Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

STUDIJŲ STRAIPSNIS NR. 29

Ar esi pasirengęs didžiajam suspaudimui?

Ar esi pasirengęs didžiajam suspaudimui?

„Būkite pasirengę“ (MT 24:44).

GIESMĖ NR. 150 Ieškokite Jehovos – nepražūsite

APŽVALGA a

1. Kodėl nelaimėms svarbu pasiruošti?

 IŠTIKUS nelaimei daugiau šansų išgyventi turi tie, kas jai iš anksto ruošėsi. Jie ir kitiems gali pagelbėti. Viena Europos humanitarinės pagalbos organizacija teigia: „Daug priklauso nuo gero pasiruošimo.“

2. Kodėl turime ruoštis didžiajam suspaudimui? (Mato 24:44)

2 Didysis suspaudimas irgi prasidės staiga (Mt 24:21). Tačiau ne visiems žmonėms jis bus netikėtas. Maždaug prieš 2000 metų Jėzus savo sekėjus įspėjo, kad tai dienai ruoštųsi. (Perskaityk Mato 24:44.) Jeigu taip darome, bus lengviau tą sunkų metą patiems išgyventi ir kitiems padėti (Lk 21:36).

3. Kokios trys savybės bus itin svarbios prasidėjus didžiajam suspaudimui?

3 Prasidėjus didžiajam suspaudimui trys savybės mums bus itin svarbios. Antai jei gautume užduotį skelbti griežtą nuosprendį ir dėl to sulauktume priešiškumo, kaip reaguosime? (Apr 16:21) Reikės pasitikėjimo Jehovos apsauga ir daug ištvermės. O kaip, jei bendratikiai patirtų materialinių nuostolių ar net prarastų visą turtą? (Hab 3:17, 18) Turėsime nepristigti atjautos ir juos sušelpti. Ir kas tada, jei tautų aljansui pradėjus puolimą teks kurį laiką su tikėjimo draugais glaustis ankštose patalpose? (Ez 38:10–12) Tuo sunkiu laikotarpiu mus gelbės nuoširdi tarpusavio meilė.

4. Ką turime daryti sekdami pirmojo amžiaus krikščionių pavyzdžiu?

4 Dievo Žodis ragina mus ugdytis minėtas savybes. Luko 21:19 sakoma: „Savo ištverme išgelbėsite savo gyvybę.“ Kolosiečiams 3:12 skaitome: „Apsivilkite širdinga atjauta.“ O 1 Tesalonikiečiams 4:9, 10 apaštalas Paulius rašo: „Pats Dievas jus moko vienas kitą mylėti. [...] Tik raginame jus, broliai, mylėti vis labiau.“ Visas šias tris dorybes Kristaus sekėjai turėjo ugdytis nepaliaujamai. Tai privalu ir mums. Tad aptarkime, kaip tai darė pirmojo amžiaus krikščionys. Paskui pakalbėsime, kaip galime sekti jų pavyzdžiu, kad didžiajam suspaudimui būtume pasirengę.

UGDYKIS IŠTVERMĘ

5. Kas teikė ištvermės pirmojo amžiaus krikščionims?

5 Pirmojo amžiaus krikščionims reikėjo daug ištvermės (Hbr 10:36). Be visiems žmonėms įprastų sunkumų, jiems teko ir kitokių išbandymų. Daugelį persekiojo judaizmo religiniai vadovai, Romos valdžia ir netgi namiškiai (Mt 10:21). Ir pačioje bendruomenėje teko kovoti su didele problema – radosi atskalūnų ir jie ėmė skleisti vienybę griaunančias demagogijas (Apd 20:29, 30). Tačiau broliai ir sesės liko tvirti (Apr 2:3). Kodėl? Todėl, kad nepamiršo Biblijoje aprašytų ištvermės pavyzdžių, tokių kaip Jobas (Jok 5:10, 11). Taip pat prašė stiprybės maldoje (Apd 4:29–31). Ir džiaugėsi gerais savo ištvermės vaisiais (Apd 5:41).

