1. Kokioje šeimoje užaugo Jokūbas?

 JOKŪBAS užaugo dvasingų žmonių šeimoje. Jo tėvai Juozapas ir Marija labai mylėjo Jehovą ir uoliai jam tarnavo. Be to, Jokūbo brolis Jėzus turėjo tapti Dievo žadėtuoju Mesiju. Taigi sąlygos dvasiškai bręsti Jokūbui buvo kuo puikiausios.

2. Kokios Jėzaus savybės tikriausiai žavėjo Jokūbą?

² Jokūbas tikriausiai žavėjosi savo vyresniuoju broliu Jėzumi (Mt 13:55). Pavyzdžiui, Jėzus labai gerai išmanė šventuosius raštus. Jau būdamas dvylikos jis savo žiniomis stebino net prityrusius mokytojus (Lk 2:46, 47). Galimas dalykas, Jokūbui tekdavo drauge su Jėzumi padirbėti dailidės dirbtuvėse. Tai irgi buvo gera proga brolį artimai pažinti. Neitanas Noras, Vadovaujančiosios tarybos narys, dažnai sakydavo: „Drauge su žmogumi dirbdamas daug apie jį sužinai.“ * Be abejo, Jokūbas matė, kaip „Jėzus brendo, darėsi vis išmintingesnis ir pelnė vis didesnę malonę Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2:52). Tokiomis aplinkybėmis jis galėjo greitai tapti Jėzaus mokiniu. Tačiau tai įvyko ne iškart.

3. Iš kur žinome, kad Jėzaus sekėju Jokūbas tapo ne iškart?

 ³ Kol Jėzus tarnavo žemėje, Jokūbas jo mokiniu netapo (Jn 7:3–5). Jis, kaip ir kai kurie kiti artimieji, galbūt netgi manė, kad Jėzus „neteko proto“ (Mk 3:21). Be to, Biblijoje nerašoma, kad Jokūbas buvo šalia brolio jo mirties valandą. Iš namiškių ten stovėjo tik jų motina Marija (Jn 19:25–27).

4. Į ką pasigilinsime šiame straipsnyje?

⁴ Tačiau vėliau Jokūbas Jėzų įtikėjo ir krikščionių bendruomenėje ėjo labai atsakingas pareigas. Straipsnyje pasigilinsime į jo paliktą pavyzdį ir matysime, 1) kodėl turime būti nuolankūs ir 2) kaip galime tobulinti savo mokymo įgūdžius.

5. Kaip pasikeitė Jokūbo gyvenimas po to, kai jam pasirodė Jėzus?

⁵ Kada Jokūbas tapo Jėzaus sekėju? Prikeltas iš mirusiųjų Jėzus „pasirodė [...] Jokūbui, tada visiems apaštalams“ (1 Kor 15:6, 7). Nuo tos dienos Jokūbo gyvenimas visiškai pasikeitė. Netrukus, kai apaštalai Jeruzalėje susirinko į vienus namus ir laukė pažadėtos šventosios dvasios, su jais buvo ir Jokūbas (Apd 1:13, 14). Vėliau jam teko garbė tarnauti pirmojo amžiaus vadovaujančių brolių taryboje (Apd 15:6, 13–22; Gal 2:9). Ir dar prieš 62 m. e. m. Jokūbas Dievo įkvėptas parašė pateptiesiems bendratikiams laišką. Tas laiškas šiandien labai vertingas visiems krikščionims (Jok 1:1). Jokūbas ištikimai tarnavo Jehovai iki pat savo žemiškojo gyvenimo pabaigos. Remiantis istoriko Juozapo Flavijaus raštais, žydų vyriausiojo kunigo Ananijo Jaunesniojo įsakymu jam buvo įvykdyta mirties bausmė.

6. Kodėl galime teigti, kad Jokūbas buvo nuolankus žmogus?

⁶ Jokūbas buvo nuolankus žmogus. Įvertinęs aiškius įrodymus, jis galiausiai pripažino, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Visai kitaip buvo nusistatę Jeruzalės aukštieji kunigai. Antai jie  niekaip negalėjo paneigti, kad Jėzus prikėlė iš mirties Lozorių, tačiau vis tiek nepripažino, kad jis yra siųstas Jehovos. Tie priešininkai susimokė nužudyti ir Jėzų, ir Lozorių! (Jn 11:53; 12:9–11) Vėliau, kai Jėzus buvo prikeltas iš mirusių, jie ėmėsi veiksmų, kad tas faktas būtų nuo žmonių nuslėptas (Mt 28:11–15). Religiniai vadovai, išdidumo apakinti, Mesiją atmetė.

