Mano tėvai per Antrąjį pasaulinį karą iš Estijos emigravo į Vokietiją. Ten aš ir gimiau. Maždaug tuo pat metu jie persikėlė į Kanadą, netoli Otavos. Čia mūsų pirmaisiais namais tapo kalkėmis nubaltinta kertė vištidėje. Neturėjome visai nieko. Bent kiaušinių pusryčiams nepristigdavom.

Vieną dieną mamą užkalbino Jehovos liudytojai. Jie perskaitė jai žodžius iš Apreiškimo 21:3, 4. Mama tai išgirdusi net apsiverkė. Taip jos širdyje buvo pasėta tiesos sėkla. Tiek ji, tiek ir tėtis darė greitą dvasinę pažangą ir netrukus buvo pasirengę krikštytis.

Angliškai jiedu kalbėjo prastai, bet vis tiek uoliai sėmėsi žinių iš Biblijos ir dalijosi jomis su kitais. Šeštadieniais, net išdirbęs naktinę pamainą Sadberio nikelio lydykloje (Ontarijo provincija), tėtis vesdavosi mane ir jaunėlę Silviją į tarnybą. Ir visi drauge kas savaitę studijuodavome Sargybos bokštą. Taip tėvai įskiepijo man meilę Dievui. 1956-aisiais, būdamas dešimties, jam pasiaukojau. Tėvų meilė Jehovai iki pat šiol stiprina mano ryžtą jam tarnauti.

Po mokyklos mano uolumas tarnyboje priblėso. Maniau, kad tapęs pionieriumi niekada neužsidirbsiu savo išsvajotoms kelionėms ir nepamatysiu pasaulio. Tad įsidarbinau vietinėje radijo stotyje kaip disko žokėjus. Tai man labai patiko ir studijoje užsibūdavau iki išnaktų. Dėl to praleidinėjau sueigas ir bičiuliavausi su žmonėmis, kuriems Dievas nerūpi. Tačiau sąžinė vis priekaištavo ir galiausiai nutariau padėtį taisyti.

Persikėliau į kitą Ontarijo miestą, Ošavą. Ten susipažinau su Rėjumi Normanu, jo seserimi Lesli ir keletu kitų pionierių. Visi rodė man nuoširdų dėmesį. Mačiau, kokie jie džiaugsmingi, tad persvarsčiau ir savo siekius. Jų skatinamas nuo 1966 metų rugsėjo ryžausi pradėti pionieriaus tarnystę. Buvau laimingas, viskas klojosi puikiai. Tačiau manęs laukė netikėtumai, dėl kurių gyvenimas labai pasikeitė.

Dar moksleivis užpildžiau paraišką tarnauti Toronto Betelyje. Vėliau, tapęs pionieriumi, gavau kvietimą į Betelį ketveriems metams. Bet man labai patiko Lesli ir bijojau, kad išvažiavęs į Betelį jos daugiau nepamatysiu. Ilgai ir karštai meldžiausi. Galiausiai nutariau išvykti ir su Lesli teko atsisveikinti.

Buvau paskirtas į Betelio skalbyklą, vėliau sekretoriumi. Tuo tarpu Lesli tapo specialiąja pioniere ir tarnavo Gatinò mieste (Kvebeko provincija). Vis pagalvodavau, kaip jai einasi, ir net abejojau, ar apsisprendžiau teisingai. Tačiau tada sulaukiau vieno maloniausių gyvenimo siurprizų. Lesli brolis Rėjus irgi buvo pakviestas į Betelį. Ir mudu apgyvendino viename kambaryje! Taip mano draugystė su Lesli atsinaujino ir paskutinę man skirtos ketverių metų tarnybos Betelyje dieną, 1971-ųjų vasario 27-ąją, susituokėme.

Mus paskyrė į prancūzakalbių bendruomenę Kvebeko provincijoje. O po kelerių metų mane, didžiai nuostabai, pakvietė imtis rajono prižiūrėtojo tarnybos. Buvau 28-erių ir jaučiausi nepatyręs. Tad drąsinausi žodžiais iš Jeremijo 1:7, 8. Lesli buvo porą sykių patekusi į eismo avariją ir ją kamavo nemiga, todėl nerimavome, ar atlaikysime didelį keliaujamojo darbo krūvį. Tačiau Lesli pasakė: „Jeigu kviečia Jehova, nejau atsisakysim?“ Taigi ėmėmės šios tarnybos ir džiaugėmės ja ištisus 17 metų.

