Penktojo dešimtmečio pradžioje mano tėvai pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Nors paskui studijos nutrūko, mama ir toliau gaudavo Sargybos bokštą ir Atsibuskite!. 1950 metais Niujorke buvo surengtas tarptautinis kongresas ir mūsų šeima nutarė jame dalyvauti.

Netrukus po to pas mus pradėjo lankytis brolis Lorensas Džefris. Jis stengėsi man padėti perprasti Biblijos tiesas. Iš pradžių niekaip negalėjau suvokti, kodėl Jehovos liudytojai laikosi atokiai nuo politikos ir atsisako atlikti karinę tarnybą. Lorensą įtikinėjau, kad taip negerai. Juk jeigu visi atsisakys kariauti, priešai ateis ir užgrobs mūsų šalį. Brolis Džefris toliau kantriai aiškino liudytojų poziciją. „Įsivaizduok, kad visi žmonės Amerikoje tarnauja Jehovai, – tarė jis. – Kaip manai, ką Jehova darytų, jeigu juos užpultų priešai?“ Šie žodžiai ir kiti argumentai padėjo suprasti, kad mano samprotavimai nepagrįsti. Biblijos mokymai mane domino vis labiau.

Valandų valandas skaičiau senesnius Sargybos bokšto ir Atsibuskite! egzempliorius, ilgą laiką dulkėjusius rūsyje. Pamažu įsitikinau, kad juose rašoma tiesa, tad priėmiau brolio Džefrio pasiūlymą studijuoti Bibliją. Taip pat ėmiau lankyti sueigas. Tiesa mano širdyje giliai įsišaknijo ir tapau gerosios naujienos skelbėju. Supratau, kad „didžioji Jehovos diena jau arti“, todėl nusprendžiau ne į universitetą stoti, o padėti kitiems žmonėms sužinoti tiesą iš Biblijos (Sof 1:14).

Vidurinę baigiau 1956-ųjų birželio 13-tą. Po trijų dienų rajono suvažiavime pasikrikštijau.  Tada nė nenumaniau, kiek laimės patirsiu pats mokydamasis ir kitus mokydamas apie Jehovą.

Praėjus pusmečiui po krikšto tapau pionieriumi. Mūsų Karalystės tarnybos 1956 metų gruodžio numeryje išėjo straipsnis „Ar gali pagelbėti ten, kur labiau reikia?“ O aš kaip tik troškau padėti skelbti gerąją naujieną kurioje nors iš tokių vietovių (Mt 24:14).

Persikėliau į Edžfildą (Pietų Karolina). Tenykštėje bendruomenėje buvo vos keturi skelbėjai, su manimi – penki. Sueigos vyko vieno brolio namuose, svetainėje. Kas mėnesį tarnyboje praleisdavau po 100 valandų. Vedžiau tarnybos susitikimus ir sakydavau kalbas sueigose. Kuo daugiau stengiausi padėti bendruomenei, tuo geriau pats pažinau Jehovą.

Viena moteris, kuriai vedžiau Biblijos studijas, mažame Džonstono miestelyje už kelių kilometrų turėjo laidojimo namus. Ši paslaugi moteris mane įdarbino ne visu etatu ir leido rengti sueigas nedideliame jai priklausančiame pastate.

Vėliau pas mus iš Bruklino (Niujorkas) atsikėlė studijas man vedusio brolio sūnus Džolis Džefris. Jis tapo mano tarnybos partneriu. Įsikūrėme nedidelėje gyvenamojoje priekaboje, kurią paskolino vienas brolis.

Už darbą tame krašte mokėdavo mažai. Gaudavome po du tris dolerius per dieną. Pamenu, kaip sykį už maisto produktus atidaviau paskutines kelias monetas. Kai išėjau iš parduotuvės, priėjo toks vyras ir paklausė: „Gal reikia darbo? Mokėsiu dolerį už valandą.“ Pasiūlymą priėmiau ir tris dienas statybvietėje tvarkiau aplinką. Atrodė, Jehova nori, kad likčiau Edžfilde. Tačiau 1958 metais išsiruošiau į tarptautinį kongresą Niujorke ir ten įvyko kai kas netikėta.

