Tėtis buvo vienas iš Jungtinės Kanados bažnyčios vyresniųjų. Kiekvieną savaitę jis išlydėdavo mus į sekmadieninę mokyklą, o paskui paimdavo į vienuoliktos valandos pamaldas. Popiet su mama traukdavome į Jehovos liudytojų sueigą Karalystės salėje. Kuo aiškiausiai matėme, kaip skiriasi abi šios religijos.

Apie tai, ką sužinojo iš Biblijos, mama pasakodavo savo seniems bičiuliams – Bobui ir Marionai Hačesonams. Jiedu irgi tapo Jehovos liudytojais. 1958-aisiais kartu su jais ir trimis jų berniukais nuvykau į Niujorką, į aštuonių dienų tarptautinį kongresą „Dievo valia“. Kai tai prisimenu, vis pagalvoju, kiek jiems teko rūpesčių, kad ir aš galėčiau važiuoti su jais. Tas kongresas tapo vienu ryškiausių įvykių mano gyvenime.

Mūsų šeima turėjo ūkį ir laikė gyvulių. Man, dar paaugliui, patiko juos prižiūrėti ir netgi svarsčiau apie veterinaro profesiją. Mama apie tai užsiminė vienam bendruomenės vyresniajam. Šis taktiškai man priminė, kad gyvename paskutinėmis dienomis (2 Tim 3:1). Tada paklausė, ar nemanau, kad keleri metai universiteto studijų  gali pakenkti mano santykiams su Jehova. Užtat ketinimų stoti į aukštąją atsisakiau.

Niekaip negalėjau apsispręsti, ką veiksiu baigęs vidurinę. Nors į tarnybą eidavau kiekvieną savaitę, jos nemėgau. Nemaniau, kad galėčiau kada nors tapti pionierium. Tada tėvas ir jo brolis pasiūlė įsidarbinti vienoje didžiausių draudimo kompanijų Toronte. Dėdė joje užėmė aukštas pareigas, tad siūlymą priėmiau.

Taigi, pasinėriau į kompanijos reikalus. Dirbdavau daug, net po darbo. Be to, bičiuliavausi su žmonėmis, netarnaujančiais Dievui, todėl ir pats dvasiškai apsileidau. Iš pradžių gyvenau su seneliu, jis nebuvo liudytojas. Kai jis mirė, reikėjo ieškotis naujo būsto.

Hačesonai – tie patys, kurie 1958 metais nusivežė į Niujorko kongresą – man buvo tarsi tėvai. Jie pasiūlė apsigyventi pas juos ir padėjo man dvasiškai sustiprėti. 1960-aisiais drauge su jų sūnumi Džonu pasikrikštijau. Kai Džonas tapo pionieriumi, aš irgi stengiausi į tarnybą išeiti daugiau. Broliai bendruomenėje pastebėjo mano dvasinę pažangą ir galiausiai buvau paskirtas Teokratinės tarnybos mokyklos tarnu. a

1966 metais vedžiau sesę Rendi Berg. Ji buvo uoli pionierė ir troško tarnauti ten, kur labiausiai trūksta skelbėjų. Rajono prižiūrėtojas tai žinodamas pasiūlė mums persikelti į Ontarijo provinciją padėti Oriljos bendruomenei. Taigi, susikrovėme daiktus ir išvykome.

Rendi savo entuziazmu užkrėtė ir mane. Tad kai tik atvykome į Orilją, užpildžiau pionieriaus paraišką. Šitaip dar aiškiau pamačiau, koks džiaugsmas mokyti žmones Biblijos tiesų. Mums teko didžiulė laimė  padėti vienai porai Oriljoje suderinti savo gyvenseną su Jehovos valia ir tapti jo liudytojais.

Kartą Toronte susipažinau su Arnoldu Maknamara, vienu iš Betelio vadovų. Jis paklausė, ar nenorėčiau tarnauti specialiuoju pionieriumi. „Aišku norėčiau, – iškart pasakiau. – Tik ne Kvebeke!“ Mat buvau paveiktas anglakalbių teritorijose paplitusios neigiamos nuomonės apie prancūziškai kalbančius tos provincijos gyventojus. Be to, ten vyko neramumai, nes vienas politinis judėjimas siekė Kvebeko atsiskyrimo nuo Kanados.

Arnoldas atsakė: „Šiuo metu filialas specialiuosius pionierius siunčia tik į Kvebeką.“ Kito pasiūlymo nebuvo, tad sutikau. Juolab, kad Rendi labai norėjo toje provincijoje tarnauti. Vėliau įsitikinau, kad tai buvo vienas geriausių mano sprendimų per visą gyvenimą.

