Papasakosiu, kaip viskas klojosi paskui, bet pirma apie tai, kaip tapau visalaikiu tarnu.

Gimiau 1942 metais gražioje Karibų jūros saloje Kiurasao. Mano tėvas kilo iš Surinamo, o į salą persikėlė dėl darbo. Porą metų anksčiau nei aš gimiau, jis tapo Jehovos liudytoju – vienas pirmųjų Kiurasao saloje. a Mus, penkis vaikus, jis kiekvieną savaitę mokė iš Biblijos, o tam tikrai reikėjo nemažai kantrybės. Kai man buvo 14, šeima persikėlė į Surinamą rūpintis senstančia tėčio mama.

Suriname susipažinau su daugeliu uolių Jehovos tarnų. Kai kurie buvo vos keliais metais už mane vyresni, o jau tarnavo pionieriais. Jie švytinčiais iš džiaugsmo veidais pasakodavo, kiek gera patiria tarnyboje. Sueigai pasibaigus neretai sėdėdavome drauge po žvaigždėtu dangumi ir šnekučiuodavomės įvairiausiomis temomis, aiškindavomės, kas apie tai sakoma Biblijoje. Tie bičiuliai padėjo man susigaudyti, ko verta gyvenime siekti, ir aš panorau tarnauti Jehovai. Taigi būdamas 16-os pasikrikštijau ir netrukus, sulaukęs 18-os, tapau reguliariuoju pionieriumi.

Pionieriaudamas daug išmokau ir tai pravertė per visą mano gyvenimą. Pavyzdžiui, supratau, kaip svarbu mokyti kitus skelbėjus. Kai tapau pionieriumi, misionierius vardu Vilemas van Seilas  ėmėsi mane globoti. Jis mokė atlikti įvairias teokratines užduotis. Tada nė neįsivaizdavau, kiek daug dar turiu išmokti. Kitais metais mane paskyrė specialiuoju pionieriumi ir pavedė rūpintis atokiomis skelbėjų grupėmis, išsibarsčiusiomis didžiuliuose Surinamo atogrąžų miškuose. Koks dėkingas esu broliams už jų vertingus patarimus! Užtat ir aš iki pat šiol stengiuosi mokyti kitus.

Kita gera pamoka – gyventi kukliai ir viską kruopščiai planuoti. Kiekvieno mėnesio pradžioje abu su tarnybos draugu susirašydavome, ko ateinančiomis savaitėmis gali prireikti. Tada vienas iš mūsų nuvykdavo į tolokai esančią sostinę ir viską nupirkdavo. Kad kompensacijos užtektų, turėjome būti taupūs ir produktus paskirstyti visam mėnesiui. Žinojome, kad atogrąžų miškuose gyvenantys žmonės vargu ar turės iš ko mus sušelpti. Kadangi nuo jaunystės išmokau gyventi kukliai ir kruopščiai planuoti lėšas, galėjau visą gyvenimą su atsidavimu tarnauti Jehovai.

Taip pat suvokiau, kaip svarbu mokyti žmones jų gimtąja kalba. Nuo mažens šneku olandų, anglų, papiamento ir surinamiečių kalbomis. Tačiau pastebėjau, kad atogrąžų miškų gyventojai mieliau klausosi gerosios žinios gimtąja kalba. Kai kurios iš tų vietinių kalbų, pavyzdžiui, saramakanų, yra toninės, tad išmokti jas išties nėra paprasta. Vis dėlto buvo verta. Kadangi pramokau vietinių kalbų, tiesą gebėjau įskiepyti daugeliui čiabuvių.

Beje, buvo ir juokingų nutikimų. Štai kartą norėjau saramakanų kalba paklausti studijuotojos, kaip ji jaučiasi, mat ją dažnai vargindavo pilvo skausmai. O paklausiau visai ko kito – ar ji ne nėščia. Moteris net susinepatogino. Panašių klaidų dariau ne kartą, tačiau vis tiek stengdavausi bendrauti su žmonėmis jų kalba.

1970-aisiais mane paskyrė rajono prižiūrėtoju. Tais metais atogrąžų miškų gyventojams rodydavau skaidrių seriją „Apsilankymas Jehovos liudytojų pagrindiniame biure“. Drauge su grupe brolių ilga siaura valtimi plaukdavome upėmis. Į valtį pasiimdavome generatorių, degalų baką, žibalinių lempų ir skaidrių projektorių. Atvykę viską nugabendavome į vietą, kur buvo numatyta rodyti skaidres. Niekad nepamiršiu, su kokiu susidomėjimu vietiniai tą seriją žiūrėdavo. Buvau laimingas, kad galiu padėti jiems pažinti Jehovą ir jo organizaciją. Nors tokia tarnyba  reikalavo nemažai jėgų, aukotis tikrai vertėjo.

Nors viengungiška tarnyba turėjo tam tikrų pranašumų, man labai stigo gyvenimo draugės. Tad ėmiau maldose prašyti, kad Jehova padėtų rasti žmoną, pasirengusią nelengvai tarnybai atogrąžų miškuose. Maždaug po metų pradėjau draugauti su Etel, uolia specialiąja pioniere. Ji nuo mažens žavėjosi apaštalo Pauliaus misionieriška dvasia ir troško sekti jo pėdomis. 1971 metais susituokėme ir nuo tada rajono bendruomenes lankėme drauge.

