1. Kaip Petrą paveikė Jėzaus padarytas stebuklas?

 PETRAS per visą naktį nepagavo nė žuvelės. Bet Jėzus jo nuostabai pasiūlė: „Plauk, kur gilu, ir užmeskite tinklus valksmui“ (Lk 5:4). Būdamas prityręs žvejys Petras abejojo, ar iš to bus kas gero, tačiau Jėzaus paklausė. Ir žuvies sugriebė tiek, kad net tinklai ėmė trūkinėti! Po tokio stebuklo Petras puolė Jėzui į kojas ir sušuko: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nuodėmingas žmogus!“ (Lk 5:​6–9). Matyt, jis nesijautė vertas net būti šalia Jėzaus.

2. Kodėl mums verta pasigilinti į Petro istoriją?

² Petro žodžiai „aš nuodėmingas žmogus“ tikra tiesa. Jam išties ne kartą teko gailėtis dėl to, ką pasakė ar padarė. O kaip su tavim? Gal irgi kovoji su kokia charakterio yda arba nuodėmingu polinkiu? Jei taip, pasigilink į Petro istoriją. Juk ne veltui Biblijoje papasakota ne vien apie stipriąsias apaštalo puses, bet ir apie jo klaidas (2 Tim 3:​16, 17). Iš jo patirties galime suprasti, kad Jehova iš savo tarnų nesitiki tobulumo. Jis tik nori, kad nenuleistume rankų ir su savo silpnybėmis toliau ištvermingai kovotume.

3. Kodėl mums būtinas atkaklumas?

³ Taigi, mums būtinas atkaklumas. Pagalvok, kiek pastangų reikia norint gerai išmokti skambinti pianinu. Tai užtrunka ilgokai, ne vienerius metus. Iš pradžių mokinys daro daugybę klaidų, pirštai vis ne į tą  klavišą pataiko. Tačiau jis toliau lavinasi ir per laiką tampa tikru virtuozu. Kartais vis dar klysteli, bet dėl to nenusimena ir nesiliauja savo įgūdžių tobulinti. Panašiai yra ir su mūsų dvasiniu tobulėjimu. Net atsikratę kokios nors silpnybės kartais vis dar galime paslysti – pasakyti ar padaryti ką nors apgailėtino. Tačiau jeigu parklupę keliamės ir žengiame pirmyn, Jehova padės mums daryti pažangą (1 Pt 5:10). Šiame straipsnyje pakalbėsime apie apaštalo Petro atkaklumo pavyzdį. Matydami, kaip supratingai su juo elgėsi Jėzus, ir mes įgausime daugiau jėgų tarnauti Jehovai.

4. Ką Petras apie save pasakė ir kaip Jėzus jį nuramino? (Luko 5:​5–10)

⁴ Biblija neatskleidžia, kodėl Petras pavadino save „nuodėmingu žmogumi“ ir kokias nuodėmes jis turėjo omenyje. (Perskaityk Luko 5:​5–10.) Galimas dalykas, jis buvo padaręs rimtų klaidų. Jis persigando, galbūt manydamas, kad netinka būti Jėzaus mokiniu. Jėzus tai pajautė ir Petrą nuramino: „Nebijok. Nuo dabar žmones žvejosi.“ Toks pasitikėjimas Petrą įkvėpė veikti. Metęs žvejybos verslą, jis drauge su savo broliu Andriejumi tapo Jėzaus sekėju. Ir dėl to tikrai niekada nesigailėjo (Mk 1:​16–18).

5. Kiek gera Petras patyrė dėl to, kad atsiliepė į Jėzaus kvietimą tapti jo sekėju?

⁵ Tarnyba su Jėzumi buvo kupina nepaprastų įvykių. Petras matė, kaip jo Mokytojas gydo ligonius, išvaro piktąsias dvasias, netgi prikelia mirusius b (Mt 8:​14–17; Mk 5:​37, 41, 42). Apaštalui teko garbė išvysti šlovingą Jėzaus apsireiškimą ir tas regėjimas jam niekad neišdilo iš atminties (Mk 9:​1–8; 2 Pt 1:​16–18). Jam tikriausiai nė nesisapnavo, kiek gera tarnyboje teks patirti. Be abejo, Petras labai džiaugėsi, kad nesileido negatyvių minčių užvaldomas ir nepasitraukė nuo savo Mokytojo.

6. Ar Petras greitai įveikė visus savo trūkumus? Paaiškink plačiau.

⁶ Tačiau apaštalui ir toliau reikėjo kovoti su trūkumais. Aptarkime kelis pavyzdžius. Kai Jėzus pasakė turėsiąs  kentėti ir mirti, Petras jį už tokias kalbas net subarė (Mk 8:​31–33). Taip pat jis ne kartą imdavo su kitais apaštalais ginčytis, kuris iš jų vertas aukštesnės vietos Karalystėje (Mk 9:​33, 34). Paskutinę Jėzaus gyvenimo naktį Petras užsiplieskęs nukirto žmogui ausį (Jn 18:10). O visai netrukus, baimės apimtas, tris kartus savo Mokytojo išsigynė (Mk 14:​66–72). Dėl to jis labai sielvartavo (Mt 26:75).

