1. Koks klausimas gali kilti skaitant apie Abraomo tikėjimą?

 ABRAOMO vardą yra girdėję daugelis. Bet kitaip nei tu, retas apie jį ką nors žino. Pavyzdžiui, kad Abraomas buvo pavadintas visų tikinčių žmonių tėvu (Rom 4:11). Bet gal kyla klausimas, ar įmanoma turėti tokį stiprų tikėjimą, kaip jis turėjo. Be abejo, įmanoma.

2. Kodėl pasigilinti į Abraomo pavyzdį svarbu? (Jokūbo 2:​22, 23)

² Išsiugdyti tokį tikėjimą galime gilindamiesi į Abraomo pavyzdį. Jis darė visa, ką tik Jehova paliepdavo – iškeliavo į tolimą kraštą, ištisus dešimtmečius gyveno palapinėse ir netgi buvo pasiruošęs paaukoti jam savo mylimąjį sūnų Izaoką. Tokiu stipriu tikėjimu Abraomas pelnė Dievo malonę ir draugystę. (Perskaityk Jokūbo 2:​22, 23.) Jehova siūlo savo draugystę ir tau. Jis nori, kad sektumei Abraomu, todėl įkvėpė Biblijos rašytojus Paulių ir Jokūbą detaliau aptarti jo tikėjimo pavyzdį. Patyrinėkime, kas rašoma Laiško romiečiams 4 skyriuje ir Jokūbo laiško 2 skyriuje. Abiejuose apie Abraomą pasakyta kai kas ypatingo.

3. Kokius žodžius pacitavo ir Paulius, ir Jokūbas?

³ Tiek Paulius, tiek Jokūbas citavo iš Pradžios 15:​6, kur rašoma: „Abromas patikėjo Jehova ir už tai buvo jo pripažintas teisiu.“ Teisiu vadinamas  toks žmogus, kuris Dievui patinka, jo akyse yra be kaltės. Kokia didelė garbė netobulam, nuodėmingam žmogui būti pripažintam be kaltės! Ir pelnyti tokią reputaciją Jehovos akivaizdoje galime kiekvienas. Tuo įsitikinsime pasigilinę, kodėl teisiu buvo pripažintas Abraomas.

4. Kas pasakytina apie kiekvieną iš mūsų?

⁴ Laiške romiečiams Paulius rašė, kad visi žmonės yra nusidėjėliai (Rom 3:23). Kaip tad įmanoma būti teisiam ir nekaltam Dievo akyse? Aiškindamas šį klausimą apaštalas bendratikiams priminė Abraomą.

5. Kokiu pagrindu Jehova pripažino Abraomą teisiu? (Romiečiams 4:​2–4)

⁵ Tuo metu, kai Abraomas gyveno Kanaane, Jehova pripažino jį teisiu žmogumi. Kodėl? Ar todėl, kad Abraomas tobulai laikėsi Mozės Įstatymo? Aišku, ne (Rom 4:13). Įstatymą Izraelio tautai Jehova davė praėjus daugiau kaip 400 metų po to, kai pavadino Abraomą teisiu. Tad kokiu pagrindu jis laikė Abraomą teisiu? Jehova maloningai įskaitė jam teisumą dėl jo tikėjimo. (Perskaityk Romiečiams 4:​2–4.)

6. Kodėl nuodėmingą žmogų Jehova gali pripažinti teisiu?

⁶ Paulius rašo, kad Dievą įtikėjęs žmogus „laikomas teisiu dėl savo tikėjimo“ (Rom 4:5). Apaštalas argumentuoja taip: „Juk ir Dovydas laimingu vadina žmogų, kurį Dievas ne dėl darbų pripažįsta teisiu. Jis sako: „Laimingi tie, kuriems nusikaltimai atleisti, kuriems nuodėmės dovanotos. Laimingas žmogus, kuriam nuodėmės Jehova neįskaitys“ (Rom 4:​6–8; Ps 32:​1, 2). Dievas jį įtikėjusiems žmonėms nuodėmes dovanoja ir jų nebeįskaito. Dėl tikėjimo Jehova laiko tokius žmones nenusikaltusiais ir teisiais.