6. Ko pasimokome iš Meritos?

6 Mums irgi labai svarbu apmąstyti, kokius sunkumus ištvėrė Dievo tarnai praeityje ir šiais laikais. Tai padėjo sesei Meritai iš Albanijos atlaikyti nuožmų šeimos priešiškumą. Ji pasakoja: „Mane ypač įkvėpė Biblijos pasakojimas apie Jobą. Jis iškentė labai daug. Nors nežinojo, kodėl patiria tiek nelaimių, jis pasakė: „Kol mirsiu, nepaliksiu Dievo“ (Job 27:5). Mano išbandymai palyginti lengvesni. Be to, žinau, kas juos sukelia.“

7. Kaip dar galime ugdytis ištvermę?

7 Ištvermę taip pat ugdomės nuolat bendraudami su Jehova ir išsakydami visa, kas guli ant širdies (Fil 4:6; 1 Tes 5:17). Galbūt šiuo metu tavo gyvenime nėra didelių sunkumų. Bet ar glaudiesi prie savo dangiškojo Tėvo tada, kai esi dėl ko nors nusiminęs arba sutrikęs? Jeigu kalbi Jehovai apie savo kasdienius rūpesčius, nedelsi kreiptis į jį ir kilus didesniems išbandymams. Būsi tikras, kad Dievas pačiu laiku suteiks reikiamą pagalbą (Ps 27:1, 3).

IŠTVERMĖ

Atlaikę vieną tikėjimo mėginimą įgyjame jėgų nepalūžti užėjus kitam. (Žiūrėk 8 pastraipą.)

8. Ką mums liudija Miros pavyzdys? (Jokūbo 1:2–4; taip pat žiūrėk iliustraciją.)

8 Būsimąjį suspaudimą lengviau ištversime, jeigu jau šiandien atlaikome išbandymus (Rom 5:3). Daugelis bendratikių įsitikino, kad atlaikę vieną tikėjimo mėginimą įgyja jėgų nepalūžti užėjus kitam. Kodėl? Todėl, kad sunkumai ugdo ištvermę. Be to, susilaukęs Dievo pagalbos žmogus išmoksta labiau juo pasitikėti. (Perskaityk Jokūbo 1:2–4.) Tai rodo ir Miros, tarnaujančios pioniere Albanijoje, pavyzdys. Sesė pripažįsta, kad kartais pasijaučia turinti daugiau problemų už visus kitus. Tačiau ji nepamiršta, kaip Jehova palaikė ją per pastaruosius dvidešimt metų, ir drąsina save tokiais žodžiais: „Laikykis. Neleisk, kad visi tie metai ir visos pergalės, pasiektos su Jehovos pagalba, nueitų perniek.“ Tad ir tu vis prisimink, kaip Jehova iki šiol padėdavo sunkiomis aplinkybėmis. Neabejok: jis mato, ką tau tenka ištverti, ir už ištikimybę dosniai atlygins (Mt 5:10–12). Tada nepristigsi tvirtybės bei ryžto ir prasidėjus didžiajam suspaudimui.

BŪK ATJAUTUS

9. Kaip Antiochijos krikščionys parodė atjautą?

9 Prisiminkime, ko ėmėsi Sirijos Antiochijos krikščionys, sužinoję, kad bendratikiai Judėjoje kenčia nuožmų badą. Nuoširdžios atjautos skatinami, jie „nusprendė nusiųsti Judėjoje gyvenantiems broliams paramą, kiekvienas pagal savo išgales“ (Apd 11:27–30). Nors nepriteklius prispaudė krikščionis, gyvenančius gana toli, antiochiečiai noriai juos sušelpė (1 Jn 3:17, 18).

ATJAUTA

Pagelbėkime nelaimę patyrusiems bendratikiams. (Žiūrėk 10 pastraipą.)

10. Kaip galime parodyti atjautą nukentėjusiems bendratikiams? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

10 Mes irgi turime pagelbėti bendratikiams, nukentėjusiems nuo negandos (Pat 17:17). Galime paremti mūsų pasaulinę veiklą savo aukomis ir melstis už nelaimės ištiktus brolius ir seseris. Taip pat verta pasiteirauti vyresniųjų, kaip dar galėtume padėti. b Pavyzdžiui 2020 metais, įsismarkavus COVID-19 pandemijai, visame pasaulyje buvo įkurta daugiau kaip 950 humanitarinės pagalbos komitetų. Visi, kas prie jų veiklos prisidėjo, verti nuoširdaus pagyrimo. Atjautos skatinami, jie rūpinosi bendratikių materialinėmis reikmėmis ir stiprino juos dvasiškai. Daugelis padėjo suremontuoti ar atstatyti namus ir mūsų sueigų sales (palygink su 2 Korintiečiams 8:1–4).

