Gerosios naujienos skelbėjams reikėjo vis daugiau leidinių. Bruklino Betelyje buvo spausdinami žurnalai, tačiau knygas kietais viršeliais vis dar tekdavo užsakyti komercinėse spaustuvėse. Knygų ėmė labai trūkti ir tai lėtino evangelizaciją, tad brolis Rezerfordas paklausė spaustuvės prižiūrėtoją Robertą Martiną, gal pavyktų imtis ir knygų leidybos.

„Atidaryti nuosavą spaustuvę, kurioje galėtume atlikti visus poligrafijos, galvanizavimo, spausdinimo ir knygrišybos darbus, atrodė tiesiog šauni idėja“, – sako brolis Martinas. Tam tikslui Brukline, adresu Konkordo gatvė 18, buvo išnuomotos patalpos ir nupirkta reikalinga įranga.

Toks užmojis kai kam nepatiko. Naujose patalpose apsilankė vienos mūsų knygas spausdinusios kompanijos prezidentas. Jis pareiškė: „Jūs įsigijote pačią geriausią įrangą, bet niekas aplinkui nežino, kaip su ja dirbti. Po pusmečio viskas virs metalo laužu.“

„Tai skambėjo įtikinamai, – prisimena Martinas, – bet jis pamiršo Viešpatį; o Viešpats niekada mūsų nepaliko.“ Jis buvo teisus. Jau netrukus broliai spausdino po 2000 knygų per dieną.

Knygų leidyba buvo reikšmingas žingsnis. Tačiau netrukus Jehovos tauta pradėjo naudotis dar vienu evangelizacijos metodu – rengti radijo laidas. Pirmą kartą į radijo klausytojus brolis Rezerfordas kreipėsi 1922 metų vasario 26 dieną. Los  Andželo (Kalifornijos valstija) radijo stoties KOG kanalu jis pasakė kalbą „Milijonai Dabar Gyvenančių Nebemirs“.

Manoma, kad tą kalbą išklausė apie 25 000 žmonių. Kai kurie vėliau rašė padėkos laiškus. Vienas klausytojas, Vilardas Ašfordas iš Santa Anos (Kalifornija), savo laiške pagyrė brolį Rezerfordą už įdomią paskaitą ir pridūrė: „Trys mūsų šeimoje sunkiai serga, tad niekaip kitaip nebūtume galėję jūsų pasiklausyti, net jei būtumėte kalbėjęs gretimame kvartale.“

Radijo transliacijos tęsėsi ir toliau. Sargybos bokšte buvo rašyta, kad tais metais „mūsų laidų klausėsi bene kokie 300 000 žmonių“.

Tokios sėkmės įkvėpti Biblijos tyrinėtojai nusprendė įsirengti nuosavą radijo stotį. Ją pastatė Staten Ailande, netoli Bruklino Betelio, ir pavadino WBBR. Ši stotis Karalystės žiniai skleisti buvo naudojama ne vienerius metus.

1922-ųjų birželio 15-osios Sargybos bokšto numeryje buvo pranešta, kad Kedrų Kyšulyje nuo rugsėjo 5-osios vyks devynių dienų kongresas. Taigi atėjus tai dienai Biblijos tyrinėtojai džiaugsmingai suvažiavo į kongresą.

Pasveikinimo kalboje brolis Rezerfordas pasakė: „Aš esu visiškai tikras, kad Viešpats [...] laimins šį sambūrį ir žemėje bus paliudyta taip plačiai kaip niekada.“ Daugelyje kongreso kalbų Biblijos tyrinėtojai buvo paraginti imtis evangelizacijos darbo.

Rugsėjo 8-ąją, penktadienį, į auditoriją sugūžėjo apie 8000 dalyvių. Visi labai laukė brolio Rezerfordo kalbos tikėdamiesi, kad jis paaiškins, ką reiškia kvietimuose išspausdintos raidės „ADV“. Kai kurie tikriausiai pastebėjo ir susuktą audinį, kabantį virš scenos. Anuomet nebuvo garso stiprinimo įrangos, tad  ne visur gerai girdėjosi, kas sakoma nuo scenos. Vis dėlto Artūrui Klausui, atkeliavusiam į kongresą iš Talsos (Oklahomos valstija), tokią vietelę susirasti pavyko.

