1–3. Dėl ko Dievo tarną gali apimti graudulys?

 BŪNA, kad verkiame iš džiaugsmo. Tačiau, ko gero, dažniau – iš liūdesio ar širdgėlos. Ypač daug sielvarto mums sukelia artimo žmogaus mirtis. Jungtinėse Valstijose gyvenanti sesė Lòrili rašė: „Savo dukrytės kartais taip ilgiuosi ir toks skausmas užeina, kad niekas nebeguodžia. Mano širdis tiesiog plyšte plyšta.“ *

² Liūdna būna ir dėl kitokių priežasčių. Pionierė Hiromi iš Japonijos sako: „Kartais man tiesiog graudu dėl aplinkinių abejingumo gerajai naujienai. Net su ašaromis akyse meldžiu Jehovą padėti rasti žmogų, trokštantį tiesos.“

³ Tikriausiai ne vieną iš mūsų kartais apima širdgėla (1 Pt 5:9). Norime tarnauti Jehovai su džiaugsmu, o tenka lieti liūdesio ašaras, kęsti neviltį ar tikėjimo išbandymus (Ps 6:6; 100:2). Ką tada daryti?

4. Ką šiame straipsnyje aptarsime?

⁴ Galime pasimokyti iš Jėzaus pavyzdžio. Jis irgi neretai susisielodavo iki ašarų (Jn 11:35; Lk 19:41; 22:44; Hbr 5:7). Šiame straipsnyje pasigilinsime į kelis jo gyvenimo epizodus. Taip pat apžvelgsime, ko galime imtis, kai pasidaro taip sunku, kad norisi verkti.

5. Kaip Jėzus reagavo, išvydęs raudančius dėl Lozoriaus? (Jono 11:32–36)

⁵ Jėzus artimai bičiuliavosi su Lozoriumi ir jo seserimis Marija ir Morta. Tačiau 32 m. e. m. žiemą Lozorius pasiligojo ir mirė (Jn 11:3, 14). Abi moteris brolio mirtis labai sukrėtė. Netrukus Jėzus atkeliavo į Betaniją, jų kaimą. Išgirdusi, kad Jėzus jau netoli, Morta išskubėjo jo pasitikti. Įsivaizduok, su kokia širdgėla ji pasakė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ (Jn 11:21). Pamatęs Mariją ir kitus žmones raudančius, Jėzus pravirko. (Perskaityk Jono 11:32–36.)

6. Kokia netektis Jėzui sukėlė didelį sielvartą?

⁶ Apie šį epizodą žinyne Insight on the Scriptures rašoma: „Netekęs savo bičiulio Lozoriaus ir matydamas jo seserų sielvartą Jėzus „giliai atsiduso ir susigraudino“.“ * Jam tikriausiai buvo skaudu ir pagalvoti, kaip Lozorius gulėdamas ligos patale kankinosi ir kaip jautėsi suvokdamas, kad gyventi liko nedaug. Ir jam buvo nepaprastai graudu matant gedinčias Mariją ir Mortą. Jeigu ir tu netekai šeimos nario arba artimo draugo, be abejo, išgyvenai panašų skausmą. Aptarkime, ką pamokančio iš šio pasakojimo sužinome.

7. Ką iš Jėzaus parodytos atjautos suprantame apie Jehovą?

⁷ Jehova žino, kaip jautiesi. Jėzus yra „tikslus [Dievo] esybės atvaizdas“ (Hbr 1:3). Jo ašaros – tai tarsi paties dangiškojo Tėvo ašaros (Jn 14:9). Jeigu artimą žmogų pasiglemžė mirtis, gali neabejoti, kad Jehova mato tavo sielvartą. Jis tave atjaučia  ir nori padėti tą smūgį ištverti (Ps 34:18; 147:3).

8. Kodėl neabejojame, kad Jėzus mūsų artimuosius prikels iš mirusių?

⁸ Jėzus tau brangius žmones nori prikelti. Mortą jis patikino: „Tavo brolis prisikels.“ Moters tokie žodžiai nė kiek nenustebino (Jn 11:23–27). Ji buvo ištikima Jehovai izraelitė, tad žinojo, kad praeityje pranašai Elijas ir Eliziejus jau buvo prikėlę du žmones (1 Kar 17:17–24; 2 Kar 4:32–37). Be to, Morta tikriausiai girdėjo, kad tokius stebuklus daro ir Jėzus (Lk 7:11–15; 8:41, 42, 49–56). Tad neabejok: ateityje su savo brangiais artimaisiais vėl susitiksi. Jėzaus skausmas dėl liūdinčių draugų aiškiai liudija, kad jis laukia meto, kai galės žmones grąžinti į gyvenimą.

