1, 2. Kodėl mus domina Apreiškimo pranašystės?

 ĮSIVAIZDUOK, kad su draugu vartote jo nuotraukų albumą. Matai daug nepažįstamų veidų, tačiau vienoje fotografijoje pastebi ir save. Tu labai susidomi – bandai prisiminti, kada ir kur ji buvo padaryta. Taip pat stengiesi atpažinti visus joje esančius žmones. Ta nuotrauka tau reiškia daugiau nei kitos.

² Apreiškimo knyga yra tarsi tokia nuotrauka. Kodėl taip sakome? Bent dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji buvo parašyta mums. Jau pačioje pradžioje skaitome: „Apreiškimas, kurį Jėzus Kristus gavo iš Dievo. Jėzus turėjo atskleisti jo vergams, kas turi įvykti netrukus“ (Apr 1:1). Taigi Apreiškimas skirtas ne apskritai visiems žmonėms, o Dievo tarnams. Mes tiesiogiai prisidedame prie to, kad įvyktų Dievo valia ir išsipildytų jame užrašytos pranašystės. Galima sakyti, toje „nuotraukoje“ aiškiai matome save.

3, 4. Kada pradėjo pildytis Apreiškimo pranašystės ir kuo tai reikšminga mums?

³ Antra, Apreiškimo žodžiai rodo, kokiu laiku gyvename. Senyvam apaštalui Jonui buvo apreikšta, kas vyks „Viešpaties dieną“ (Apr 1:10). Anuo metu, 96 m. e. m., ši „diena“ buvo dar toli (Mt 25:14, 19; Lk 19:12). Ji prasidėjo tik 1914-aisiais, kai Jėzus sėdo į dangiškosios Karalystės valdovo sostą. Nuo  tada ėmė pildytis Apreiškime nusakyti dalykai. Mes kaip tik ir gyvename „Viešpaties dieną“!

⁴ Todėl mums ypač svarbu, kas sakoma Apreiškimo 1:3: „Laimingas, kas balsu skaito šios pranašystės žodžius, ir laimingi, kurie klausosi ir laikosi to, kas joje parašyta, nes skirtas metas arti.“ Privalome gilintis į Apreiškimo knygą ir laikytis joje surašytų pamokymų.

5. Kuo mums svarbūs Jėzaus pamokymai septynioms bendruomenėms?

⁵ Jau iš pirmojo Apreiškimo skyriaus akivaizdu, kad Jėzus gerai žino, kas vyksta jo bendruomenėje (Apr 1:12–16, 20; 2:1). Apie tai liudija jo žodžiai, perduoti septynioms Mažosios Azijos bendruomenėms. Jėzus davė joms konkrečių pamokymų, ką turėtų daryti, kad pelnytų Jehovos malonę. Kaip anuomet, taip ir šiandien Jėzus globoja savo tarnus ir padeda jiems išlikti dvasiškai stipriems. Jis žino, ko reikia, kad džiaugtumės Jehovos prielankumu. Pasigilinkime į jo pamokymus, duotus pirmojo amžiaus bendruomenėms.

6. a) Į ką Jėzus atkreipė Efezo bendruomenės dėmesį, kaip rašoma Apreiškimo 2:3, 4? b) Ko iš to pasimokome?

⁶ Perskaityk Apreiškimo 2:3, 4. Mūsų meilė Jehovai teneblėsta. Jėzus pagyrė Efezo bendruomenės krikščionis, kad ištvermingai laikosi ir nepabūgę sunkumų uoliai tarnauja Jehovai. Vis dėlto jis užsiminė, kad tenykščių meilė Dievui ėmė blėsti. Būtinai reikėjo ją vėl uždegti, kad Jehova džiaugtųsi jų tarnyste. Panašiai ir mūsų paskata laikytis tiesos kelio turi būti derama. Dievui rūpi ne vien ką darome, bet ir kodėl. Jis nori, kad tarnautume jam iš meilės ir dėkingumo (Pat 16:2; Mk 12:29, 30).

7. a) Kokį Jėzaus paraginimą Sardų krikščionims skaitome Apreiškimo 3:1–3? b) Ko iš to pasimokome?

⁷ Perskaityk Apreiškimo 3:1–3. Išlikime budrūs. Sardų krikščionys įpuolė į kitokią bėdą. Anksčiau jie buvo dvasiškai aktyvūs, bet ilgainiui tarnybą Dievui apleido. Tad Jėzus bendruomenę paragino: „Pabusk.“ Ko pasimokome? Aišku, Jehova nepamirš mūsų nuveiktų darbų. Tačiau būtų klaida manyti, kad jų jau užtenka. Nors gyvenimas darosi vis sunkesnis, turime ir toliau būti „pertekę Viešpaties darbo“ ir likti dvasiškai budrūs iki pat pabaigos (1 Kor 15:58; Mt 24:13; Mk 13:33).

