1. Kodėl galime sakyti, kad Abraomo viltis nebuvo tuščia?

 JEHOVA savo bičiuliui Abraomui pažadėjo, kad per jo palikuonį palaimins visas žemės gimines (Pr 15:5; 22:18). Tas tvirto tikėjimo žmogus šiuo Dievo pažadu nė kiek neabejojo. Tačiau net tada, kai buvo 100 metų, o Sara – 90-ties, sūnaus jiedu vis dar nebuvo susilaukę (Pr 21:​1–7). Bet „Abraomas vis tiek turėjo viltį ir tikėjo tapsiąs daugelio tautų tėvu“, nes Dievas pasakė, kad jo palikuonių bus lyg žvaigždžių danguje (Rom 4:18). Kaip žinai, Abraomo viltis nenuėjo perniek: jam gimė sūnus Izaokas. Kodėl Jehovos pažadu jis taip tvirtai tikėjo?

2. Kodėl Abraomas Jehovos pažadu neabejojo?

² Abraomas Jehovą gerai pažinojo, todėl „buvo visiškai tikras, kad Dievas padarys tai, ką yra pažadėjęs“ (Rom 4:21). Dėl tokio tikėjimo jis buvo pripažintas teisiu (Jok 2:23). Kaip rodo jau cituoti žodžiai iš Romiečiams 4:​18, tikėjimas įkvėpė Abraomui ir viltį. Pažiūrėkime, ką apie viltį Laiško romiečiams 5 skyriuje rašė apaštalas Paulius.

3. Ką Paulius apie viltį rašo Romiečiams 5 skyriuje?

³ Paulius tame skyriuje paaiškino, kodėl Dievo duota „viltis nenuvilia“ (Rom 5:5). Taip pat ko reikia, kad viltį išlaikytume tvirtą. Tad dabar ir pasigilinkime į jo žodžius, užrašytus Romiečiams 5:​1–5. Studijuodamas straipsnį pamąstyk ir apie  savo patirtį. Pamatysi, kaip tavo viltis ilgainiui sustiprėjo. Be to, aptarsime, kaip viltį galime ir toliau ugdyti. Taigi pažiūrėkime, kokia viltis, anot Pauliaus, mūsų nenuvils.

4. Apie ką rašoma Romiečiams 5:​1, 2?

⁴ Perskaityk Romiečiams 5:​1, 2. Turėkime omenyje, kad šį laišką apaštalas parašė Romoje gyvenantiems bendratikiams. Tenykščiai broliai ir sesės pažino Jehovą, jo Sūnų, jais įtikėjo ir tapo krikščionimis. Dėl tikėjimo Dievas pripažino juos teisiais ir patepė šventąja dvasia. Taip jie įgijo nepaprastą viltį.

5. Kokią viltį turi pateptieji krikščionys?

⁵ Kokį pašaukimą pateptieji krikščionys gavo, Paulius vėliau rašė ir Laiške efeziečiams. Jis sakė, kad tiems šventiesiems skirta paveldėti ypatinga viltis ir šlovingi turtai (Ef 1:18). O Laiške kolosiečiams apaštalas paaiškino, kad ta viltis jiems „išsipildys danguje“ (Kol 1:​4, 5). Taigi pateptieji krikščionys viliasi būti prikelti amžinam gyvenimui danguje ir tapti Kristaus bendravaldžiais (1 Tes 4:​13–17; Apr 20:6).

6. Ką apie savo viltį pasakė brolis Frencas?

⁶ Ta viltis jiems labai brangi. Brolis Frederikas Frencas savo tikėjimą išsakė tokiais žodžiais: „Mūsų viltis labai tvirta. Jos išsipildymą patirs kiekvienas iš 144000 mažosios kaimenės narių ir tai pranoks pačius nuostabiausius lūkesčius.“ Tokią viltį brolis Frencas išlaikė tvirtą daugelį ištikimos tarnystės dešimtmečių. 1991 metais jis pasakė: „Savo  viltį iki šiol laikome didžiule vertybe. [...] Ji mums tuo brangesnė, kuo ilgiau tenka laukti jos išsipildymo. Ir laukti tikrai verta, net jeigu ir milijoną metų. Dabar savo viltį branginu dar labiau nei pirma.“

7, 8. Kokią viltį šiandien turi dauguma? (Romiečiams 8:​20, 21)