9. Kaip galime sekti Jėzumi ir palaikyti gedinčius? Pateik pavyzdį.

⁹ Palaikykime gedinčius. Matydamas Mortą ir Mariją gedinčias Jėzus ne tik apsiverkė. Seseris jis išklausė, tarė joms paguodos žodį. Mes irgi turime būti atjautūs kenčiantiems netektį. Australijoje gyvenantis vyresnysis vardu Danas sako: „Kai netekau žmonos, man labai reikėjo palaikymo. Kelios sutuoktinių poros buvo pasirengusios bet kada išklausyti. Tie bičiuliai liūdėjo drauge ir guodė, kai liejau ašaras. Taip pat padėdavo praktiškai: kai pats nepajėgdavau, nuplaudavo mano automobilį, nupirkdavo produktų, išvirdavo valgį. Ir dažnai su manimi melsdavosi. Jie – tikri draugai ir broliai, niekada nepalieka nelaimėje“ (Pat 17:17).

10. Nupasakok, kas rašoma Luko 19:36–40.

¹⁰ 33 m. e. m. nisano 9-ąją Jėzus atkeliauja į Jeruzalę. Žmonės tiesia jam ant kelio apsiaustus – parodo pripažįstantys Jėzų savo karaliumi. Visi džiūgauja. (Perskaityk Luko 19:36–40.) Tačiau tada, būdamas jau visai arti miesto, Jėzus pažvelgia į jį ir pravirksta. Mokiniai to tikriausiai visai nesitikėjo. Su ašaromis akyse Jėzus ima pranašauti, kokie baisumai laukia Jeruzalės gyventojų (Lk 19:41–44).

11. Kodėl Jėzus sielvartavo dėl Jeruzalės gyventojų?

¹¹ Nors tąkart liaudis Jėzų sutiko labai šiltai, jis matė, kad didumai žinia apie Karalystę nerūpi. Jėzus žinojo, kad dauguma tautiečių jo nepripažins ir kad Jeruzalės dėl to laukia niūrios dienos – miestas bus nuniokotas, o likę gyvieji paklius į nelaisvę. Jėzus pranašavo apie tai su skausmu širdyje (Lk 21:20–24). O kaip žmonės reaguoja į gerąją naujieną tavo krašte? Jeigu palankiai atsiliepia nedaugelis, vis prisimink Jėzaus pavyzdį ir ką jis darė atjautos skatinamas.

12. Ką suprantame iš Jėzaus sielvartavimo dėl Jeruzalės gyventojų?

¹² Jehovai žmonės rūpi. Iš Jėzaus sielvartavimo suprantame, kaip jaučiasi pats Jehova. „Jis yra kantrus ir nenori, kad kuris nors pražūtų, – jis trokšta, kad visi atgailautų“ (2 Pt 3:9).  Tad jeigu artimą mylime, ištvermingai tęsime savo tarnybą ir neprarasime vilties, kad geroji naujiena galiausiai palies žmogaus širdį (Mt 22:39).

13, 14. Ką Jėzus darė meilės ir atjautos skatinamas ir kaip galime sekti jo pavyzdžiu?

¹³ Jėzus uoliai darbavosi tarnyboje. Kai tik pasitaikydavo galimybė, jis skelbdavo gerąją naujieną (Lk 19:47, 48). Kas Jėzų skatino tai daryti? Meilė ir atjauta. Kartais jo pasiklausyti susirinkdavo tokios didelės minios, kad „su savo mokiniais negalėjo nė pavalgyti“ (Mk 3:20). Jeigu žmogus pageidaudavo, Jėzus neatsisakydavo pasidalyti svarbiomis tiesomis bet kuriuo metu, netgi naktį (Jn 3:1, 2). Nors Jėzus žinojo, kad ne visi klausytojai taps jo sekėjais, jis nuodugniai jiems paliudydavo. Šiandien ir mes stengiamės su gerąja žinia pasiekti kiekvieną žmogų (Apd 10:42). Kad tai pavyktų, kartais savo tarnyboje turime kai ką pakoreguoti.

¹⁴ Susidarykime lankstų tvarkaraštį. Jeigu į tarnybą eitume vis tuo pačiu metu, kai kurių žmonių, trokštančių dvasinės atgaivos, galime net nerasti. Pionierė Matilda sako: „Mudu su vyru stengiamės žmones lankyti įvairiu laiku. Ankstų rytą skelbiame verslo įmonėse ir parduotuvėse. Vidurdienį judriose gatvėse stovime prie literatūros stendo. O į pavakarę daugiau žmonių pavyksta rasti namuose.“ Tad susidarydami tvarkaraštį galvokime ne kas patogiausia mums, o kada labiausiai tikėtina rasti žmones. Jehova tikrai džiaugsis, jei stengsiesi būti, kiek įmanoma, lankstus ir pasiekti su žinia kuo daugiau žmonių.