11. Koks mūsų elgesys patraukia žmones prie Dievo?

11 Kai aukojamės dėl kitų, tai pastebi ne vien mūsų bendratikiai. Štai pavyzdys iš Bahamų. Broliai ruošėsi atstatyti Karalystės salę, kurią 2019 metais sugriovė uraganas „Dorian“. Jie paprašė rangovo pateikti darbų sąmatą ir šis atsakė: „Nei už įrangą, nei už darbą, nei už medžiagas [...] nieko neimsiu [...]. Tai mano dovana jūsų organizacijai. Žaviuosi matydamas, kaip rūpinatės savo draugais.“ Dauguma žmonių žemėje nepažįsta Jehovos. Tačiau jie pastebi, kaip Jehovos liudytojai rodo atjautą bendratikiams. Džiugu, kad toks krikščioniškas mūsų elgesys kai kuriuos patraukia prie gailestingojo Dievo Jehovos (Ef 2:4).

12. Kodėl jau dabar turime ugdytis atjautą? (Apreiškimo 13:16, 17)

12 Prasidėjus didžiajam suspaudimui bus ypač svarbu nepristigti atjautos. Kodėl? Jau dabar patiriame įvairių sunkumų, nes nepalaikome šios politinės sistemos. Per suspaudimą vargų bus dar daugiau. (Perskaityk Apreiškimo 13:16, 17.) Mūsų broliams ir sesėms tikrai reikės materialinės pagalbos. Tiems, kas tuo lemtingu metu rodys nuoširdžią atjautą, Jėzus Kristus tars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite Karalystę“ (Mt 25:34–40).

STIPRINKIME TARPUSAVIO MEILĖS SAITUS

13. Kaip pirmojo amžiaus krikščionys stiprino tarpusavio meilės saitus? (Romiečiams 15:7)

13 Pirmajame amžiuje visi akivaizdžiai matė ir krikščionių tarpusavio meilę. Tačiau ar lengva tiems bendratikiams buvo vienas kitą mylėti? Margaspalvę Romos krikščionių bendruomenę sudarė ne vien žydai, išauklėti pagal Mozės Įstatymą, bet ir kitataučiai. Tarp krikščionių tikriausiai buvo ir vergų, ir laisvųjų. Pastarieji, galimas dalykas, patys turėjo vergų. Ko reikėjo, kad tokios skirtybės jų tarpusavio meilės nesuardytų? Apaštalas Paulius tenykščius skatino: „Mielai priimkite vienas kitą.“ (Perskaityk Romiečiams 15:7.) Graikiškas žodis, čia išverstas „mielai priimkite“, reiškia malonų, draugišką elgesį ir svetingumą. Pavyzdžiui, rašydamas Filemonui apie jo pabėgusį vergą Onesimą apaštalas paragino: „Priimk jį maloniai“ (Fm 17). O Priscilė su Akvilu parodė svetingumą Apolui – „pasikvietė jį pas save“ ir padėjo dar geriau perprasti krikščionybės mokslą (Apd 18:26). Taigi, jokie skirtumai netapo kliūtimi ano meto krikščionims broliškai mylėti vienas kitą.

MEILĖ

Turime mylėti visus brolius ir seseris. (Žiūrėk 15 pastraipą.)

14. Kaip Ana su vyru rodė meilę bendratikiams?

14 Mes irgi turime mylėti tikėjimo brolius ir seseris, stengtis kuo artimiau su jais susidraugauti. Tada ir jie atsakys nuoširdžia meile (2 Kor 6:11–13). Gerą pavyzdį parodė sesė Ana su vyru. Netrukus po to, kai ši misionierių pora atvyko į naują paskyrimo vietą Vakarų Afrikoje, prasidėjo COVID-19 pandemija. Tad jiedu negalėjo tiesiogiai susitikti su naujosios bendruomenės skelbėjais. Ko sutuoktiniai ėmėsi? Jie susisiekdavo su jais įvairiomis vaizdo ryšio priemonėmis, norėdami kuo geriau susipažinti. Tenykščiams bendratikiams toks misionierių dėmesingumas padarė didelį įspūdį. Jie irgi dažnai tai porai skambino ir rašė žinutes. Kodėl Ana su vyru taip stengėsi? Ji sako: „Aš niekada nepamiršiu, kaip broliai ir sesės rodė meilę man ir mano šeimai, ypač tomis dienomis, kai būdavo sunku. Tai giliai įsirėžė man į protą ir širdį ir skatina mane rodyti meilę kitiems.“