⁷ Šiandien dauguma Jehovos tarnų puoselėja kitokią viltį. Jie, kaip ir Abraomas, tikisi amžinai gyventi Dievo Karalystės valdomoje žemėje (Hbr 11:​8–10, 13). Paulius rašė, kokia nuostabi ateitis laukia šių Dievo tarnų. (Perskaityk Romiečiams 8:​20, 21.) Kai pradėjai studijuoti Bibliją, kuris joje užrašytas pažadas tave nudžiugino labiausiai? Gal perspektyva būti išvaduotam iš nuodėmės ir tapti tobulu žmogumi? O gal žinia, kad artimieji prisikels iš mirusių ir galės gyventi žemės rojuje? Išties mums yra ko laukti!

⁸ Viltis gyventi amžinai, danguje ar žemėje, teikia daug džiaugsmo. Ir tą viltį galime toliau stiprinti. Kaip tai daryti, rašė ir apaštalas Paulius. Patyrinėkime tolesnius jo žodžius. Jie paskatins mus toliau kliautis savo viltimi ir ją ugdyti.

9, 10. Ko gali tikėtis visi krikščionys, kaip rodo Pauliaus pavyzdys? (Romiečiams 5:3; taip pat žiūrėk iliustracijas.)

⁹ Perskaityk Romiečiams 5:3. Atkreipk dėmesį, kad viltį gali sustiprinti sunkumai. Tikriausiai tokia mintis kiek netikėta. Tačiau vargų ir išmėginimų neišvengs joks krikščionis. Imkime pavyzdžiu patį Paulių. Tesalonikos krikščionims jis priminė: „Kai buvome su jumis, iš anksto  sakėme, kad turėsime patirti išmėginimų. Ir kaip matote, patyrėme“ (1 Tes 3:4). Ir korintiečiams jis rašė: „Norime, broliai, kad žinotumėte, kokį suspaudimą mums teko patirti Azijoje. Jis buvo tiesiog nepakeliamas, viršijo visas jėgas, todėl manėme neliksią gyvi“ (2 Kor 1:8; 11:​23–27).

¹⁰ Šiandien irgi galime sulaukti sunkių išbandymų (2 Tim 3:12). Gal jau ir esi sulaukęs? Kai įtikėjai ir tapai Jėzaus sekėju, artimieji ar draugai pradėjo šaipytis? Tapo tau priešiški? O gal dėl savo nusistatymo visada elgtis sąžiningai patyrei problemų darbe? (Hbr 13:18) Arba nukentėjai nuo valdžios, persekiojančios gerosios naujienos skelbėjus? Kad ir kokie vargai užgriūtų, Paulius ragina mus vis tiek džiaugtis. Kodėl?

11. Kodėl turime būti pasiryžę ištverti visus mėginimus?

¹¹ Apaštalas rašo: „Džiaukimės sunkumais, žinodami, kad sunkumai ugdo ištvermę“ (Rom 5:3). Sunkumų neišvengiame nė vienas. Todėl reikia ištvermės, kad atlaikytume visus mėginimus. Tik tada mūsų viltis taps tikrove. Nenorime būti tarp tų, kuriuos Jėzus prilygino į uolynę kritusioms sėkloms. Tokie žmonės iš pradžių su džiaugsmu įsiklauso į Dievo žodį, bet „užėjus kokiai negandai ar persekiojimui“ tuojau suklumpa (Mt 13:​5, 6, 20, 21). Tiesa, pats priešiškumas ar kiti išbandymai malonumo nesuteikia, tačiau juos ištverdami labai daug laimime. Ką būtent?

12. Kuo vertinga ištvermė?

¹² Ištvermės vertę pabrėžė ir Jokūbas. Jis rašė: „Leiskite ištvermei atlikti savo darbą iki galo, kad būtumėte visiškai subrendę, visais atžvilgiais be priekaišto – kad nieko nestokotumėte“ (Jok 1:​2–4). Anot šių žodžių, ištvermei yra tarsi paskirtas tam tikras darbas, arba užduotis. Koks? Padėti žmogui toliau ugdytis tokias savybes kaip kantrybė, tikėjimas, pasitikėjimas Dievu. Yra ir dar vienas geras ištvermės vaisius.

