčiau norėjęs, galėjau užsidirbti daug pinigų. Tačiau argi pinigai atstotų artimus santykius su draugais? Argi jie džiugintų mane tiek pat, kiek darbas Karalystės labui? Jokia suma neatpirktų visko, kuo Jehova mane laimina.“ Taigi geriausia susitelkti ne į pinigus, o į dvasinę veiklą.

8. Ką Saliamono žodžiai liudija apie jo požiūrį į darbą? (Mokytojo 5:18, 19)

⁸ Saliamonas rašė, kad darbas žmogui teikia malonumą ir kad tai yra „Dievo dovana“. (Perskaityk Mokytojo 5:18, 19.) „Kiekvienas darbas duoda naudos“, – sakė jis (Pat 14:23). Karalius puikiai žinojo, ką reiškia stropiai dirbti. Jis ėmėsi didelių darbų: prisistatė namų, įsiveisė vynuogynų ir sodų, išsikasė tvenkinių, statė miestus (1 Kar 9:19; Mok 2:4–6). Be abejo, jis džiaugėsi visais savo darbais. Tačiau ne tai buvo jo laimės šaltinis. Daug jėgų Saliamonas skyrė dvasiniams užmojams įgyvendinti. Pavyzdžiui, ištisus septynerius metus statė didingą šventyklą Jehovai (1 Kar 6:38; 9:1). Saliamono gyvenimo patirtis liudija, kad dvasinė veikla daug svarbesnė už kitokius darbus. Štai jo paties žodžiai: „Visa tai išklausius, išvada tokia: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų – tai kiekvieno žmogaus pareiga“ (Mok 12:13).

9. Koks darbas Jėzui buvo svarbiausias?

⁹ Jėzus irgi nebijojo darbo, nuo mažumės stropiai mokėsi iš tėčio dailidės amato (Mk 6:3). Jų šeima buvo didelė, tad tėvai, be abejo, vertino sūnaus pastangas prisidėti prie jos išlaikymo. Atminkime, kad Jėzus buvo tobulas žmogus, tad tikriausiai dirbo labai gerai ir jo gaminiai turėjo didelę paklausą. Ir, be abejo, darbas jam teikė malonumą. Tačiau Jėzus rasdavo laiko ir dvasiniams dalykams (Jn 7:15). O kai atsidėjo vykdyti Dievo skirtą misiją, jis ir kitus ragino: „Darbuokitės ne dėl tokio maisto, kuris pražūva, o dėl tokio, kuris nepražūva ir teikia amžiną gyvenimą“ (Jn 6:27). Garsiajame savo Kalno pamoksle Jėzus klausytojus paskatino: „Kraukitės turtus danguje“ (Mt 6:20).

10. Nors dirbti dera stropiai, ko turime nepamiršti?

¹⁰ Panašaus požiūrio į darbą laikomės ir mes. Kaip ragino apaštalas  Paulius, visus darbus atliekame stropiai ir pareigingai (Ef 4:28). Darbdaviai mato, kad esame sąžiningi, darbštūs, mandagūs ir dėl to mus vertina. Tiesa, reikia būti atsargiems ir nepamiršti, kad turime ir kitokių pareigų. Mums gali atrodyti, kad dirbdami viršvalandžius Jehovos liudytojų reputaciją darbdavio akyse pakeltume dar labiau. Bet svarbu rimtai pasvarstyti, ar dėl to nenukentės šeimos interesai ir teokratinė veikla.