15. Ko pasimokai iš Vanesos? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

15 Mūsų bendruomenėse yra įvairios kilmės ir tautybių žmonių, skiriasi ir mūsų asmenybė. Tad turime stiprinti meilę bendratikiams stengdamiesi pastebėti jų geruosius bruožus. Vanesa, tarnaujanti Naujojoje Zelandijoje, sunkiai sutardavo su kai kuriomis sesėmis, nes jų charakteris jai nepatiko. Tačiau ji nusprendė padėtį taisyti. Užuot tų sesių vengusi, ėmė leisti su jomis daugiau laiko. Pamažu pradėjo įžvelgti, už ką jas myli Jehova. Vanesa sako: „Nuo tada, kai mano vyras tapo rajono prižiūrėtoju, susitinkame su daugybe skirtingo būdo brolių ir sesių. Dabar man daug lengviau su jais bendrauti. Netgi pamėgau įvairovę. Jehova tikriausiai irgi mėgsta įvairovę, juk subūrė mus į tokią margaspalvę bendruomenę.“ Jeigu stengsimės į kitus žiūrėti kaip Jehova, juos pamilsime vis labiau (2 Kor 8:24).

Jehova per didįjį suspaudimą mus globos, jeigu liksime vieningi. (Žiūrėk 16 pastraipą.)

16. Kodėl prasidėjus suspaudimui tarpusavio meilė bus ypač svarbi? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

16 Kai prasidės didysis suspaudimas, tarpusavio meilė mums bus ypač svarbi. Galima sakyti, ji gelbės gyvybes. Atmink, kad senovėje, medams ir persams užpuolus Babiloną, Jehova savajai tautai paliepė: „Mano tarnai, sueikite į savo kambarius, užsklęskite paskui save duris ir patūnokite trumpai – tol, kol praeis mano rūstybė“ (Iz 26:20). Atrodo, šis nurodymas bus aktualus ir tada, kai prasidės suspaudimas. „Kambariais“, vaizdžiai kalbant, galime pavadinti savo bendruomenes. Tomis vargo dienomis Jehova mus globos, jeigu išsaugosime vienybę su bendratikiais. Tad ką būtina daryti jau šiandien? Ne šiaip toleruoti vienas kitą, bet nuoširdžiai mylėti. Nuo to priklausys mūsų gyvybė.

RUOŠKIS JAU DABAR

17. Kodėl didžiajam suspaudimui turime ruoštis jau dabar?

17 „Didžioji Jehovos diena“ žmonijai atneš didžiulių vargų (Sof 1:14, 15). Sunkumų neišvengs ir krikščionys. Kad gebėtume išsaugoti vidinę ramybę ir pagelbėti kitiems, tai dienai ruoškimės jau dabar. Tada per visus mėginimus nepritrūksime ištvermės. Taip pat nestokosime nuoširdžios atjautos ir stengsimės padėti kenčiantiems bendratikiams, rūpinsimės jų reikmėmis. Išsaugosime tarpusavio vienybę ir rodysime tikrą brolišką meilę. O suspaudimo audroms praūžus Jehova atlygins mums gyvenimu pasaulyje, kuriame visos negandos ir vargai nueis į užmarštį (Iz 65:17).

GIESMĖ NR. 144 Ar tai širdimi jau regi?

a Jau netrukus prasidės didysis suspaudimas. Laukia precedento neturintys sunkumai. Tada paaiškės, kiek turime ištvermės, atjautos ir meilės. Pasvarstykime, kaip pirmojo amžiaus krikščionys tas savybes ugdėsi, kaip galime sekti jų pavyzdžiu ir kodėl tai svarbu ruošiantis didžiajam suspaudimui.

b Norintys prisidėti prie humanitarinės pagalbos turėtų pirma užpildyti Vietos statybos ir projektavimo darbų savanorio paraišką (DC-50) arba Paraišką tarnauti savanoriu (A-19) ir laukti kvietimo.