15. Ką Jėzus darė naktį prieš savo mirtį? (Luko 22:39–44)

¹⁵ Vėlų 33 m. e. m. nisano 14-osios vakarą Jėzus su mokiniais nuėjo į  Getsemanės sodą. Tada pats vienas ėmė iš širdies melstis Jehovai. (Perskaityk Luko 22:39–44.) Tuo sunkiu metu, artinantis mirties valandai, Jėzus „garsiai šaukdamas liejo ašaras ir siuntė karštas maldas ir prašymus“ (Hbr 5:7). Ko jis meldė? Jėgų, kad įstengtų likti ištikimas ir atlikti visa, kas jam skirta. Jehova matė, kaip Sūnus kankinasi, ir siuntė angelą jo sustiprinti.

16. Dėl ko Jėzus sielvartavo Getsemanės sode?

¹⁶ Be abejo, Jėzui buvo nepakeliama mintis, kad žmonės apkaltins jį piktžodžiavimu. Taip pat jis suvokė, kokia svarbi yra jam patikėta misija – apginti šventą Tėvo vardą. Jeigu ir tavo ištikimybė Jehovai būtų mėginama, prisimink Jėzaus pavyzdį – tai suteiks daug stiprybės.

17. Ką apie Jehovą liudija tai, kad jis išklausė Jėzaus maldavimus?

¹⁷ Jehova girdi ir tavo maldas. Jėzui labiausiai rūpėjo išsaugoti ištikimybę savo Tėvui ir apginti jo vardo garbę, todėl jo karštos maldos buvo išklausytos. Jeigu ir mes stengiamės likti atsidavę Jehovai ir šlovinti jo vardą, mūsų pagalbos šauksmas tikrai neliks be atsako (Ps 145:18, 19).

18. Kodėl Jėzus geba mus atjausti?

¹⁸ Jėzus supranta, kaip jautiesi. Kai dėl ko nors kenčiame, daug jėgų suteikia atjautaus draugo paguoda. Ypač gerai mus supranta tie, kas patyrė panašių išbandymų. Jėzus išties yra toks draugas. Jis žino, ką reiškia jaustis silpnam, bejėgiam ir su kokiais sunkumais turime kovoti, todėl „reikiamu metu“ sustiprins (Hbr 4:15, 16). Jėzus pats dėkingai priėmė angelo pagalbą Getsemanės sode. Tad ir mes naudokimės viskuo, ką Jehova mums teikia, – semkimės paguodos iš leidinių, filmuotų siužetų, sueigose sakomų kalbų, taip pat vertinkime vyresniųjų ir kitų brandžių krikščionių paramą.

19. Kas ypač padeda atlaikyti mėginimus? Pateik pavyzdį.

 ¹⁹ Jehova suteiks tau ramybę. Kai meldžiamės, mus apima „Dievo ramybė, viršijanti žmogaus supratimą“ (Fil 4:6, 7). Tada lengviau išsaugoti emocinę ir dvasinę pusiausvyrą. Štai ką pasakoja sesė vardu Lūzà: „Dažnai jaučiuosi labai vieniša. Į galvą lenda mintis, kad Jehova manęs nemyli. Tačiau iškart apie tai jam išsikalbu. Malda padeda man tokius jausmus suvaldyti.“ Akivaizdu, malda gali suteikti didžiulę atgaivą.

20. Ko mus pamoko Jėzaus ir Jehovos atjauta?

²⁰ Aptarėme kelis Jėzaus gyvenimo epizodus, kai jis susisielojo iki ašarų. Mąstydami apie tai galime daug pasimokyti. Kaip ir Jėzus, guoskime gedinčius draugus. Taip pat tvirtai kliaukimės Jehovos ir Jėzaus pagalba, kai patys netenkame artimo žmogaus. Sekdami savo dangiškojo Tėvo ir jo Sūnaus pavyzdžiu, būkime atjautūs visiems žmonėms ir uoliai skelbkime jiems gerąją naujieną, mokykime Dievo Žodžio tiesų. Ir niekada neabejokime, kad Jehova ir jo brangus Sūnus supranta mūsų žmogišką silpnumą ir yra pasirengę gelbėti išbandymo valandą. Tad ir toliau eikime Jėzaus pėdomis ir ištvermingai laukime dienos, kai Jehova „nušluostys kiekvieną ašarą [...] nuo akių“ (Apr 21:4).