Etel užaugo nepasiturinčioje šeimoje, tad mokėjo apsieiti be patogumų. Ji greitai apsiprato su kelionėmis po drėgnuosius miškus. Vykdami į aplankymą pasiimdavome labai nedaug daiktų. Prausėmės ir drabužius skalbėme upėse. Pripratome ir prie vietinio maisto – mums patiekdavo iguanų, piranijų ar dar ko nors, sugauto miškuose ar upėse. Jeigu šeimininkai neturėjo indų, lėkštes atstodavo bananų lapai ir valgėme tiesiog pirštais. Pasiaukojama tarnystė suartino mus su Jehova, buvome tarsi virvė iš trijų vijų (Mok 4:12). Tos patirties neišmainytume į nieką kitą!

Tai, ką papasakojau pradžioje, nutiko mums grįžtant iš vienos nuošalios gyvenvietės. Kai įplaukėme į upės sraunumą, luotas trumpam paniro po vandeniu. Laimei, dėvėjome gelbėjimosi liemenes ir neiškritome iš valties. Bet valtis sklidinai prisisėmė vandens.  Tad skubiai iš indų išmetėme maistą ir jais ėmėme semti iš valties vandenį.

Kadangi maisto nebeturėjome, toliau plaukdami pradėjom žvejoti, bet nieko nepagavom. Tad maldoje paprašėme Jehovą parūpinti maisto bent šiai dienai. Vos baigėm melstis, vienas brolis, užmetęs valą, ištraukė tokią didelę žuvį, kad tą vakarą užteko visai mūsų penkeriukei.

Po penkerių metų, praleistų keliaujamajame darbe, mūsų šeiminė padėtis pasikeitė. Paaiškėjo, kad Etel laukiasi. Labai džiaugėmės, kad tapsime tėvais, tačiau nedavė ramybės klausimas, kaip bus su tarnyba. Troškome ir toliau likti visalaikėje tarnyboje. 1976-aisiais mums gimė Etnielis. Po pustrečių metų susilaukėme ir antro sūnaus, Džovanio.

Atsižvelgdamas į to meto poreikius filialo komitetas sudarė man sąlygas toliau tarnauti rajono prižiūrėtoju. Kol sūnūs buvo maži, tarnavau rajonuose, sudarytuose iš nedaugelio bendruomenių. Todėl porą savaičių skirdavau aplankymams, o likusią mėnesio dalį pionieriavau savo bendruomenėje. Į arčiau esančias bendruomenes vykdavome drauge su Etel ir berniukais. Tačiau į aplankymus ir suvažiavimus atogrąžų miškuose vykdavau vienas.

Kad viską suspėčiau, turėjau būti labai organizuotas. Kiekvieną savaitę rengėme šeimos studijas. Kai išvykdavau lankyti bendruomenių, Etel studijavo su berniukais pati. Tačiau stengėmės, kiek tik įmanoma, leisti laiką visi kartu, žaisdavome žaidimus, iškylaudavome. Teokratines užduotis neretai ruošdavau iki išnaktų. O Etel, Biblijos žodžiais tariant, keldavosi dar su tamsa (Pat 31:15). Užtat ryte spėdavome paskaityti dienos citatą, papusryčiauti ir vaikus į mokyklą išleisti. Ji daug aukojosi, kad man būtų lengviau atlikti patikėtas teokratines užduotis. Nepaprastai džiaugiuosi tokia sumania žmona!

 Savo atžaloms irgi skiepijome meilę Jehovai ir tarnybai. Troškome, kad ir jie taptų visalaikiais tarnais. Tačiau jų nespaudėme. Norėjome, kad apsispręstų patys. Tiesiog kalbėdavome jiems apie visalaikės tarnybos džiaugsmus. Nors pripažinome, kad turime sunkumų, labiausiai pabrėžėme, kaip Jehova mūsų šeimą laimina. Taip pat stengėmės, kad sūnūs galėtų bičiuliautis su bendratikiais, pasiaukojamai tarnaujančiais Jehovai.

Jehova pasirūpino visomis mūsų reikmėmis. Aišku, ir mes stengėmės. Kaip jau minėjau, kruopščiai planuoti išlaidas išmokau dar jaunystėje, tarnaudamas specialiuoju pionieriumi. Tiesa, buvo ir tokių momentų, kai niekaip negebėdavome sudurti galo su galu. Esu tikras, išeitį iš sunkios situacijos padėdavo rasti Jehova. Pavyzdžiui, devintojo dešimtmečio pabaigoje ir paskutinio dešimtmečio pradžioje Suriname vyko pilietinis karas. Trūko net pačių būtiniausių dalykų. Tačiau Dievas mūsų nepaliko (Mt 6:32).

Visą gyvenimą Jehova mus globojo ir padėjo išsaugoti vidinį džiaugsmą. Ypatinga jo dovana – vaikai, auklėti juos buvo tikras malonumas. Džiaugiamės, kad abu tapo visalaikiais tarnais. Etnielis ir Džovanis baigė teokratinio mokymo kursus ir dabar su žmonomis tarnauja Surinamo filiale.

Mudu su Etel dabar jau senyvi. Tačiau ir toliau tarnaujame specialiaisiais pionieriais. Turime tiek darbo, kad taip ir neatsiranda laiko pasimokyti plaukti. Tiek jau to. Žvelgdamas į praeitį galiu tvirtai pasakyti: tapti visalaikiu tarnu dar jaunystėje buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.