7. Kodėl privalu saugotis išdidumo?

⁷ Venkime išdidumo ir noriai mokykimės. Kaip dėl tam tikrų priežasčių gali surambėti širdies raumuo, taip dėl išdidumo gali užkietėti mūsų dvasinė širdis. Jei taip nutinka, žmogui sunku paklusti Jehovos vadovavimui. Fariziejai taip užkietino savo širdį, kad nebenorėjo pripažinti nenuneigiamų įrodymų, apreikštų per Dievo dvasią (Jn 12:37–40). Todėl jie prarado galimybę gyventi amžinai (Mt 23:13, 33). Kaip tad svarbu leisti Dievui formuoti mūsų asmenybę ir mąstyseną – visada vadovautis jo Žodžiu ir kliautis jo dvasios pagalba! (Jok 3:17) Jokūbas nuolankiai troško būti Jehovos mokomas. Dėl to ir pats tapo geru mokytoju.

8. Kas mums padeda lavinti mokymo įgūdžius?

⁸ Jokūbas neišėjo aukštų mokslų, tad judaizmo vadovai jį tikriausiai menkino, lygiai kaip apaštalus Petrą ir Joną (Apd 4:13). Tačiau skaitydami Jokūbo laišką matome, kad jis buvo labai gabus mokytojas. Gal ir mes neturime aukštojo išsilavinimo. Vis dėlto Jehovos dvasios padedami ir jo organizacijos lavinami savo mokymo įgūdžius galime nuolat ugdyti. Aptarkime, koks mokytojas buvo Jokūbas, ir pažiūrėkime, ko iš jo pavyzdžio mums vertėtų pasisemti.

9. Kaip Jokūbas mokė?

 ⁹ Jokūbas mokė aiškiai, be įmantrybių. Todėl jo laiško skaitytojai gerai suprato, ką ir kaip turi daryti. Pagalvok, kaip paprastai Jokūbas paragino krikščionis būti kantrius ir neteisybę nukęsti be kartėlio. Jis rašė: „Tuos, kurie ištvėrė, mes vadiname laimingais. Antai jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir žinote, kaip Jehova galiausiai jį palaimino. Jehova yra kupinas atjautos ir gailestingas“ (Jok 5:11). Čia laiško autorius remiasi šventaisiais raštais ir primena skaitytojui, kad Jehova atlygina visiems, kas yra tokie pat ištikimi kaip Jobas. Jokūbas tai paaiškino paprastais žodžiais ir argumentais. Jis siekė ne pasigirti žiniomis, o išaukštinti Jehovą.

10. Kaip galime sekti Jokūbu mokydami studijuotoją?

¹⁰ Mokykime paprastai ir remkimės Dievo Žodžiu. Mes irgi nesistengiame stulbinti žmonių žiniomis. Norime, kad jie žavėtųsi Jehovos išmanymu ir matytų, kaip jis visais rūpinasi (Rom 11:33). Todėl savo teiginius grįskime Biblija. Pavyzdžiui, užuot sakę studijuotojui, ką darytume jo vietoje, drauge apsvarstykime Biblijos eilutes ar pasakojimus. Tada jis supras, kas patinka ar nepatinka Kūrėjui, ir stengsis įtikti jam, o ne mums.

11. Su kokiais negerais polinkiais Jokūbo bendratikiams teko grumtis ir kokių patarimų jis davė? (Jokūbo 5:13–15)

¹¹ Jokūbas neignoravo negerovių. Jis žinojo, su kokiais negerais polinkiais jo bendratikiai kovoja, ir davė patarimų, kaip juos įveikti. Kai kurie nepritaikydavo Dievo Žodžio principų (Jok 1:22). Kiti rodė prielankumą turtingiems (Jok 2:1–3). Dar kiti nevaldė liežuvio (Jok 3:8–10). Jokūbas matė tuos trūkumus, tačiau bendratikiais nenusivylė. Jis tiesmukai, bet sykiu ir taktiškai juos pamokė, o tuos, kuriems reikėjo daugiau dvasinės pagalbos, paragino kreiptis į vyresniuosius. (Perskaityk Jokūbo 5:13–15.)

12. Kodėl studijų vadovui būtina optimistiška nuostata?

¹² Blogybių neignoruokime, bet ir nenusivilkime kitais. Ne visi studijuotojai Biblijos pamokymus ima taikyti tuojau pat (Jok 4:1–4). Kartais užtrunka ilgiau, kol žmogus išsiugdo tam tikras savybes ir atsikrato blogo įpročio. Kaip ir Jokūbas, nebijokime studijuotojui pasakyti, kur jam būtina pasitempti. Sykiu išsaugokime optimistišką požiūrį ir kliaukimės Jehovos pagalba. Nuolankų žmogų jis būtinai patrauks prie savęs ir suteiks jam jėgų pasikeisti (Jok 4:10).