Po penkias savaites trukusių prancūzų kalbos kursų abu su Rendi ir dar viena pora išvykome į Rimuski̇̀, maždaug 540 kilometrų į šiaurės rytus nuo Monrealio. Tačiau su prancūzų kalba dar buvo nekas. Per vieną sueigą skaičiau pranešimą, kad į mūsų kongresą atvyksta bendratikiai austrai, bet ištariau „bendratikiai stručiai“.

Rimuski mieste prie mūsų prisidėjo dar keturios uolios seserys, taip pat Huberdò pora su dviem dukromis. Brolis ir sesė Huberdo išsinuomojo septynių miegamųjų būstą. Tai tapo pionierių namais ir juos vadinome Baltasiais rūmais, mat fasadas ir jį puošiančios kolonos buvo dažyti baltai. Paprastai mūsų čia gyveno 12 ar 14. Mudu su Rendi į skelbimą eidavome iš ryto, popiet ir vakare, todėl džiaugėmės, kad visada, net šaltais žiemos vakarais, turėdavome tarnybos partnerį.

Su kitais pionieriais labai susidraugavom, jie tapo mums tarsi šeima. Kartais linksmai šnekučiuodavomės susėdę aplink laužą. Arba surengdavome „virtinukų dieną“ ir prisigamindavome jų su įvairiausiais įdarais. Vienas brolis buvo muzikantas ir dažną šeštadienio vakarą drauge dainuodavome ir šokdavome.

Tarnyba Rimuski mieste buvo labai vaisinga. Per penkerius metus keli mūsų studijuotojai pasikrikštijo ir vietinė bendruomenė pagausėjo iki kokių 35 skelbėjų.

Tarnaudami Kvebeke tapome išties įgudusiais skelbėjais. Matėme, kaip Jehova mūsų pastangas laimina ir kaip rūpinasi mūsų materialinėmis reikmėmis. Be to, pamilome vietinius bendratikius, prancūzų kalbą ir kultūrą. Dėl to mums nebuvo sunku pritapti prie įvairių tautybių brolių ir sesių (2 Kor 6:13).

Filialas netikėtai paprašė mūsų persikelti į Trakadi̇̀, esantį Naujojo Bransviko rytiniame pakraštyje. Nežinojome, ką daryti, nes ką tik buvome pasirašę buto nuomos sutartį, o aš pagal kontraktą dalį etato dirbau vienoje mokykloje. Be to, kai kurie mūsų studijuotojai ką tik buvo tapę skelbėjais. Ir dar tuo metu statėme Karalystės salę.

 Visą savaitgalį meldėmės. Taip pat apsilankėme Trakadi mieste ir matėme, kad jis labai skiriasi nuo Ramuski. Bet kadangi Jehova taip nori, nutarėme į jį keltis. Pasikliovėme Dievu ir jis kliūtis pašalino (Mal 3:10). Kaip visada, Rendi meilė Jehovai, pasiaukojama dvasia ir humoro jausmas padėjo persikraustyti su gera nuotaika.

Naujoje bendruomenėje tebuvo vienas vyresnysis, Robertas Rosas. Anksčiau abu su žmona Linda pionieriavo, o kai susilaukė pirmo vaikelio, nutarė tame mieste pasilikti. Nors turėjo rūpintis savo mažyliu, jie nestokojo uolumo tarnyboje, svetingumo ir tai mudu su Rendi labai padrąsino.

Trakadi mieste ištarnavome dvejus metus, o tada vėl staigmena – mus pakvietė į rajono priežiūros darbą. Septynerius metus lankiau anglakalbes bendruomenes, vėliau – prancūzų bendruomenes Kvebeko provincijoje. Čia mūsų srities prižiūrėtojas Lėonsas Krėpo vis pagirdavo mane, kad paruošiu geras kalbas, ir paklausdavo: „Bet gal galėtų būti kiek praktiškesnės?“ Jo nuoširdaus dėmesio paskatintas lavinau savo įgūdžius ir mokiausi kalbėti paprasčiau. b

1978 metais Monrealyje buvo surengtas tarptautinis kongresas „Pergalingas tikėjimas“. Dalyvių turėjo būti apie 80 000. Mane paskyrė į maitinimo skyrių. Tame kongrese maitinimas buvo organizuotas visai kitaip nei anksčiau. Pasikeitė ir įranga, ir meniu, ir maisto ruošimo būdai. Produktus pristatė dvidešimčia refrižeratorių, tačiau jie ne sykį gedo. Prieš pirmąją kongreso dieną į stadioną mus įleido tik vidurnaktį, mat prieš tai ten vyko sporto varžybos. Ir orkaites pusryčių gamybai galėjome įjungti vos prieš auštant. Visai nusivarėm nuo kojų. Bet matydamas mūsų skyriaus savanorių uolumą, dvasinį brandumą, humoro jausmą daug pasimokiau. Su kai kuriais iki pat šiandien esame neišskiriami draugai. Kaip gera buvo dalyvauti šiame įsimintiname kongrese! O juk ta pati Kvebeko provincija penktą ir šeštą dešimtmečiais garsėjo nuožmiu liudytojų persekiojimu.