8. Ko pasimokome iš Jėzaus perspėjimo laodikiečiams, užrašyto Apreiškimo 3:15–17?

⁸ Perskaityk Apreiškimo 3:15–17. Tarnaukime Dievui uoliai, visa širdimi. Laodikėjos krikščionių dvasinė būklė irgi buvo prasta. Jėzus net pavadino juos drungnais. Tenykščiai visai prarado uolumą, tad Jėzus pasakė, kad jie yra vargani ir apgailėtini. Jiems reikėjo atsitokėti ir vėl visomis jėgomis susitelkti į tarnybą  Jehovai (Apr 3:19). Ką turime daryti, jeigu pastebime, kad ir mūsų uolumas mąžta? Ugdykimės dėkingumą už visas Jehovos teikiamas dvasines dovanas (Apr 3:18). Kaip būtų liūdna, jeigu jų nebevertintume ir susitelktume į materialinių turtų kaupimą!

9. Ko saugotis skatina Jėzaus žodžiai, ištarti Pergamo ir Tiatyrų bendruomenėms?

⁹ Neklausykime atsimetėlių. Pergamo bendruomenę Jėzus supeikė už tai, kad toleravo atskalūnų veiklą (Apr 2:14–16). Tada jis kreipėsi į Tiatyrų krikščionis. Tuos iš jų, kurie nepersiėmė klaidatikysčių, pavadintų „Šėtono gelmėmis“, jis pagyrė ir paragino toliau tvirtai laikytis tiesos (Apr 2:24–26). O susiviliojusiems atskalūnų idėjomis ir dvasiškai nusilpusiems reikėjo atgailauti. Šiandien mes taip pat turime šalintis visko, kas nesiderina su Jehovos požiūriu. Atskalūnai dedasi dievoti, bet jų darbai tai paneigia (2 Tim 3:5). Privalome būti uolūs Dievo Žodžio tyrinėtojai – tada gebėsime atpažinti ir atmesti visokią netiesą (2 Tim 3:14–17; Jud 3, 4).

10. Ko dar pasimokome iš Jėzaus įspėjimo Pergamo ir Tiatyrų bendruomenėms?

¹⁰ Saugokimės visokio amoralumo. Pergame ir Tiatyruose buvo ir daugiau negerovių. Kai kuriuos tenykščius Jėzus pasmerkė dėl amoralaus elgesio (Apr 2:14, 20). Ko iš to galime pasimokyti? Kad Jehova netoleruos nedorybės. Nemanykime, kad jeigu žmogus jau seniai jam tarnauja ar eina atsakingas pareigas, Jehova į jo prasižengimus žiūrės nuolaidžiau (1 Sam 15:22; 1 Pt 2:16). Šiandien, kai pasaulis brenda vis giliau į palaidumo liūną, būkime budrūs ir ištikimai laikykimės Dievo nustatytų aukštų elgesio normų (Ef 6:11–13).

11. Ką svarbaus jau aptarėme? (Žiūrėk rėmelį „ Ko pasimokome“.)

¹¹ Trumpai apibendrinkime, ką aptarėme. Kad Jehovai mūsų tarnyba būtų miela, turime žiūrėti, kaip elgiamės. Jeigu darome ką nors Dievui  nepriimtino, privalome kuo skubiau padėtį taisyti (Apr 2:5, 16; 3:3, 16). Ką dar svarbaus Jėzus pabrėžė pirmojo amžiaus bendruomenėms?

12. Ką Jėzus pasakė Smirnos ir Filadelfų bendruomenėms ir ką iš to suprantame? (Apreiškimo 2:10)

¹² Dabar įsiklausykime, ką Jėzus pasakė Smirnos ir Filadelfų bendruomenėms. (Perskaityk Apreiškimo 2:10.) Tenykščius krikščionis jis padrąsino, kad nebijotų būsimų persekiojimų, ir pažadėjo už ištikimybę dosniai atlyginti (Apr 3:10). Ką iš to suprantame? Kad persekiojimai neišvengiami ir kad turime būti pasirengę juos ištverti (Mt 24:9, 13; 2 Kor 12:10). Kodėl šis priminimas toks aktualus mūsų dienomis?

13, 14. Į ką nusitaikė Šėtonas, pralaimėjęs kovą danguje?

¹³ Apreiškimo knygoje atskleidžiama, kodėl „Viešpaties dieną“ krikščionys patiria tiek smarkių persekiojimų. Kaip rašoma 12 skyriuje, gimus Dievo Karalystei, danguje iškart kilo karas. Arkangelas Mykolas – tai yra Jėzus Kristus – ir jo pulkai susirėmė su Šėtonu ir demonais (Apr 12:7, 8). Šėtonas „buvo išmestas žemėn ir su juo buvo išmesti jo angelai“ (Apr 12:9, 12). Nuo tada jie užtraukia daugybę kančių visai žmonijai, o labiausiai yra nusitaikę į Dievo tarnus.