7. Kokią galimybę Jėzus suteikė Petrui po savo prisikėlimo?

⁷ Jėzus savo apaštalu nenusivylė. Prisikėlęs jis suteikė Petrui galimybę įrodyti savo meilę – patikėjo atsakingą pareigą ganyti jo aveles (Jn 21:​15–17). Ir Petras uoliai šios užduoties ėmėsi. Penkiasdešimtinių dieną Jeruzalėje jis vienas iš pirmųjų buvo pateptas šventąja dvasia.

8. Kaip Antiochijoje Petras pasidavė į veidmainystę?

⁸ Ar tada Petrui jau nebereikėjo kovoti su jokiais trūkumais? Reikėjo. Štai 36 m. e. m. jis matė, kaip šventoji dvasia buvo išlieta neapipjaustytam kitataučiui Kornelijui. Apaštalas aiškiai suprato, kad durys į krikščionių bendruomenę atvertos visiems žmonėms (Apd 10:​34, 44, 45). Taigi nuo tada jis nebesivaržė sėsti su kitataučiais prie vieno stalo (Gal 2:12). Tačiau daugeliui krikščionimis tapusių žydų vis dar atrodė, kad to daryti nedera. Kai kuriems iš jų atvykus į Antiochiją, Petras ėmė vengti kitataučių bendratikių, tikriausiai norėdamas įsiteikti tautiečiams. Paulius už tokią veidmainystę Petrą net viešai pabarė (Gal 2:​13, 14). Petro elgesys išties buvo peiktinas. Tačiau apaštalas pasitaisė. Kas jam padėjo?

9. Ką apie Petrą sužinome iš Jono 6:​68, 69?

⁹ Petras buvo nusistatęs likti Dievui ištikimas, kad ir kas nutiktų. Kartą Jėzus pasakė kai ką sunkiai suprantamo. (Perskaityk Jono 6:​68, 69.) Kai kurie mokiniai pasipiktino. Nė nepasiteiravę, ką tie žodžiai reiškia, jie nusprendė su Jėzumi nebevaikščioti. Tačiau Petras nuo Mokytojo nenusigręžė. Jis suvokė, kad tik Jėzus „turi amžino gyvenimo žodžius“.

10. Kaip Jėzus parodė pasitikėjimą Petru? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹⁰ Jėzus su apaštalu elgėsi labai supratingai. Jis žinojo, kad atėjus lemtingam išbandymų metui Petras ir kiti mokiniai išgąsčio apimti jį paliks. Tačiau buvo tikras, kad Petro tikėjimas neužges (Lk 22:​31, 32). Jėzus sakė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mk 14:38). Tad netgi tada, kai Petras išsigynė jį pažįstąs, Jėzus apaštalu nenusivylė. Prisikėlęs jis susitiko su Petru, reikia manyti, atskirai nuo kitų (Mk 16:7; Lk 24:34; 1 Kor 15:5). Kokį palengvėjimą Petras turėjo tada pajausti!

11. Kaip Jėzus patikino Petrą, kad Jehova jį visada palaikys?

¹¹ Jėzus ne kartą patikino Petrą, kad Jehova jį palaikys. Po prikėlimo jis  darsyk stebuklingai padėjo jam ir kitiems apaštalams sugauti daug žuvies (Jn 21:​4–6). Tai leido Petrui suvokti, kad Dievui nesunku pasirūpinti jo materialinėmis reikmėmis. Galbūt apaštalas tąsyk netgi prisiminė Kalno pamoksle nuskambėjusį paskatinimą: „Pirmiausia ieškokite Karalystės ir Dievo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6:33). Taigi Petras nutarė susitelkti ne į žvejybos verslą, o į evangelizacijos darbą. 33 m. e. m. Penkiasdešimtinių dieną jis drąsiai liudijo tūkstančiams Jeruzalėje susirinkusių žmonių ir daugelis iš jų įtikėjo (Apd 2:​14, 37–41). Paskui Petras atsidėjo skelbti gerąją naujieną apie Kristų samariečiams ir kitataučiams (Apd 8:​14–17; 10:​44–48). Jis tapo geru įrankiu Jehovos rankose, padėjo daugeliui žmonių įsilieti į krikščionių bendruomenę.