Antrą kongreso dieną susipažinau su Rubi Vadlington. Ji pionieriavo Gãlatine, Tenesio valstijoje. Abu svajojome apie misionieriaus tarnybą, tad nuėjome į sueigą, surengtą norintiems mokytis Gileade. Vėliau ėmėme susirašinėti. Vieną dieną mane pakvietė į Galatiną pasakyti viešąją kalbą. Naudodamasis proga pasiūliau Rubi už manęs tekėti. Persikėliau į jos bendruomenę ir 1959 metais susituokėme.

23 metų amžiaus mane paskyrė Galatino bendruomenės tarnu (taip tada vadino koordinatorių). Mūsų bendruomenė buvo  pirmoji rajone, kurią aplankė naujas prižiūrėtojas Čarlzas Tompsonas. Jis turėjo daug tarnybos patirties, tačiau pasiteiravo manęs, ko bendratikiams labiausiai reikia ir kaip tais poreikiais rūpinosi kiti rajono prižiūrėtojai. Iš šio brolio pavyzdžio supratau, kaip svarbu prieš ką nors nusprendžiant išsiaiškinti visas aplinkybes.

1964-ųjų gegužę mane pakvietė į Karalystės tarnybos kursus, surengtus Saut Lansinge (Niujorko valstija). Kursų dėstytojai sužadino man stiprų troškimą toliau mokytis ir dvasiškai tobulėti.

1965 metų sausį buvome pakviesti dirbti rajono priežiūros darbą. Mums paskyrė didžiulį rajoną – nuo Noksvilio (Tenesio valstija) beveik iki Ričmondo (Virdžinijos valstija). Lankėme bendruomenes Šiaurės Karolinoje, Kentukyje ir Vakarų Virdžinijoje. Tačiau tik juodaodžių bendruomenes, nes tuo laikotarpiu pietinėse valstijose galiojo segregacijos įstatymas ir juodaodžiai negalėjo rinktis drauge su baltaodžiais. Bendratikiai buvo neturtingi ir mes, kiek galėjome, dalijomės su stokojančiais. Niekada nepamiršiu, ką man sykį pasakė vienas ilgametis rajono prižiūrėtojas: „Bendruomenėje būk visiems brolis, o ne bosas. Tik tada galėsi bendratikiams padėti.“

Per apsilankymą vienoje bendruomenėje Rubi pradėjo studijas su moterimi, auginančia metukų dukrelę. Kurį laiką tas studijas Rubi vedė susirašinėdama su ja laiškais. Mūsų kito apsilankymo savaitę ta moteris atėjo į visas sueigas. Paskui studijas jai vedė dvi į bendruomenę atsikėlusios specialiosios pionierės. Netrukus moteris pasikrikštijo. Praėjus trims dešimtmečiams, 1995-aisiais, Patersono Betelyje prie Rubi susipažinti priėjo viena sesutė. Ji buvo anos studijuotojos dukra, kartu su vyru atvykusi mokytis 100-joje Gileado mokyklos laidoje.

Antrasis mūsų rajonas buvo centrinė Floridos dalis. Prireikė automobilio, tad jį nusipirkome. Kainavo visai nedaug, tačiau jau pačią pirmą savaitę sugedo vandens siurblys. Reikėjo pinigų remontui. Paskambinau vienam broliui, tikėdamasis, kad jis galės padėti. Jis paprašė savo darbininką sutvarkyti mūsų automobilį ir už tai neėmė nė cento. Tik pasakė: „Tu man nieko neskolingas.“ Netgi pats davė mums pinigų! Akivaizdžiai matėme, kaip Jehova savo tarnais rūpinasi. Tai skatina ir mudu su žmona būti dosnius.

Lankydami bendruomenes apsistodavome pas bendratikius. Su daugeliu artimai susibičiuliavome. Kartą, viešėdamas pas vieną šeimą, rašomojoje mašinėlėje palikau nebaigtą spausdinti aplankymo ataskaitą. Vakare sugrįžęs sužinojau, kad jų trimetis sūnelis mano ataskaitą „užbaigė“. Vėliau ne sykį tai su juo prisimindavom ir linksmai pasijuokdavom.

1971-aisiais mane paskyrė srities prižiūrėtoju į Niujorką. Tiesiog apstulbau. Juk buvau vos 34-erių! Tačiau bendratikiai Niujorke savo pirmąjį juodaodį srities prižiūrėtoją sutiko labai šiltai.

