Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kodėl senovėje Dievo tauta kariavo, o mes – ne?

Kodėl senovėje Dievo tauta kariavo, o mes – ne?

„KAS TIK atsisakys stoti į kovą prieš prancūzus ar anglus, bus nubaustas mirtimi!“ – pagrasino nacių karininkas grupelei Jehovos liudytojų. Tačiau nė vienas iš tų mūsų brolių nepabūgo šalia stovinčių ginkluotų SS kareivių. Kokia drąsa! Net mirties akivaizdoje jie atsisakė imtis ginklo. Šis pavyzdys gerai pailiustruoja Jehovos liudytojų nuostatą nesikišti į pasaulio karinius konfliktus.

Tačiau mūsų poziciją supranta ne visi, kas laiko save krikščionimis. Daugelis mano, kad turi teisę ir pareigą ginti tėvynę. Kai kurie argumentuoja taip: „Juk Dievo tauta senovėje kovojo karuose. Kodėl to daryti nevalia krikščionims?“ Ką į tokį argumentą atsakytum? Žmogui reikėtų paaiškinti, kuo izraelitų padėtis skyrėsi nuo Dievo tarnų šiandien. Aptarkime penkis skirtumus.

1. DIEVUI TARNAVO VIENA TAUTA

Senovėje Jehova buvo išsirinkęs sau vieną tautą – Izraelį. Jis pavadino tą tautą „ypatinga nuosavybe“ (Iš 19:5). Taip pat skyrė jai gyventi tam tikrą teritoriją. Taigi, gavę Dievo įsakymą eiti į karą izraelitai kovojo prieš kitas tautas, o ne prieš saviškius. a

Šiandien tikrajam Dievui tarnauja žmonės „iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų“ (Apr 7:9). Jeigu jie eitų į karą, tikriausiai turėtų kovoti ir prieš savo bendratikius.

2. IZRAELIO KARUS SANKCIONAVO PATS JEHOVA

Senovėje izraelitus į karo žygius siųsdavo pats Jehova. Pavyzdžiui, jis liepė įvykdyti bausmę Kanaano tautoms, kuriose buvo paplitęs demonų garbinimas, visoks seksualinis iškrypimas ir net vaikų aukojimas. Jehova įsakė izraelitams pašalinti iš jiems pažadėto krašto nedorus žmones (Kun 18:24, 25). Kai izraelitai tame krašte apsigyveno ir juos užpuldavo ar pavergdavo aplinkinės tautos, Dievas liepdavo stoti į kovą su jomis (2 Sam 5:17–25). Tačiau tauta neturėjo teisės rengti karo žygius savavališkai. Jeigu izraelitai taip darydavo, pasekmės būdavo pražūtingos (Sk 14:41–45; 2 Met 35:20–24).

Šiandien Jehova nesankcionuoja jokių karų. Valstybės kariauja gindamos savo, ne Dievo interesus. Jos nori išplėsti teritoriją, pasipelnyti arba turi kokių nors politinių ar ideologinių siekių. Tiesa, kai kurie sako kovojantys Dievo vardu. Jie teigia, kad gina savo tikėjimą arba žudo Dievo priešus. Tačiau Biblija rodo, kad Dievas Jehova savo garbintojus nuo priešininkų apgins tik ateityje – per Armagedono karą (Apr 16:14, 16). Tame kare kovos ne žemėje gyvenantys Dievo tarnai, o jo dangiškosios pajėgos (Apr 19:11–15).

3. TŲ, KAS STODAVO Į JEHOVOS PUSĘ, IZRAELITAI PAGAILĖDAVO

Ar šiuolaikiniuose karuose apsaugomi Dievui ištikimi žmonės, kaip kad Jeriche buvo apsaugota Rahaba ir jos šeima?

Senovėje Izraelio kariuomenė nepalikdavo gyvo nė vieno, kas nusipelnė Jehovos bausmės. Bet Biblijoje aprašytas ne vienas atvejis, kai jie pagailėdavo tų, kurie pripažindavo tikrąjį Dievą. Paminėsime du pavyzdžius. Štai Jericho miesto sunaikinimą pergyveno Rahaba su savo šeima, nes ši moteris tvirtai tikėjo Jehovą (Joz 2:9–16; 6:16, 17). Vėliau buvo pagailėta netgi viso miesto, Gibeono, – jo gyventojai parodė nuoširdų dievobaimingumą (Joz 9:3–9, 17–19).

Šiandien karuose žūva daug niekuo dėtų civilių, įskaitant Dievo garbintojus.

