Kodėl vyras, kuriam Boazas pasiūlė paimti į žmonas Rūtą, atsakė, kad taip darydamas pakenktų savo paties paveldui? (Rūt 4:1, 6)

Bibliniais laikais, jeigu vedęs vyras mirdavo bevaikis, reikėdavo išsiaiškinti kai kuriuos klausimus, pavyzdžiui, kam atiteks jo žemė, taip pat kaip išsaugoti jo šeimos vardą. Mozės Įstatyme buvo tam tikri potvarkiai, kurie padėdavo tuos klausimus spręsti.

Kam atitekdavo žmogaus žemė, jeigu jis mirdavo arba skurdo spaudžiamas ją parduodavo? Jo brolis arba kitas artimas giminaitis galėdavo ją išpirkti. Taip ta žemė likdavo jo giminės nuosavybė (Kun 25:23–28; Sk 27:8–11).

O kaip būdavo išsaugojamas mirusio vyro šeimos vardas? Tam Dievas įvedė levirato paprotį, pagal kurį našlę vesdavo jos svainis. Jiems gimęs palikuonis gaudavo mirusio vyro vardą ir paveldėdavo jo nuosavybę. Taip būdavo užtikrinama ir vyro netekusios moters gerovė (Įst 25:5–7; Mt 22:23–28).

Prisiminkime, kaip buvo Noomei. Jos vyras Elimelechas ir abu jų sūnūs mirė ir Noomė liko be maitintojo (Rūt 1:1–5). Grįžusi į Judą, ji patarė savo marčiai Rūtai paprašyti Boazą atlikti jai giminaičio priedermę pagal levirato paprotį, nes Boazas buvo artimas Elimelecho giminaitis (Rūt 2:1, 19, 20; 3:1–4). Bet buvo ir artimesnis giminaitis, kurio vardą Biblija nutyli. Boazas jį pažinojo, tad pasikvietė ir pasiūlė atlikti giminaičio priedermę (Rūt 3:9, 12, 13).

Iš pradžių tas vyras sutiko atlikti giminaičio priedermę (Rūt 4:1–4). Jis žinojo, kad tai jam kažkiek kainuos, tačiau taip pat nuvokė, kad Noomė nebegali susilaukti vaikų, kurie paveldėtų Elimelecho žemę. Taigi manė, kad ta žemė atiteks jam pačiam, ir tokia investicija jam pasirodė protinga.

Tačiau sužinojęs, kad turės vesti Rūtą, jis iškart apsigalvojo ir pasakė: „Tada priedermės įvykdyti negaliu, nes taip pakenkčiau savo paties paveldui“ (Rūt 4:5, 6). Kodėl atlikti giminaičio priedermę jis atsisakė?

Jeigu Rūta susilauks sūnaus, šis paveldės tik Elimelecho žemę. Kodėl tada tas giminaitis sakė, kad santuoka pakenktų jo paties paveldui? Biblijoje tai nepaaiškinta, tačiau aptarkime kelias galimas priežastis.

• Pirma, investicija neatsipirktų, nes Elimelecho žemė galiausiai pereitų Rūtos sūnui.

• Antra, jam būtų reikėję išlaikyti ir Noomę, ir Rūtą.

• Trečia, jeigu Rūta būtų susilaukusi su juo daugiau vaikų, šie būtų dalijęsi paveldą su kitais jo vaikais, kurių galbūt turėjo.

• Ketvirta, jeigu savo vaikų jis neturėjo, Rūtos pagimdytam sūnui būtų atitekusi teisė ne tik į Elimelecho, bet ir į jo žemę. Jo žemė pereitų vyrui, kuriam būtų duotas ne jo, o Elimelecho vardas. Taigi tas giminaitis nenorėjo rizikuoti savo paveldu. Teisę vesti Rūtą jis nusprendė perleisti kitam artimiausiam giminaičiui, Boazui. Šis tai padarė, nes norėjo, „kad mirusiojo paveldas ir toliau vadintųsi jo vardu“ (Rūt 4:10).

Matyt, tam artimiausiam Elimelecho giminaičiui labiausiai rūpėjo savo paties vardo ir paveldo išsaugojimas. Jis pasielgė savanaudiškai. Tačiau ar jam išties pavyko išsaugoti savo vardą? Biblijoje jis nė nepaminėtas. Be to, atsisakydamas atlikti giminaičio priedermę jis prarado kai ką ypatingo. Ne jam, o Boazui atiteko garbė pratęsti giminės liniją, kurioje ilgainiui gimė Mesijas Jėzus Kristus. Kaip apgailėtina, kad žmogus praleido tokią gerą progą pagelbėti vargų prispaustiems! (Mt 1:5; Lk 3:23, 32)