Tarnaudamas srities prižiūrėtoju kiekvieną savaitgalį sakydavau kalbas rajonų suvažiavimuose, nors turėjau mažiau patirties nei daugelis rajonų prižiūrėtojų. Vienas iš jų kadaise, kai krikštijausi, netgi sakė krikšto kalbą. Kitas brolis, Teodoras Jaračas, vėliau tapo Vadovaujančiosios tarybos nariu. Susipažinau ir su kitais patyrusiais broliais iš Bruklino Betelio. Esu labai dėkingas visiems rajonų prižiūrėtojams ir beteliečiams už jų draugišką palaikymą. Tie atsidavę ganytojai tvirtai pasikliovė Dievo Žodžiu ir ištikimai rėmė Jehovos organizaciją. Eiti srities prižiūrėtojo pareigas tarp tokių nuolankių brolių buvo tikras malonumas.

1974 metais Vadovaujančioji taryba sričių priežiūrą pavedė kitiems broliams, o aš vėl buvau paskirtas rajono prižiūrėtoju, šįkart į Pietų Karoliną. Laimei, segregacijos įstatymai tuo metu jau nebegaliojo, tad baltaodžiai ir juodaodžiai bendratikiai galėjo drauge rinktis į sueigas ir rajono suvažiavimus. Visi tuo labai džiaugėmės.

1976-ųjų pabaigoje mane paskyrė į vieną teokratinį rajoną Džordžijoje, tarp Atlantos ir Kolambuso. Atmenu, turėjau sakyti kalbą penkių juodaodžių vaikų laidotuvėse. Jie žuvo namuose, sprogus piktadarių padėtai bombai. Mama dėl sužalojimų buvo paguldyta į ligoninę. Ją lankyti vienas po kito ėjo tiek baltaodžiai, tiek juodaodžiai bendratikiai, visi stengėsi tėvus pastiprinti. Tokia brolių ir sesių meilė bei atjauta guodžia širdį ir padeda ištverti pačias skaudžiausias nelaimes.

1977-aisiais mus mėnesiui pakvietė pasidarbuoti Bruklino Betelyje. Kai numatyti darbai buvo beveik baigti, du Vadovaujančiosios tarybos nariai paklausė mudviejų su Rubi, ar nenorėtume Betelyje tarnauti nuolat. Pasiūlymą mielai priėmėme.

Ilgą laiką, 24 metus, dirbau Tarnybos skyriuje, kur drauge su broliais tekdavo spręsti ir įvairius sudėtingus, delikačius reikalus. Čia mums labai pravertė Biblijos principais pagrįsti Vadovaujančiosios tarybos nurodymai. Jie ne tik padėjo atsakyti į nelengvus klausimus, bet ir mokyti rajonų prižiūrėtojus, vyresniuosius ir pionierius. Toks lavinimas prisideda prie visų dvasinės pažangos ir Jehovos organizacijos augimo.

Nuo 1995-ųjų iki 2018-ųjų lankiau įvairius filialus kaip pagrindinio biuro atstovas (anksčiau vadinosi zonos prižiūrėtojas). Susitikdavau su filialų komitetų nariais, beteliečiais ir misionieriais, drąsindavau juos ir patardavau iškilus sunkumams. O mudu su Rubi labai įkvėpdavo jų pasakojimai. Pavyzdžiui, 2000-aisiais lankėmės Ruandoje. Labai sujaudino brolių ir sesių pasakojimai, kaip mūsų bendratikiai ir Betelio šeima išgyveno 1994-ųjų genocidą. Daugelis neteko artimųjų. Tačiau jų tikėjimo, vilties ir džiaugsmo tos nelaimės neužgožė.

Dabar mudviem su Rubi jau per 80. Paskutinius 20 metų tarnauju Jungtinių Valstijų filialo komitete. Universitetinio išsilavinimo neturiu, tačiau Jehovos ir jo organizacijos suteiktas išsilavinimas nepalyginti aukštesnis. Jis įgalino mane mokyti kitus Dievo Žodžio tiesų, laiduosiančių amžiną gerovę (2 Kor 3:5; 2 Tim 2:2). Mačiau, kaip Biblijos mokymai padeda žmonėms spręsti gyvenimo problemas ir išsiugdyti artimą ryšį su Kūrėju (Jok 4:8). Kai tik pasitaiko proga, abu su Rubi ir toliau raginame bendratikius branginti tiesą ir mokyti jos kitus. Garbingesnio darbo už šį tikrai nėra.