1. Kuo mes neabejojame?

 ŽINOME, kad Jehova mus myli ir linki mums visa ko geriausio (Rom 8:35–39). Taip pat suprantame, kad vadovautis Biblijos principais visada naudinga (Iz 48:17, 18). O kaip, jei užklumpa netikėti vargai?

2. Kokių gyvenime būna problemų ir kokie klausimai gali kilti?

² Jehovos tarnai neapsaugoti nuo problemų. Būna, kad nuvilia šeimos narys. Arba sunkiai susergame ir dėl to mažiau begalime nuveikti tarnyboje. Kai kuriems tenka kęsti skaudžius stichinės nelaimės padarinius. Dar kiti dėl tikėjimo persekiojami. Kai užklumpa tokie išmėginimai, neretas sutrinka: „Kodėl man taip nutiko? Nejau padariau ką nors bloga? Gal Jehova manęs nebelaimina?“ Jeigu ir tau kada nors kilo tokių minčių, tai visai suprantama. Daugelis ištikimų Jehovos tarnų yra panašiai būgštavę (Ps 22:1, 2; Hab 1:2, 3).

3. Ką suprantame iš Psalmyno 34:19?

³ Perskaityk Psalmyno 34:19. Ši eilutė leidžia suprasti, kad dori žmonės nėra apsaugoti nuo problemų. Tačiau čia pat sakoma, kad Jehova juos vaduoja. Kaip jis tai daro? Viena – padeda turėti realistišką požiūrį į gyvenimą šioje sistemoje. Tiesa, Dievas žada suteikti daug džiaugsmo tarnyboje. Tačiau tai nereiškia, kad neturėsime jokių rūpesčių (Iz 66:14). Sunkumų patiriame kiekvienas ir tada mus labai palaiko  mintys apie būsimąjį naują pasaulį ir amžino gyvenimo pažadą (2 Kor 4:16–18). O tuo tarpu Jehova teikia jėgų kasdien ištvermingai jam tarnauti (Rd 3:22–24).

4. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

⁴ Pakalbėkime, ko galime pasimokyti iš senovėje gyvenusių ir šiuolaikinių ištikimų Jehovos garbintojų. Matysime, kad ir mus gali užklupti problemos. Tačiau jeigu kliaujamės Jehova, jis visada mus palaikys (Ps 55:22). Skaitydamas tuos pasakojimus pasvarstyk: „Kaip aš būčiau pasielgęs panašiomis aplinkybėmis? Kaip šis žmogus parodė pasitikėjimą Jehova? Ko galiu iš jo pasimokyti?“

5. Kiek skriaudų Labanas pridarė Jokūbui? (Taip pat žiūrėk viršelio iliustraciją.)

⁵ Bibliniais laikais gyvenę Jehovos tarnai patirdavo visai netikėtų išmėginimų. Pagalvok apie Jokūbą. Jo tėvas Izaokas liepė jam vesti vieną iš Labano dukterų. Pastarasis buvo Izaoko svainis, to paties tikėjimo žmogus. Be to, tėvas patikino Jokūbą, kad Jehova jį dosniai laimins (Pr 28:1–4). Ir Jokūbas padarė kaip lieptas. Jis iškeliavo iš Kanaano ir atvyko pas savo dėdę. Labanas turėjo dvi dukteris, Lėją ir Rachelę. Jokūbas įsimylėjo jaunesniąją seserį Rachelę ir sutarė su Labanu, kad už ją atidirbs septynerius metus (Pr 29:18). Tačiau viskas pasisuko nelaukta vaga. Labanas griebėsi apgaulės ir sutuokė Jokūbą su Lėja. Po savaitės jis atidavė jam ir Rachelę, bet pareikalavo atidirbti už ją dar septynerius metus (Pr 29:25–27). Be to, dėdė sūnėnui vis mažino atlygį už darbą, skriaudė jį ištisus 20 metų! (Pr 31:41, 42)

6. Kokių dar vargų teko Jokūbui?

⁶ Tačiau tuo Jokūbo problemos nesibaigė. Jo didelėje šeimoje vaikai ne visada sutardavo. Vieną savo brolį, Juozapą, jie netgi pardavė į vergiją. Du iš sūnų, Simeonas ir Levis, užtraukė gėdą šeimai ir nešlovę Jehovos vardui. Negana to, mylimoji žmona Rachelė gimdydama antrą sūnų mirė. Ir galiausiai dėl nuožmaus bado Jokūbas su visa šeima senatvėje turėjo keltis į Egiptą (Pr 34:30; 35:16–19; 37:28; 45:9–11, 28).