7. Kodėl galime sakyti, kad ištikimi Dievo tarnai jo akyse teisūs?

⁷ Nors ir pripažinti teisiais, Abraomas, Dovydas ir kiti Dievo garbintojai buvo netobuli, nuodėmingi. Vis dėlto dėl tikėjimo jie Jehovai buvo tarsi be kaltės, ypač lyginant su tais, kuriems jis buvo svetimas (Ef 2:12). Apaštalas savo laiške pabrėžia, kad be tikėjimo draugystė su Dievu neįmanoma. Tikėjimo reikėjo Abraomui, Dovydui, jis būtinas ir mums.

8, 9. Kokią klaidingą išvadą kai kurie daro?

⁸ Krikščionijos pasaulis daugelį šimtmečių niekaip neapsisprendžia, kas svarbiau – tikėjimas ar darbai. Kai kurie dvasininkai aiškina, kad išgelbėjimui laimėti pakanka vien tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Tikriausiai esi girdėjęs sakant: „Priimk Jėzų ir būsi išgelbėtas.“ Kai kurie netgi cituoja šiuos Pauliaus žodžius: „Dievas ne dėl darbų pripažįsta [žmogų] teisiu“ (Rom 4:6). Kiti tvirtina, kad išsigelbėti žmonės gali  leisdamiesi į piligrimines keliones ir užsiimdami bažnyčios organizuojama labdaringa veikla. Jie remiasi žodžiais iš Jokūbo 2:24: „Kad žmogus būtų pripažintas teisiu, reikia darbų, ne vien tikėjimo.“

⁹ Negebėdami tų prieštaringų nuomonių suderinti kai kurie biblistai netgi padarė išvadą, kad Paulius su Jokūbu tikėjimo ir darbų klausimu nesutarė. Jie sako, kad, anot Pauliaus, teisumui laimėti užtenka tikėjimo, o Jokūbo požiūriu, būtini darbai. Vienas teologijos profesorius rašė: „Jokūbui buvo nesuprantama, kodėl Paulius tvirtina, kad [teisumas įskaitomas] vien dėl tikėjimo, be darbų.“ Tačiau turėkime omenyje, kad tiek Paulius, tiek Jokūbas rašė Jehovos įkvėpti (2 Tim 3:16). Tad suderinti jųdviejų teiginius neturėtų būti sunku. Tereikia pasigilinti į jų žodžių kontekstą.

10. Apie kokius „darbus“ kalbėjo Paulius? (Romiečiams 3:​21, 28; taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹⁰ Apie kokius „darbus“ Paulius kalbėjo Laiško romiečiams 3 ir 4 skyriuose? Ogi apie „įstatymo darbus“, turėdamas omenyje Mozės Įstatymą, duotą Izraelio tautai prie Sinajaus kalno. (Perskaityk Romiečiams 3:​21, 28.) Atrodo, Pauliaus dienomis kai kuriems į krikščionybę atsivertusiems žydams buvo sunku sutikti, kad Mozės Įstatymas ir visi jo priesakai nustojo galios. Todėl apaštalas  priminė jiems Abraomą, Dievo pripažintą teisiu ne dėl „įstatymo darbų“, o dėl tikėjimo. Jehova maloningas visiems, kas tiki jį ir jo Sūnų Jėzų Kristų. Kaip gera tai žinoti!

11. Kokius „darbus“ turėjo omenyje Jokūbas?

¹¹ O apie ką savo laiško 2 skyriuje kalbėjo Jokūbas? Kitaip nei Paulius, jis turėjo omenyje ne „įstatymo darbus“, o krikščionių kasdienę veiklą, įvairias geradarystes. Tokie darbai byloja apie asmens tikėjimo tikrumą. Prisiminkime du Jokūbo paminėtus pavyzdžius.

12. Kaip Jokūbas pabrėžė ryšį tarp tikėjimo ir darbų? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹² Viena, Jokūbas ragino bendratikius su visais elgtis nešališkai. Jis kláusė, ar derėtų rodyti prielankumą turtuoliui, o vargšą atstumti. Kas taip elgiasi, to tikėjimas, anot Jokūbo, netikras, neskatina veikti (Jok 2:​1–5, 9). Panašiai ir su žmogumi, kuris mato bendratikį, stokojantį maisto ar drabužio, tačiau jam nepadeda. Kas iš to, kad jis teigia turįs tikėjimą, jeigu darbais jo neparodo? Jo tikėjimas nieko vertas. Jokūbas rašo: „Jei [tikėjimas] neparodomas darbais, jis negyvas“ (Jok 2:​14–17).