¹⁴ Toliau Apreiškime nusakyta, ką Šėtonas daro. Kadangi danguje jam vietos nebėra, visą savo įtūžį išlieja žemėje – ant Dievo Karalystės atstovų, pateptųjų krikščionių, nes jiems „pavesta liudyti apie Jėzų“ (Apr 12:17; 2 Kor 5:20; Ef 6:19, 20). Ko konkrečiai piktasis griebėsi?

15. Kas yra „du liudytojai“, minimi Apreiškimo knygoje, ir kas su jais nutiko?

¹⁵ Šėtonas pakurstė priešininkus pulti „du liudytojus“ – grupę pateptųjų krikščionių, prižiūrinčių bendruomenės veiklą. Užtat 1918 metais aštuoni vadovaujantys broliai buvo melagingai apkaltinti ir nuteisti ilga įkalinimo bausme. Perkeltine prasme kalbant, tie „du liudytojai“ buvo nužudyti ir jau atrodė, kad mūsų darbas žlugo b (Apr 11:3, 7–11).

16. Kas nepaprasto įvyko 1919-aisiais ir ką Šėtonas darė toliau?

 ¹⁶ Tačiau netrukus, kaip pranašaujama Apreiškimo knygos 11 skyriuje, įvyko kai kas nepaprasta – „du liudytojai“ atgijo. 1919-aisiais tuos aštuonis vyrus paleido iš kalėjimo ir visus jiems iškeltus kaltinimus panaikino. Broliai iš karto ėmėsi organizuoti liudijimo apie Karalystę darbą. Tačiau Šėtono puolimo tai nesustabdė. Persekiojimai, tarsi srauni upė, nuo tada užplūdo visus Dievo tarnus (Apr 12:15). Štai kodėl kiekvienam iš mūsų „reikia ištvermės ir tikėjimo“ (Apr 13:10).

17. Kokios netikėtos pagalbos Dievo tarnai susilaukia?

¹⁷ Toliau Apreiškimo 12 skyriuje rašoma, kad Dievo tarnai netikėtai susilauks pagalbos. Buvo išpranašauta, kad „žemė“ jiems padės – sugers persekiojimų „upę“ (Apr 12:16). Taip ir vyksta. Kai kurios pasaulio institucijos, įkurtos stabilumui visuomenėje užtikrinti, kartais priima mums palankius sprendimus. Pavyzdžiui, esame laimėję ne vieną bylą teismuose ir tai suteikė mums tam tikrą laisvę. Kaip ja naudojamės? Uoliai vykdome Jehovos pavestą užduotį – skelbiame jo apreikštą žinią (1 Kor 16:9). Kokią žinią?

18. Kokią žinią turime paskelbti paskutinėmis dienomis?

¹⁸ Jėzus išpranašavo, kad jo sekėjai, dar prieš sužlungant Šėtono valdomai sistemai, visoje žemėje skelbs „gerąją naujieną apie Karalystę“ (Mt 24:14). Jiems į pagalbą ateina ir angelai. Šios dvasinės esybės, kaip rašoma Apreiškime, padeda mums „paskelbti amžiną gerąją naujieną žemės gyventojams – visoms tautoms, giminėms, kalboms ir gentims“ (Apr 14:6).

19. Kokia dar žinia turi būti paskelbta visame pasaulyje?

¹⁹ Tačiau pasauliui turi būti paskelbta ne vien gera žinia. Apreiškimo 8–10 skyriuose kalbama apie angelus, skelbiančius didžias negandas  žmonėms, nepripažįstantiems Dievo Karalystės. Todėl ir mes garsiname Dievo nuosprendžius visai šiai sugedusiai sistemai. Žmonės turi sužinoti apie artėjančią šio sugedusio pasaulio pabaigą, kad imtų iš esmės keisti savo gyvenseną, nes tik taip galės išvengti pražūties Jehovos pykčio dieną (Sof 2:2, 3). Tie nuosprendžiai, vaizdžiai prilyginti „krušai ir ugniai“, daugumai labai nepatinka (Apr 8:7, 13). Tad skelbėjams jau dabar reikia nemažai drąsos. O prasidėjus didžiajam suspaudimui skelbti tokias negandas mums reikės dar daugiau ryžto (Apr 16:21).

20. Ką aptarsime tolesniuose dviejuose straipsniuose?

²⁰ Taigi mes turime įsiklausyti į Apreiškimo knygos pranašystes ir laikytis joje duodamų pamokymų (Apr 1:3). Ko reikia, kad liktume tvirti užklupus persekiojimams ir niekada nepristigtume drąsos skelbti žinią nuo Dievo? Stiprybės galime pasisemti skaitydami, kas Apreiškime sakoma apie Dievo priešus ir kokia laiminga ateitis laukia visų ištikimų jo tarnų. Tai aptarsime tolesniuose dviejuose straipsniuose.