7. Kaip Jehova laimino Jokūbą?

⁷ Tačiau Jokūbas niekada nenustojo tikėti Jehova ir jo pažadais. Ir Dievas buvo jam labai maloningas. Pavyzdžiui, nors Labanas ne kartą Jokūbą apgavo, šis ilgainiui praturtėjo. Ir įsivaizduok, koks dėkingas jis buvo Jehovai, kad galėjo vėl pamatyti mylimiausią sūnų Juozapą, kurį laikė mirusiu. Artimas ryšys su Jehova įgalino Jokūbą ištverti visus gyvenimo išbandymus (Pr 30:43; 32:9, 10; 46:28–30). Jeigu mūsų ryšys su Dievu toks pat tvirtas, sėkmingai atlaikysime visus netikėtus išmėginimus.

8. Ko troško karalius Dovydas?

⁸ Karalius Dovydas negalėjo įgyvendinti visų savo užmojų Jehovos tarnyboje. Pavyzdžiui, jis labai troško pastatyti Dievui šventyklą ir apie tai  pasisakė pranašui Natanui. Šis pritarė: „Daryk visa, kas tavo širdyje, nes Dievas su tavimi“ (1 Met 17:1, 2). Tik pagalvok, kiek entuziazmo Natano žodžiai Dovydui įkvėpė. Tikriausiai jis nieko nelaukdamas ėmė rengtis statyboms.

9. Ką Dovydas darė sužinojęs, kad šventyklos nestatys?

⁹ Tačiau netrukus Jehovos pranašas grįžo su nekokia žinia. Dievas dar „tą pačią naktį“ pasakė Natanui, kad šventyklą statys ne Dovydas, o vienas iš jo sūnų (1 Met 17:3, 4, 11, 12). Kaip Dovydas į tai reagavo? Jis nuolankiai su tuo susitaikė. Negana to, karalius ėmė kaupti išteklius ir medžiagas, kad Saliamonas turėtų iš ko statyti šventyklą (1 Met 29:1–5).

10. Kaip Jehova palaimino Dovydą?

¹⁰ Pranešęs Dovydui, kas statys šventyklą, Jehova tuojau sudarė su juo sandorą. Jis pažadėjo, kad vienas iš Dovydo palikuonių valdys per amžius (2 Sam 7:16). Kaip Dovydas džiaugsis, kai prisikels naujajame pasaulyje! Koks bus laimingas, kad iš jo giminės linijos kilo karalius, kuriam skirta valdyti žemę tūkstantį metų! Tad ir mes nenusiminkime, jei negalime daryti tarnyboje to, ko labai norėtume. Galbūt Jehova yra parengęs mums malonią staigmeną.

11. Nors pirmojo amžiaus krikščionys nesulaukė Dievo Karalystės, kaip Jehova juos laimino? (Apaštalų darbų 6:7)

¹¹ Pirmojo amžiaus krikščionims nemenkas išmėginimas galėjo būti tai, kad nežinojo, kada išsipildys jų lūkesčiai. Antai jie troško, kad kuo greičiau ateitų Dievo Karalystė, tačiau nenumanė, kada tai bus (Apd 1:6, 7). Tad ką jie darė? Uoliai dirbo evangelizacijos darbą. Geroji naujiena plačiai pasklido ir tai buvo akivaizdus įrodymas, kad Jehova skelbėjų pastangas laimina. (Perskaityk Apaštalų darbų 6:7.)

12. Ką pirmojo amžiaus krikščionys darė kilus badui?

¹² Ir pagalvok, kiek vargų pirmojo amžiaus krikščionys patyrė kilus nuožmiam badui (Apd 11:28). Be abejo, šeimų galvoms pečius užgulė rūpestis, kaip išmaitinti saviškius. O kaip jaunuoliams? Kai kurie tikriausiai troško daugiau nuveikti tarnyboje. Bet dėl tų sunkumų gal ėmė dvejoti, ar nederėtų savo užmojus atidėti geresniems laikams? Kad ir kokios sunkios buvo aplinkybės, krikščionys prie jų prisitaikė. Jie ir toliau skelbė gerąją naujieną kiek galėjo ir dosnia širdimi rinko Judėjoje gyvenantiems bendratikiams materialinę paramą (Apd 11:29, 30).