13. Kokiu pavyzdžiu Jokūbas pailiustravo savo pamokymus? (Jokūbo 2:​25, 26)

¹³ Jokūbas priminė, kaip savo tvirtą tikėjimą parodė Rahaba. (Perskaityk Jokūbo 2:​25, 26.) Sužinojusi,  kokių didžių darbų Jehova padarė, Rahaba įtikėjo, kad jis yra izraelitų pusėje (Joz 2:​9–11). Ir tai paskatino ją veikti – apsaugoti nuo pražūties du izraelitų atsiųstus žvalgus. Dėl to ši moteris, netgi ne izraelitė, buvo pripažinta teisia, lygiai kaip ir Abraomas. Iš jos pavyzdžio akivaizdu, kad apie asmens tikėjimą turi liudyti jo darbai.

14. Kodėl galime sakyti, kad Paulius ir Jokūbas vienas kitam neprieštarauja?

¹⁴ Taigi, Paulius ir Jokūbas apie tikėjimą ir darbus kalbėjo skirtingais aspektais. Paulius aiškino žydams, kad Jehovos malonės niekada nepelnys vien laikydamiesi Mozės Įstatymo, o Jokūbas pabrėžė, kad visi krikščionys privalo parodyti savo tikėjimą gerais darbais kitų labui.

15. Iš kokių darbų matomas mūsų tikėjimas? (Taip pat žiūrėk iliustracijas.)

¹⁵ Aišku, šiandien tikėjimą parodome kitokiais darbais nei Abraomas. Pavyzdžiui, draugiškai sutinkame pirmąsyk į salę atėjusį žmogų, padedame stokojančiam broliui ar sesei, rūpinamės savo šeimos nariais. Tokiais darbais Jehova džiaugiasi ir juos laimina (Rom 15:7; 1 Tim 5:​4, 8; 1 Jn 3:18). Apie tvirtą tikėjimą liudija ir mūsų uolumas evangelizacijos tarnyboje (1 Tim 4:16). Vienaip ar kitaip visi galime parodyti, kad tikime Jehovos pažadais ir norime laikytis visų jo duotų priesakų. Jeigu taip  darysime, Dievas pripažins mus teisiais žmonėmis, vertais jo draugystės.

16. Kokią viltį puoselėjo Abraomas?

¹⁶ Kalbėdamas apie Abraomą Laiško romiečiams 4 skyriuje apaštalas Paulius atkreipia dėmesį dar į vieną dalyką – viltį. Jehova pažadėjo, kad per Abraomą bus palaimintos „visos žemės giminės“. Įsivaizduok, kokius nuostabius lūkesčius ta žinia Abraomui sužadino (Pr 12:3; 15:5; 17:4; Rom 4:17). Tačiau net tada, kai buvo sulaukęs 100 metų, o Sara – 90, žadėtojo sūnaus jiedu vis dar neturėjo. Atrodytų, tikėtis palikuonio tokiame amžiuje nebėra ko. Bet „Abraomas vis tiek turėjo viltį ir tikėjo tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Rom 4:​18, 19). Ir jis vylėsi ne veltui. Senoliui gimė Izaokas – sūnus, kurio taip ilgai laukė (Rom 4:​20–22).

17. Iš kur žinome, kad Dievo akyse galime būti teisūs ir verti jo draugystės?

¹⁷ Taigi, ne tik Abraomą, bet ir visus mus Dievas gali pripažinti teisiais ir priimti į draugus. Apie tai Paulius rašė: „Žodžiai „jis buvo pripažintas“ taikytini ne vien Abraomui, bet ir mums – mes irgi būsime pripažinti teisiais, nes tikime tą, kuris mūsų Viešpatį Jėzų prikėlė iš mirusių“ (Rom 4:​23, 24). Kaip ir Abraomas, turime ne vien tikėti ir rodyti tikėjimą darbais, bet taip pat puoselėti viltį. Apie viltį Paulius rašė Laiško romiečiams 5 skyriuje ir į tai sutelksime dėmesį tolesniame straipsnyje.