13. Ką Jokūbas pripažino, kaip skaitome Jokūbo 3:2?

¹³ Jokūbas nelaikė savęs pranašesniu už kitus. Jis nemanė, kad dėl savo giminystės su Jėzumi ar užimamų garbingų pareigų yra kuo nors ypatingesnis už tikėjimo brolius ir seseris. Į bendratikius Jokūbas ne kartą kreipėsi žodžiais „mano mylimi broliai“ (Jok 1:16, 19; 2:5). Jis nesidėjo  esąs tobulas ir sakė: „Mes visi dažnai klystame.“ (Perskaityk Jokūbo 3:2.)

14. Kodėl turime nebijoti pripažinti savo klaidas?

¹⁴ Atminkime, kad mes visi nuodėmingi. Nesiaukštinkime ir nemanykime esą geresni už savo studijuotoją. Jeigu mokinys pajaustų, kad laikomės tokio požiūrio, tikriausiai prarastų ūpą derintis prie Dievo nustatytų normų. Verčiau atvirai pasipasakokime, kokius Biblijos principus mums patiems pritaikyti nesisekė ir kaip Jehova padėjo. Taip studijuotoją patikinsime, kad ir jis sugebės įveikti iškilusias kliūtis.

15. Kokiais palyginimais Jokūbas iliustravo savo mintis? (Jokūbo 3:2–6, 10–12)

¹⁵ Jokūbas mintis iliustravo taikliais palyginimais. Aišku, savo laišką jis parašė Dievo šventosios dvasios įkvėptas. Tačiau tikriausiai nemažai ko pasisėmė ir iš vaizdingų Jėzaus iliustracijų. Kaip ir Jėzus, jis vartoja paprastus, aiškius sugretinimus bei palyginimus. (Perskaityk Jokūbo 3:2–6, 10–12.)

16. Kodėl mokant labai praverčia geri palyginimai?

¹⁶ Vartokime gerus palyginimus. Palyginimai skatina žmones pasitelkti vaizduotę ir padeda pamokymą įsiminti. Jėzus puikiai naudojosi tokiu metodu ir brolis sekė jo pavyzdžiu. Aptarkime vieną Jokūbo palyginimą ir matysime, koks jis paveikus.

17. Kuo geras palyginimas, užrašytas Jokūbo 1:22–25?

¹⁷ Perskaityk Jokūbo 1:22–25. Jokūbas Dievo Žodį prilygino veidrodžiui. Taip jis padėjo skaitytojui aiškiai suprasti, kad žinios iš šventųjų raštų duoda naudos tik tada, jeigu jas taikome. Kas iš to, jei žmogus žvelgia į veidrodį ir mato, ką reikėtų pataisyti, bet nieko nedaro? Panašiai ir su Dievo Žodžio skaitymu. Jeigu suprantame, ką turime savyje pakeisti ar kokio įpročio atsikratyti,  tačiau nieko nesiimame, elgiamės neprotingai.

18. Kaip parinkti tinkamą palyginimą?

¹⁸ Tavo palyginimas bus paveikus, jeigu 1) jis bus taiklus, 2) lengvai suprantamas ir 3) jeigu klausytojams paaiškinsi, kaip jis siejasi su dėstoma mintimi. Gal kartais sunku pačiam sugalvoti tinkamą palyginimą? Tada labai pravers „Sargybos bokšto leidinių rodyklė“, išleista anglų, rusų ir daugeliu kitų kalbų. Straipsnyje „Palyginimai“ rasi dešimtis įvairiausių pavyzdžių. Kadangi palyginimai mintis labai paryškina, iliustruok jais tik svarbiausius punktus. Ir turėk omenyje: iškalbą laviname ne tam, kad dėmesį į save patrauktume, o kad padėtume kuo daugiau žmonių įsilieti į laimingą Jehovos tarnų šeimą.

19. Iš ko matosi, kad branginame savo dvasinę šeimą?

¹⁹ Jokūbas nuo pat mažens galėjo sekti savo tobulo brolio Jėzaus pavyzdžiu. Nors mūsų dvasinėje šeimoje tobulų nėra, drauge su savo tikėjimo broliais ir sesėmis džiugiai tarnaujame Jehovai. Mes vienas kitą mylime, vienas iš kito mokomės ir darniai darbuojamės evangelizacijos darbe. Tad, kaip ir Jokūbas, ugdykimės krikščioniškas dorybes ir lavinkime mokymo įgūdžius. Taip teiksime garbę Jehovai ir padėsime žmonėms jį pamilti.