13. Kaip Jehova rūpinosi savo tarnais per badmetį?

¹³ O kaip anais bado metais krikščionimis rūpinosi Jehova? Akivaizdus jo globos ženklas buvo brolių meilė ir dosnumas (Mt 6:31–33). Daugelis tikriausiai labai suartėjo su bendratikiais, suteikusiais jiems humanitarinę pagalbą. O pastarieji galėdami padėti vargo prispaustiems draugams patyrė daug džiaugsmo (Apd 20:35). Visi stengėsi daryti, kas tomis aplinkybėmis  įmanoma, ir Jehova juos už tai laimino.

14. Kas nutiko Barnabui su Pauliumi ir kuo viskas baigėsi? (Apaštalų darbų 14:21, 22)

¹⁴ Pirmojo amžiaus krikščionis užklupdavo ir persekiojimai, kartais visai netikėtai. Prisiminkime, kas Barnabui ir Pauliui nutiko, kai jie skelbė gerąją naujieną Listroje ir aplinkiniuose miestuose. Nors iš pradžių žmonės juos ten maloniai sutiko, vėliau priešininkų sukurstyti „apmėtė Paulių akmenimis“ ir išvilko už miesto (Apd 14:19). Tada Barnabas ir Paulius skelbė evangeliją kitur. Ir ką jiedu nuveikė? Padėjo „nemažam būriui žmonių tapti mokiniais“, taip pat savo pamokymais ir pavyzdžiu pastiprino daugelį bendratikių. (Perskaityk Apaštalų darbų 14:21, 22.) Barnabas su Pauliumi priešiškumo nepabūgo ir jų ištvermė davė gerų vaisių. Jeigu ir mes be baimės uoliai vykdome Jehovos skirtą užduotį, jis mus būtinai palaimins.

15. Ko tu pasimokai iš brolio Makmilano?

¹⁵ Kadaise Jehovos tarnai didelius lūkesčius siejo su 1914-aisiais. Pavyzdžiui, brolis Aleksandras Makmilanas, kaip ir daugelis, tikėjosi tais metais būti paimtas į dangų. Vienoje kalboje 1914-ųjų rugsėjį net pasakė: „Tai tikriausiai jau paskutinė mano vieša paskaita.“ Kaip žinia, ta paskaita nebuvo paskutinė. Vėliau Makmilanas pripažino: „Kai kurie iš mūsų paskubėjome su išvada, kad tuoj būsime paimti į dangų.“ Ir pridūrė: „Svarbiausia – dirbti Viešpaties darbą.“ Brolis Makmilanas išties nesėdėjo rankų sudėjęs. Jis buvo uolus gerosios naujienos skelbėjas, taip pat drąsino brolius, įkalintus už neutralumą. Ir iki pat gyvenimo pabaigos, net būdamas senyvo amžiaus, lankė bendruomenės sueigas. Laukdamas, kol atsiims savo dangiškąjį apdovanojimą, Makmilanas prasmingai darbavosi. Ar per visus tuos metus jis jautė Jehovos palaikymą? 1966-aisiais, likus nedaug laiko iki mirties, brolis rašė: „Mano tikėjimas šiandien toks pat stiprus kaip pirma.“ Koks geras pavyzdys visiems krikščionims, ypač tiems, kuriems naujojo pasaulio tenka laukti ilgiau nei tikėjosi! (Hbr 13:7)

16. Kokia bėda užgriuvo brolį Dženingsą su žmona? (Jokūbo 4:14)

¹⁶ Kai kuriuos mūsų bendratikius užklumpa sveikatos problemos. Pavyzdžiui, brolis Herbertas Dženingsas savo gyvenimo istorijoje pasakoja, kokie laimingi su žmona buvo, kai tarnavo misionieriais Ganoje. b Tačiau vėliau jam diagnozavo rimtą psichikos ligą. Turėdamas omenyje žodžius iš Jokūbo 4:14 (perskaityk), brolis sako: „Nė nenumanėme, kas bus „rytoj“.“ Toliau jis pasakoja: „Susitaikėme su tikrove ir [gydymo tikslais] išvykome į Kanadą, palikę Ganoje daug artimų draugų.“ Jehova padėjo broliui Dženingsui ir jo žmonai atlaikyti jiems tekusį išmėginimą ir toliau ištikimai tarnauti.