12. Kuo Petro pavyzdys naudingas tiems, kam sunku įveikti kokią nors silpnybę?

¹² Jehova suteikia mums ištvermės. Ilgainiui galime pailsti, ypač jeigu tenka ištisai kovoti su kokiu nors trūkumu. Kartais galbūt netgi atrodo, kad mums sunkiau nei Petrui. Tačiau Dievas suteiks jėgų nepalūžti (Ps 94:​17–19). Pavyzdžiui, vienas brolis dar prieš sužinodamas tiesą iš Biblijos ilgą laiką buvo homoseksualas. Nors tokios gyvensenos jis ryžtingai atsisakė, kartais nederami geismai vis dar kildavo. Kas jam padėjo nepasiduoti? „Dievas mus stiprina, – sako jis ir priduria: – Jehovos dvasios padedamas [...] įsitikinau, kad tiesos kelyje išsilaikyti įmanoma [...]. Jehova manimi pasitiki ir nuolatos stiprina, kad nepasiduočiau silpnybėms.“

13. Ko pasimokome iš įvykių, aprašytų Apaštalų darbų 4:​13, 29, 31? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹³ Kaip minėjome, Petrą ne kartą buvo užvaldžiusi žmonių baimė. Tačiau jis meldė drąsos ir Jehova jos suteikė. (Perskaityk Apaštalų darbų 4:​13, 29, 31.) Mes irgi galime baimę įveikti. Tuo įsitikino brolis Horstas,  gyvenęs Vokietijoje nacių laikais. Jis ne kartą pasidavė bendramokslių spaudimui ištarti sveikinimą „Heil Hitler!“ Tėvai vaikino nebarė. Tiesiog drauge su sūnumi meldėsi ir prašė Jehovą suteikti jam drąsos. Dėl tokio tėvų palaikymo ir pasitikėjimo Jehova Horstas įgijo jėgų nepasiduoti baimei. Vėliau jis sakė: „Jehova niekada nepaliko manęs.“ c

14. Kaip vyresnieji gali palaikyti nusiminusius?

¹⁴ Jehova ir Jėzus nuo mūsų niekada nenusigręš. Petras, triskart išsižadėjęs savo Mokytojo, atsidūrė gyvenimo kryžkelėje. Ar jis nenusivils savimi? Ar liks Kristui ištikimas? Jėzus meldė, kad apaštalo tikėjimas neužgestų. Jis apie tai Petrui pasakė ir išreiškė viltį, kad jis vėliau pats stiprins brolius (Lk 22:​31, 32). Be abejo, tų Jėzaus žodžių Petras niekada nepamiršo. Jeigu ir mums tektų panašiai apsispręsti, Jehova rūpestingų ganytojų lūpomis gali mus patikinti savo meile, kad turėtume jėgų toliau jam ištikimai tarnauti (Ef 4:​8, 11). Vienas ilgametis vyresnysis vardu Paulius stengiasi šitaip stiprinti brolius ir seseris. Tuos, kuriems svyra rankos, jis skatina prisiminti, kaip Jehova patraukė juos prie tiesos. Brolis bendratikius patikina, kad Jehova juos ištikimai myli ir niekada nepaliks. Jis sako: „Džiaugiuosi, kad daugelis nusiminusių priima Jehovos pagalbą ir atsigauna.“

15. Kaip Petro ir Horsto patirtis patvirtina tiesą, užrašytą Mato 6:33?

 ¹⁵ Jehova rūpinosi Petro ir kitų apaštalų materialiniais poreikiais. Lygiai taip jis pasirūpins mūsų reikmėmis, jeigu tik Karalystės darbas mums svarbiau už viską (Mt 6:33). Po Antrojo pasaulinio karo minėtas brolis Horstas norėjo pradėti pionieriaus tarnybą. Tačiau jis buvo labai neturtingas ir abejojo, ar pajėgs pragyventi. Ko jis ėmėsi? Nusprendė visą rajono prižiūrėtojo apsilankymo savaitę paskirti tarnybai ir pažiūrėti, ar Jehova jo pastangas palaimins. Savaitės gale didžiai brolio nuostabai rajono prižiūrėtojas įteikė jam voką nuo asmens, kuris panoro likti nežinomas. Jame buvo tiek pinigų, kad užteko pragyventi keletą mėnesių. Horstui tapo aišku, kad Jehova juo pasirūpins. Visą likusį gyvenimą jis su atsidavimu tarnavo savo dangiškajam Tėvui (Mal 3:10).

16. Kodėl mums verta gilintis į Petro istoriją ir jo laiškus?

¹⁶ Petras, aišku, buvo dėkingas Jėzui, kad labai supratingai reagavo į žodžius „pasitrauk nuo manęs, Viešpatie“, ir jo nepaliko. Jėzus toliau Petrą mokė ir šis tapo puikiu apaštalu ir sektinu pavyzdžiu visiems krikščionims. Iš jo istorijos įžvelgiame nemažai praktiškų pamokų. Savo patirtimi Petras dalijosi ir dviejuose Jehovos įkvėpimu parašytuose laiškuose pirmojo amžiaus bendruomenėms. Kelis vertingus jo priminimus apžvelgsime kitame straipsnyje.