4. IZRAELITAI TURĖJO LAIKYTIS DIEVO NUSTATYTŲ KOVOS TAISYKLIŲ

Senovėje Jehova izraelitams buvo nustatęs tam tikras kovos taisykles. Pavyzdžiui, Biblijoje užrašytas Dievo nurodymas priešiškų miestų gyventojams pasiūlyti taikos sąlygas (Įst 20:10). Izraelio kovotojai taip pat privalėjo laikytis higienos ir likti morališkai tyri (Įst 23:9–14). Aplinkinių tautų kareiviai užgrobtose žemėse neretai prievartaudavo moteris. Jehova izraelitams tai griežtai draudė. O jeigu izraelitas norėdavo vesti į nelaisvę paimtą moterį, jam tai buvo leidžiama tik po mėnesio (Įst 21:10–13).

Šiandien daugumos valstybių pasirašytose tarptautinėse konvencijose yra įtvirtinti tam tikri karo įstatymai, skirti apsaugoti civilius. Deja, tos konvencijos neretai pažeidinėjamos.

5. DIEVAS PATS KOVOJO UŽ SAVO TAUTĄ

Ar Dievas šiandien stebuklingai padeda kuriai nors kariaujančiai pusei, kaip kad padėjo izraelitams nugalėti Jerichą?

Senovėje Jehova kovojo už Izraelio tautą, suteikė jai ne vieną įspūdingą pergalę. Verta dėmesio, kaip jis padėjo jiems nugalėti Jericho miestą. Izraelio kovotojai, Dievui paliepus, „galingai sušuko karo šūksnį ir siena griuvo iki pat pamatų“, todėl miestas buvo nesunkiai paimtas (Joz 6:20). O kaip buvo nugalėti amoritai? „Jehova pylė iš dangaus ant jų krušą [...]. Nuo krušos krito daugiau negu nuo izraelitų kalavijo“ (Joz 10:6–11).

Šiandien Jehova nepalaiko jokios kariaujančios pusės. Jėzaus valdoma Dievo Karalystė „nėra iš šio pasaulio“ (Jn 18:36). Visos žmonių valdžios yra Šėtono gniaužtuose. Štai kodėl žemėje tiek daug nesantaikos ir žiaurumo (Lk 4:5, 6; 1 Jn 5:19).

TIKRIEJI KRIKŠČIONYS YRA TAIKDARIAI

Taigi krikščionių aplinkybės labai skiriasi nuo senovės izraelitų. Tačiau jų nuostatą nesikišti į karus sąlygoja ne vien mūsų paminėti penki skirtumai. Yra ir kitų priežasčių. Pavyzdžiui, Dievas išpranašavo, kad paskutinėmis dienomis jo tarnai net „nebesimokys kariauti“ (Iz 2:2–4). Taip pat Jėzus Kristus savo mokiniams pasakė: „Jūs pasauliui nepriklausote“ (Jn 15:19). Todėl jie lieka visiškai neutralūs, nesivelia į jokius konfliktus.

Jėzus Kristus mokė savo sekėjus ne tik susilaikyti nuo smurto, bet ugdytis deramą požiūrį į artimą – saugotis apmaudo, pykčio ir visko, dėl ko gali kilti nesantaika (Mt 5:21, 22). Jis sakė, kad Dievo tarnai turi būti taikdariai ir mylėti net savo priešus (Mt 5:9, 44).

Apie tai verta pamąstyti kiekvienam iš mūsų. Aišku, nė vienas nenorime kariauti. Tačiau taip pat svarbu, kad širdyje nejaustume nė krislelio priešiškumo kitiems, nes tai veda į nesantaiką ir susiskaldymus. Bendruomenėje vyraus vienybė, jeigu puoselėsime vienas kitam šiltus broliškus jausmus (Jok 4:1, 11).

Krikščionys neremia jokių karų. Jie stengiasi stiprinti tarpusavio taiką ir meilę (Jn 13:34, 35). Tad ir toliau laikykimės neutralumo. Jau netoli ta diena, kai Jehova nutrauks karus visam laikui (Ps 46:9).

a Tiesa, Izraelyje kildavo ir vidinių karinių konfliktų. Tačiau tokia nesantaika tarp tautiečių Jehovą rūstino (1 Kar 12:24). Tik retais atvejais, kai reikėdavo nubausti maištą keliančias ar sunkiai nusidėjusias gimines, Dievas karinius veiksmus sankcionuodavo (Ts 20:3–35; 2 Met 13:3–18; 25:14–22; 28:1–8).