Programos vedėjas pranešė, kad prasidėjus brolio Rezerfordo kalbai niekas į auditoriją nebebus įleidžiami, nes tai keltų triukšmą ir trukdytų kitiems dalyviams. Brolis Rezerfordas savo kalbą pradėjo 9 valandą 30 minučių. Pirmiausia jis pacitavo žodžius iš Mato 4:17: „Dangaus karalystė arti“ (vertė J. Skvireckas). Tada ėmėsi aiškinti, kaip žmonės apie šią Karalystę sužinos. Be kita ko, jis kalbėjo: „Pats Jėzus pranašavo, kad sugrįžęs imsis pjūties darbo – teisiuosius ir ištikimuosius suburs prie savęs.“

„Godžiai rijome kiekvieną žodį“, – prisimena minėtas brolis Klausas. Per kalbą jis pasijuto prastai ir turėjo išeiti iš auditorijos. Brolis labai nusiminė, mat žinojo, kad atgal jo nebeįleis.

Po kelių minučių Klausui pagerėjo. Jis prisimena, kad eidamas atgal link auditorijos išgirdo audringus plojimus ir užsidegė noru žūtbūt išklausyti tą įdomią kalbą. 23 metų jaunuolis mikliai užlipo ant stogo ir įsitaisė prie vieno iš stoglangių. Tas buvo praviras, tad brolis viską puikiai girdėjo.

Ant stogo buvo ne tik Artūras, bet ir keletas jo draugų. Vienas iš jų, Frenkas Džonsonas, iškart priėjo ir paklausė: „Gal turi aštrų kišeninį peiliuką?“

„Turiu“, – atsakė Artūras.

„Ačiū Dievui, kad išklausė mūsų maldą, – apsidžiaugė Frenkas. – Matai tą didelį ritinį? Tai plakatas. Jis pririštas  prie šitų vinių. Atidžiai klausykis Teisėjo. a Kai tik ištars „skelbkite, skelbkite“, nupjauk raiščius.“

Taigi Artūras su peiliuku rankoje laukė sutarto momento. Netrukus priartėjo brolio Rezerfordo kalbos kulminacija. Galime tik įsivaizduoti, kaip entuziastingai, visu balsu brolis Rezerfordas klausytojus paragino: „Būkite ištikimi ir tikri Viešpaties liudytojai. Pirmyn į kovą, kol Babelės neliks nė žymės. Skleiskite žinią kuo plačiausiai. Pasaulis turi žinoti, kad Jehova yra Dievas, o Jėzus Kristus – karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Tai dienų diena. Štai Karalius valdo! Jūs esate jo viešieji atstovai. Tad skelbkite, skelbkite, skelbkite apie Karalių ir jo karalystę.“

Artūras pasakoja, kad tą akimirką drauge su broliais nupjovė raiščius ir išsiskleidė plakatas su užrašu: „Advertise the King and Kingdom“ (skelbkite apie Karalių ir jo karalystę). Visiems paaiškėjo, kad mįslingosios raidės „ADV“ yra žodžio „Advertise“ trumpinys.

Kedrų Kyšulyje įvykęs kongresas paskatino bendratikius susitelkti į visų svarbiausią darbą – skelbti žinią apie Dievo Karalystę. Daugelis šios veiklos mielai ėmėsi. Vienas kolporteris (tuo metu taip buvo vadinami pionieriai) iš Oklahomos rašė: „Mes kurį laiką tarnavome angliakasių krašte, žmonės ten gyveno labai skurdžiai.“ Anot brolio, neretas, perskaitęs žurnale Golden Age (Aukso amžius), kokia ateitis žadama Biblijoje, negalėdavo sulaikyti ašarų. „Buvome be galo laimingi, kad galime tuos žmones pradžiuginti gera žinia“, – pasakojo jis.

Biblijos tyrinėtojai suprato, kokie svarbūs Jėzaus žodžiai, užrašyti Luko 10:2: „Pjūtis išties didelė, o darbininkų maža.“ Nuo tada jie su dar didesniu uolumu ėmėsi kuo plačiau skelbti žinią apie Dievo Karalystę.