13, 14. Ką savo ištverme pelnome ir kaip tai susiję su viltimi? (Romiečiams 5:4)

¹³ Perskaityk Romiečiams 5:4. Paulius sako, kad „ištvermė pelno Dievo palankumą“. Savo ištverme tu džiugini dangiškojo Tėvo širdį. Aišku, jis džiaugiasi ne tuo, kad tau sunku, o kad ištvermingai laikaisi. Jis tiesiog didžiuojasi tavimi. Kokia garbė pelnyti tokį paties Jehovos įvertinimą! (Ps 5:12)

¹⁴ Atmink, kad ir Abraomas ištvėrė visokius vargus. Dėl to Jehova jį laikė savo draugu ir pripažino teisiu (Pr 15:6; Rom 4:​13, 22). Taip ir su mumis. Dievui svarbiausia ne kiek darbo tarnyboje atliekame ar kokių pareigų turime. Didžiausią džiaugsmą jam teikia krikščionio ištvermė ir ištikimybė. Ir ištverti galime visi,  kad ir koks mūsų amžius, aplinkybės ar gebėjimai. Gal kaip tik šiuo metu tau tenka koks nors išbandymas? Turėk omenyje, kad savo ištverme džiugini Jehovą. Tada nepristigsi jėgų ir tavo viltis darysis vis tvirtesnė.

15. Ką dar apie viltį sako Paulius ir kodėl tai gali skambėti keistai?

¹⁵ Kaip paaiškino Paulius, ištverdami mėginimus pelnome Jehovos palankumą. Dabar pažvelk, ką jis sako toliau: „Dievo palankumas suteikia viltį, o viltis nenuvilia“ (Rom 5:​4, 5). Kodėl Paulius rašo, kad norėdami įgyti viltį Romos krikščionys pirma turi pelnyti Dievo palankumą? Juk sprendžiant iš apaštalo žodžių 2 eilutėje jie „Dievo šlovės viltį“ jau puoselėjo?

16. Kaip viltis užgimsta ir auga? (Taip pat žiūrėk iliustracijas.)

¹⁶ Suprasti Paulių lengviau prisiminus, kad viltis turi nuolatos stiprėti. Tikriausiai prisimeni, kaip reagavai, kai pirmąsyk išgirdai apie Dievo Žodyje užrašytus pažadus? Gal iš pradžių amžinas gyvenimas rojuje atrodė tik iliuzija? Tačiau daugiau sužinojęs apie Jehovą įsitikinai, kad jo pažadai bus įgyvendinti.

17. Kaip viltis stiprėja pasiaukojus Dievui ir pasikrikštijus?

¹⁷ Dvasinis augimas nesustoja ir tada, kai pasiaukojame Dievui ir pasikrikštijame (Hbr 5:​13–6:1). Be abejo, ir pats įsitikinai žodžių iš Romiečiams 5:​2–4 tikrumu. Ištvermingai atlaikei įvairius sunkumus ir patyrei, kaip Jehova tave dėl to laimina. Kadangi Dievas tau palankus, dar tvirčiau tiki gausiąs jo žadėtą  apdovanojimą. Viltis tapo stipresnė, nei buvo anksčiau. Ji dar realesnė ir daro tau vis didesnį poveikį. Tam tikra prasme viltis saisto visą tavo gyvenimą, veikia elgesį su šeima, sprendimus ir netgi prioritetus, kam skirti daugiausia laiko.

18. Ką Jehova mums laiduoja?

¹⁸ Apaštalas pasako kai ką svarbaus apie visus, kas įgyja Dievo palankumą – kad jų viltys išsipildys. Kodėl tuo neabejojame? Paulius rašo: „Viltis nenuvilia. Mat Dievas savo šventąja dvasia, kurią mums yra suteikęs, pripildė mūsų širdis savo meilės“ (Rom 5:5). Ta Jehovos suteikta viltimi gali pasikliauti.

19. Kuo galime neabejoti?

¹⁹ Pagalvok, ką Dievas pažadėjo Abraomui ir kodėl laikė jį savo draugu. Abraomo viltis nebuvo tuščia. Biblijoje rašoma: „Abraomas kantriai laukė, todėl gavo, kas pažadėta“ (Hbr 6:15; 11:​9, 18; Rom 4:​20–22). Mes irgi galime neabejoti: jei liksime Dievui ištikimi, sulauksime dosnaus atlygio. Tad ir toliau džiaukimės viltimi (Rom 12:12). Paulius rašė: „Vilties Dievas, matydamas jūsų pasitikėjimą juo, tepripildo jus visokio džiaugsmo ir ramybės, kad šventosios dvasios sustiprinti būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15:13).