11. Ko galime pasimokyti iš vieno vyresniojo?

¹¹ Verta dėmesio, ką pasakoja jaunas mūsų bendratikis vardu Viljamas. Apie vyresnįjį, kurio įmonėje vienu metu dirbo, brolis sako: „Jis darbštus, ir apie jo darbo kokybę puikiai atsiliepia klientai. Tačiau dienai pasibaigus darbo reikalus sugeba atidėti į šalį ir visą dėmesį skirti šeimai bei dievatarnystei. Dar norėčiau pridurti: jis – vienas laimingiausių žmonių iš visų mano pažįstamų!“ b

12. Kaip ilgainiui Saliamonas pasikeitė?

¹² Saliamonas nuo jaunumės tarnavo Jehovai ir buvo kuklus. Jis žinojo, kad stokoja patirties, tad tapęs karaliumi prašė Dievą išminties (1 Kar 3:7–9). Tuo metu jis gerai suvokė, kaip pavojinga būtų aukštintis. „Išdidumas apima prieš žūtį, didybės dvasia – prieš suklupimą“, – rašė Patarlių knygoje (Pat 16:18). Tačiau vėliau Saliamonas, regis, pamiršo šiuos žodžius ir nebepaisė Dievo nustatytų normų. Pavyzdžiui, Jehova buvo prisakęs: „Karaliui nevalia vesti daug  žmonų, kad jo širdis nenuklystų“ (Įst 17:17). Saliamonas šį įspėjimą ignoravo. Jis turėjo 700 žmonų ir 300 sugulovių, kurių daugelis buvo kitatikės (1 Kar 11:1–3). Tikriausiai jis kliovėsi savimi ir manė, kad nieko bloga nenutiks. Tačiau labai apsiriko. Neklusnumas privedė prie skaudžių padarinių (1 Kar 11:9–13).

13. Kokį pavyzdį mums parodė Jėzus?

¹³ Kaip mums dera vertinti save, galime pasimokyti iš Jėzaus. Tikriausiai po krikšto, kai jam „atsivėrė dangus“, jis prisiminė, kiek daug nuveikė būdamas su savo Tėvu (Mt 3:16; Jn 17:5). Biblijoje rašoma, kad „per jį sukurta visa, kas danguje ir žemėje“ (Kol 1:16). Tačiau dėl to Jėzus nepradėjo didžiuotis. Jis niekada prieš kitus nesiaukštino ir savo mokiniams pasakė: „Žmogaus Sūnus [...] atėjo ne kad jam tarnautų, o pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20:28). Jėzus pripažino, kad „nieko nedaro iš savęs“ (Jn 5:19). Koks puikus kuklumo pavyzdys mums visiems!

14. Kodėl neturėtume savęs nuvertinti?

¹⁴ Kita vertus, Jėzus mokė savo sekėjus nenusimenkinti. Kartą jis pasakė: „Jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti“ (Mt 10:30). Šie žodžiai labai padrąsina, ypač jei mes linkę žiūrėti į save neigiamai. Iš jų suprantame, kad dangiškasis Tėvas mumis rūpinasi ir mus brangina. Tad niekada nemanykime, kad nesame verti būti jo tarnais ar gauti amžino gyvenimo dovaną.

15. a) Kas patariama viename Sargybos bokšto straipsnyje? b) Kaip parodyta 24 puslapio iliustracijose, ko netenka egocentriškas žmogus?

¹⁵ Viename Sargybos bokšto straipsnyje skaitytojai buvo skatinami: „Neturime savęs nei per daug  aukštinti, nei žeminti ar nuvertinti. Būkime supratingi – pripažinkime savo trūkumus, bet nepamirškime ir gerųjų bruožų. Viena krikščionė sako: „Nesu labai bloga, bet ir ne angelas. Kaip visi, turiu tiek ydų, tiek ir dorybių“.“ c Ugdytis tokį požiūrį į save išties sveika.

16. Kodėl išmintinga visada vadovautis Jehovos pamokymais?

¹⁶ Išmintinga visada vadovautis Jehovos Žodžio mokymais. Dievas mus myli ir nori, kad būtume laimingi (Iz 48:17, 18). O didžiausia laimė – visas jėgas skirti jo tarnystei. Taip išvengiame daugybės bėdų, į kurias žmonės įpuola vaikydamiesi pinigų, karjeros ar garbės. Tad būkime išmintingi ir džiuginkime savo dangiškojo Tėvo širdį (Pat 23:15).