 Monrealio kongresuose daug pasimokiau ir iš kitų skyrių prižiūrėtojų. Vienais metais kongreso pirmininkas buvo Deividas Spleinas, dabar tarnaujantis Vadovaujančiojoje taryboje. Vėlesniame kongrese šios pareigos teko man. Brolis Spleinas mielai man pagelbėjo.

2011-aisiais, po 36 keliaujamojo darbo metų, mane pakvietė dėstyti kursuose bendruomenių vyresniesiems. Tai buvo užduotis dvejiems metams ir per tą laiką gyvenamąją vietą keitėme net 75 kartus. Tačiau aukotis vertėjo. Kiekvienos savaitės pabaigoje vyresnieji buvo kupini dėkingumo Vadovaujančiajai tarybai, kad taip rūpinasi jų dvasingumu.

Vėliau dėsčiau evangelizuotojų tobulinimosi kursuose. Mokiniams tekdavo nemenkas krūvis. Kasdien jie po septynias valandas klausydavosi paskaitų, vakare tris valandas sėdėdavo prie namų darbų ir kas savaitę turėdavo paruošti po keturias ar penkias užduotis. Drauge su kitu dėstytoju patikindavome, kad su Jehovos pagalba viskas įmanoma. Niekad nepamiršiu, kaip jie stebėdavosi, kad pavyksta nuveikti gerokai daugiau nei manė galintys.

Mano mama nuoširdžiai rūpinosi savo studijuotojais, todėl jie darė dvasinę pažangą. Netgi tėtis tapo prielankus tiesai. Praėjus trims dienoms po mamos mirties jis visus nustebino – atėjo į Karalystės salę pasiklausyti viešosios kalbos ir nuo tada lankė sueigas ištisus 26 metus. Gaila, kad taip ir nepasikrikštijo. Tačiau iš vyresniųjų girdėjau, kad kiekvieną savaitę į sueigą atvykdavo pats pirmas.

Mama buvo labai geras pavyzdys ir mums, vaikams. Visos trys mano seserys su savo vyrais tarnauja Jehovai. Dvi darbuojasi Betelyje – viena Portugalijos, kita Haičio.

Mudu su Rendi dabar tarnaujame specialiaisiais pionieriais Hamiltone (Ontarijo provincijoje). Kai buvau rajono prižiūrėtojas, padėdavome kitiems skelbėjams lankyti susidomėjusius žmones ir vesti Biblijos studijas. O dabar patys turime pažangių studijuotojų. Su broliais ir sesėmis bendruomenėje mus sieja labai artimi ryšiai. Netveriame džiaugsmu matydami, kaip Jehova palaiko juos net pačiu sunkiausiu metu.

Prisiminus prabėgusias dienas širdis prisipildo dėkingumo bendratikiams, kurie mumis taip nuoširdžiai rūpinosi. Sekdami jų pavyzdžiu ir patys stengiamės skirti broliams ir sesėms kuo daugiau dėmesio ir skatinti juos siekti dvasinės brandos (2 Kor 7:6, 7). Pamenu, trys vienos šeimos nariai – mama, sūnus ir dukra – buvo visalaikiai tarnai. Šeimos galvos pasiteiravau, ar pačiam niekada nekilo mintis imtis pionieriaus tarnybos. Jis atsakė, kad ir taip jau išlaiko tris pionierius. Tada paklausiau: „Ar manai, kad Jehovai juos išlaikyti eitųsi prasčiau nei tau?“ Patikinau jį, kad tapęs visalaikiu tarnu patirtų daug džiaugsmo. Ir ką gi? Nė pusmečiui nepraėjus jis parašė pionieriaus tarnybos paraišką.

Abu su Rendi ir toliau garsinsime Jehovos įstabius darbus „būsimajai kartai“ (Ps 71:17, 18). Norime, kad visi tarnyboje patirtų tiek pat džiaugsmo kaip mes.