Rajono priežiūros darbas reikalavo nemažai jėgų ir ne visada rasdavau laiko žmonai. Tad vienas nutikimas buvo man labai gera pamoka. Kartą pirmadienio rytą suskambo durų skambutis. Atidaręs pamačiau skepeta uždengtą krepšį su vaisiais, sūriu, duona, buteliu vyno ir taurėmis. Nepasirašytame laiškelyje perskaičiau: „Surenk žmonai iškylą.“ Diena buvo graži, saulėta. Bet Lesli pasakiau, kad turiu ruošti kalbas. Ji neprieštaravo, tačiau truputį nusiminė. Sėdau prie rašomojo stalo, vis dėlto viduje kirbėjo. Į galvą atėjo žodžiai iš Efeziečiams 5:25, 28. Gal pats Jehova man priminė, kaip svarbu rūpintis žmonos emociniais poreikiais. Pasimeldžiau ir pasakiau Lesli: „Einam.“ Ji tiesiog nušvito. Nuvažiavome prie upės, susiradom gražią vietelę ir išskleidėm užtiesalą. Tai buvo viena maloniausių dienų, praleistų drauge. Paskui suspėjau paruošti ir kalbas.

Keliaujamąjį darbą dirbome įvairiausiose vietose – nuo Britų Kolumbijos iki Niufaundlando. Patyrėme daug džiaugsmingų  akimirkų. Be to, išsipildė mano svajonė pamatyti pasaulį. Pagalvodavau ir apie Gileado mokyklą, bet nenorėjau išvykti misionieriumi į užsienį. Maniau, tam nesu tinkamas, misionieriaus tarnystė atrodė nepasiekiama. Ir baiminausi, kad mus išsiųs į kurią nors Afrikos šalį, varginamą epidemijų ar karų. Buvo gerai kaip yra.

1992-aisiais, plečiantis organizacijos veiklai buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, mūsų pasiteiravo, ar nenorėtume tapti misionieriais ir persikelti į Estiją. To tikrai nesitikėjome, tad iškart maldoje prašėm Jehovą padėti apsispręsti. Ir vėl pagalvojom: „Jeigu kviečia Jehova, nejau atsisakysim?“ Tad nutarėm išvykti ir drąsinomės: „Bent jau ne į Afriką.“

Iškart pradėjom mokytis estų kalbos. Praėjus porai mėnesių mus paskyrė į rajono priežiūros darbą. Turėjome lankyti 46 bendruomenes ir grupes trijose Baltijos šalyse, taip pat Kaliningrado srityje. Taigi reikėjo bent kiek pramokti latviškai, lietuviškai ir rusiškai. Buvo nelengva, tačiau bendratikiai mūsų pastangas labai vertino ir daug padėjo. 1999-aisiais Estijoje buvo įkurtas filialas ir mane paskyrė tarnauti jo komitete drauge su Tomu Eduru, Lembitu Reile ir Tomiu Kauku.

Susipažinome su daugeliu liudytojų, išgyvenusių Sibiro tremtį. Nors patyrė nemažai žiaurumų ir buvo atskirti nuo šeimų, jie nepasidavė apmaudui, išliko laimingi ir uolūs tarnyboje. Jų pavyzdys įkvėpė mums ryžto su džiaugsmu ištverti sunkumus.

Laisvadienių turėjome labai mažai ir Lesli ėmė jausti didžiulį nuovargį. Ne iškart supratome, kad tai fibromialgijos simptomai. Ėmėme rimtai galvoti, ar ne geriau būtų grįžti į Kanadą. Kai buvome pakviesti į kursus filialų komitetų nariams Patersone (Niujorko valstija, JAV), abejojau, ar galėsime dalyvauti. Visus nuogąstavimus išsakėme Jehovai ir apsisprendėme vykti. Jis mūsų sprendimą palaimino. Kursų metu Lesli buvo suteikta reikiama medicininė pagalba ir vėl galėjome tęsti tarnybą.

Grįžome į Estiją. Vieną 2008-ųjų vakarą man paskambino iš pagrindinio biuro ir paklausė, ar sutiktume tarnauti Konge. Buvau priblokštas. O atsakyti reikėjo jau kitą dieną. Iš pradžių Lesli nieko neišsitariau, nes ji būtų neužmigusi kiaurą naktį. Kol ji ilsėjosi, nesudėjau akių ir maldoje liejau Jehovai nerimą dėl tokio kvietimo.

Ryte viską pasakiau Lesli. Mudu vėl svarstėme: „Jehova kviečia tarnauti Afrikoje. Iš kur žinome, kad nepavyks ar nepatiks,  jei nebandėm?“ Taigi, po 16 metų Estijoje, išskridome į Kinšasą. Filialas ten buvo tikra gamtos ir ramybės oazė. Mūsų kambaryje Lesli iškart padėjo ant spintelės atviruką, kurį saugojo nuo pat tada, kai išvykome iš Kanados. Jame buvo palinkėjimas: „Žydėk ten, kur esi pasodintas.“ Kai susipažinome su vietiniais bendratikiais ir pradėjome vesti Biblijos studijas, pamatėme, kiek džiaugsmo teikia misionieriška tarnystė. Ilgainiui pagrindinio biuro prašymu aplankėme 13 filialų kitose Afrikos šalyse. Tai leido pažinti daugelį įvairių žmonių ir kultūrų. Visi būgštavimai išgaravo ir mudu dėkojome Jehovai, kad siuntė į Afriką.