17. Kokį poveikį brolio Dženingso pasakojimas padarė kitiems?

 ¹⁷ Tai, ką brolis Dženingsas taip atvirai papasakojo savo gyvenimo istorijoje, padarė didelį poveikį kitiems bendratikiams. Viena sesė rašė: „Sargybos bokštą ir Atsibuskite! skaitau jau 28 metus, bet joks straipsnis nesujaudino labiau nei šitas. [...] Perskaičiusi, kaip brolis Dženingsas turėjo atsisakyti visalaikės tarnybos ir sutelkti dėmesį į sveikatą, savo padėtį ėmiau vertinti nuosaikiau.“ O štai ką sako vienas brolis: „Dešimt metų tarnavau bendruomenės vyresniuoju, [...] bet paskui nebegalėjau dėl psichikos sutrikimo. Tai labai slėgė. [...] Bet brolio Dženingso atkaklumas paskatino mane kovoti.“ Vadinasi, mūsų tvirtybė per išbandymus gali labai padrąsinti kitus. Net jeigu gyvenimas nesiklosto kaip tikėjomės, galime bendratikiams būti ištvermės ir tikėjimo pavyzdys (1 Pt 5:9).

18. Ko pasimokai iš Nigerijoje gyvenančios sesės? (Taip pat žiūrėk fotoinscenizaciją viršuje.)

¹⁸ Jehovos tarnai nukenčia ir nuo tokių negandų kaip COVID-19 pandemija. Štai viena našlaujanti sesė Nigerijoje dėl pandemijos kentė nepriteklių. Sykį rytą dukrelė paklausė, ką jiedvi valgys paskui, kai išsivirs paskutinį puodelį ryžių. Mama atsakė, kad maistui nėra pinigų. Tada priminė našlę iš Sareptos ir paaiškino, kad pabaigusios ryžius jiedvi tiesiog kliausis Jehovos pagalba (1 Kar 17:8–16). Bet sukti galvos, ką valgys pietums, nereikėjo, nes maisto tą pačią dieną atnešė bendratikiai ir jo užteko ilgiau nei dviem savaitėms. Sesė sako nemaniusi, kad Jehova įdėmiai klausosi jos  žodžių. Taigi, jei savo rūpesčius patikime Jehovai ir susilaukiame jo pagalbos, dar labiau norisi prie jo glaustis (1 Pt 5:6, 7).

19. Ką teko patirti broliui Aleksejui Jeršovui?

¹⁹ Paskutiniu metu daugeliui mūsų bendratikių tenka kęsti persekiojimus. Vienas tokių – brolis Aleksejus Jeršovas, gyvenantis Rusijoje. 1994 metais, kai jis krikštijosi, mūsų veikla šalyje nebuvo suvaržyta. Tačiau vėliau situacija visiškai pasikeitė. 2020-aisiais brolio Jeršovo namuose pareigūnai surengė kratą ir daugelį jo daiktų konfiskavo. Po keleto mėnesių valdžia apkaltino jį nusikalstama veikla. Negana to, kaltinimai buvo sufabrikuoti remiantis vaizdo įrašais, gautais iš asmens, kuris ištisus metus apsimetė nuoširdžiai studijuojantis Bibliją. Kokia veidmainystė!

20. Kaip brolis Jeršovas stiprina savo ryšį su Jehova?

²⁰ Ar persekiojimai palaužė brolio Jeršovo tikėjimą? Priešingai. Jo ryšys su Jehova tik sustiprėjo. „Dabar kartu su žmona dar dažniau meldžiamės, – sako jis. – Suprantu, kad be Jehovos pagalbos viso to nepajėgčiau ištverti.“ Toliau Aleksejus priduria: „Įveikti neigiamus jausmus man padeda asmeninės studijos. Daug mąstau apie ištikimus senovės laikų Jehovos tarnus. Įvairūs Biblijos pasakojimai man primena, kaip svarbu pasitikėti Jehova ir likti ramiam.“

21. Ką aptarėme šiame straipsnyje?

²¹ Taigi, ką straipsnyje aptarėme? Kad šioje senoje sistemoje visai netikėtai gali užklupti bėdos. Bet jeigu pasitikime savo dangiškuoju Tėvu, jis visada padeda. Kaip sakoma teminėje citatoje, „vargų daugybė teisųjį ištinka, bet iš visų jį išvaduoja Jehova“ (Ps 34:19). Tad ir toliau kliaukis Dievo parama ir sunkumai neatrodys neįveikiami. Kaip ir apaštalas Paulius, iš savo patirties galėsi paliudyti: „Aš visa pajėgiu dėka to, kuris mane stiprina“ (Fil 4:13).