Konge teko paragauti naujų skanėstų, pavyzdžiui, vabzdžių. Manėm, niekad neprisiversim. Tačiau matydami, su kokiu pasimėgavimu juos valgo mūsų bendratikiai, pabandėm ir tikrai nesigailėjom.

Į rytinę šalies pusę gabendavome leidinius ir humanitarinę pagalbą. Ten gyventi buvo labai nesaugu, partizanai puldinėjo kaimus, žalojo moteris ir vaikus. Dauguma bendratikių skurdo. Tačiau jų tikėjimas prikėlimo pažadu, meilė Jehovai, ištikimybė jo organizacijai buvo nepalaužiami. Tai mums darė didžiulį įspūdį ir skatino tarnauti Dievui su dar didesniu atsidavimu. Kai kurie tenykščiai broliai ir sesės prarasdavo namus ar savo užaugintą derlių. Kokie laikini yra materialiniai turtai ir kokie brangūs dvasiniai! Nors patyrė įvairiausių sunkumų, bendratikiai retai dėl to bėdojo. Tai įkvėpė ir mums jėgų atlaikyti sveikatos problemas bei kitus išmėginimus.

Tačiau laukė dar vienas netikėtumas. Mūsų paprašė persikelti į Honkongo filialą. Nebūtume nė pagalvoję, kad galiausiai atsidursime Rytuose! Pasiūlymą priėmėm, nes jau ne kartą patyrėme Jehovos globą. 2013-aisiais ašarodami atsisveikinome  su brangiais draugais ir palikome gražiąją Afriką. Ko tikėtis naujame krašte, nežinojome.

Honkongas – šurmuliuojantis kosmopolitinis miestas, nieko panašaus į tai, ką matėme Afrikoje. Mokėmės kalbėti Kantono tarme. Tai viena iš nelengvos kinų kalbos tarmių. Tačiau broliai mus priėmė išties svetingai, be to, labai patiko vietinis maistas. Organizacijos veikla čia greitai plėtojosi, bet sparčiai augant nekilnojamojo turto kainoms Vadovaujančioji taryba nusprendė parduoti didumą filialo pastatų. Netrukus, 2015-aisiais, persikėlėme į Pietų Korėją, kur tarnaujame iki šiol. Čia pradėjome mokytis korėjiečių kalbą. Tai sunku, iki pat šiol reikia laužyt liežuvį. Bet šiaip taip susikalbam ir bendratikiai giria mus už pažangą.

Mudu įsitikinome, kad įgyti naujų draugų nėra labai sunku. Tereikia imtis iniciatyvos ir būti svetingiems. Pamatėme, kad tarp bendratikių daugiau panašumų nei skirtumų. Jehova mus taip sukūrė, kad širdyje užtektų vietos daugeliui bičiulių (2 Kor 6:11).

Išmokome žiūrėti į kitus taip, kaip žiūri Jehova. Taip pat stengėmės įžvelgti, kaip Dievas su meile veda mudviejų žingsnius. Kai apimdavo liūdesys arba dvejodavome, kaip bendratikiai mus priims, skaitydavome senus draugų atvirukus ir laiškus. Jehova tikrai atsakė į mūsų maldas, palaikė ir stiprino.

Ilgainiui mudu su Lesli supratome, kaip svarbu skirti laiko pabūti drauge. Pamatėme, kad sveika pasijuokti ir iš savęs, ypač tada, kai teko krimsti naujas kalbas. Ir kiekvieną vakarą dėkojame Jehovai už patirtas džiugias akimirkas.

Atvirai pasakysiu: niekada neketinau būti misionieriumi ir gyventi svečiuose kraštuose. Tačiau dabar matau, kad su Jehovos pagalba viskas įmanoma. Pranašas Jeremijas sakė: „Jehova, tu mane apkvailinai“ (Jer 20:7). Aš jaučiuosi panašiai. Dievas nepagailėjo mums su Lesli staigmenų ir visokeriopai laimino. Netgi išpildė mano svajonę pakeliauti lėktuvais. Teko lankyti filialus penkiuose žemynuose, tad prisiskraidėm tiek, kiek vaikystėje nė negalėjau įsivaizduoti. Ir visur kur Lesli mane noriai palaikė. Labai jai už tai dėkingas.

Niekad nepamirštam, kad Jehovai tarnaujame iš meilės ir dėkingumo, todėl esame laimingi. Dar didesnė laimė laukia ateity, naujajame pasaulyje, kai išsipildys šitie psalmininko žodžiai: „Tu delną savąjį atgniauži ir kiekviena būtybė gauna iš tavęs, ko trokšta“ (Ps 145:16).