1. Ką mums visiems sako angelas ir ką tai reiškia?

 JEIGU į tave prabiltų angelas, ar suklustum? Vienas angelas šiandien kalba „visoms tautoms, giminėms, kalboms ir gentims“. Ką gi jis sako? „Bijokite Dievo ir atiduokite jam šlovę [...]! Garbinkite tą, kuris padarė dangų, žemę, jūrą ir vandens šaltinius!“ (Apr 14:​6, 7). Jehova vienintelis yra Dievas, jį garbinti privalu kiekvienam. Kokie esame dėkingi, kad galime šlovinti savo Kūrėją jo didžiojoje šventykloje!

2. Kas yra didžioji Jehovos šventykla? (Žiūrėk rėmelį „ Jehovos didžioji šventykla nėra...“.)

² O kokioje šventykloje mes Dievą garbiname? Kur apie ją rašoma? Tai ne pastatas, o Jėzaus išperkamosios aukos pagrindu Jehovos parūpintos priemonės, leidžiančios deramai jį garbinti. Apaštalas Paulius apie tą šventyklą kalbėjo laiške bendratikiams hebrajams, gyvenusiems Judėjoje. b

3, 4. Kas kėlė susirūpinimą apaštalui Pauliui ir kaip jis padėjo Judėjoje gyvenantiems bendratikiams?

³ Kas paskatino apaštalą parašyti tenykščiams? Tikriausiai dvi priežastys. Pirmiausia jis norėjo bro lius ir seseris padrąsinti. Juk dauguma jų buvo užaugę žydų šeimose. Judaizmo vadovai tikriausiai šaipėsi iš tų, kurie nusprendė priimti krikščionybę. Kodėl? Nes Kristaus sekėjai neturėjo įspūdingos šventyklos, aukurų aukoms atnašauti ir kunigų. Tad aplinkinių pajuokos krikščionį galėjo labai prislėgti ir susilpninti jo tikėjimą (Hbr 2:1; 3:​12, 14). Gal net buvo norinčių grįžti į judaizmą.

⁴ Antra, Paulius matė, kad tie bendratikiai nesistengia gilintis į sunkiau perprantamus dvasinius mokymus, nesistiprina „kietu maistu“ iš Dievo Žodžio (Hbr 5:​11–14). Kai kas, matyt, tebesilaikė Mozės Įstatymo. Todėl apaštalas paaiškino, kad Įstatyme nurodytos aukos negali panaikinti nuodėmės. Dėl to Įstatymas buvo atšauktas. Toliau Paulius susitelkė į kai kurias sudėtingesnes tiesas. Jis priminė laiško skaitytojams apie prakilnesnę, Jėzaus auka pagrįstą viltį, „dėl kurios galime prie [Dievo] artintis“ (Hbr 7:​18, 19).

5. Ką ir kodėl mums būtina aiškiai suvokti?

⁵ Apaštalas savo bendratikiams hebrajams paaiškino, kad krikščionybė daug pranašesnė už judaizmą. Žydų tikėjimo apeigos ir kiti elementai „tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė yra Kristus“ (Kol 2:17). Statinio šešėlis yra tik jo pavidalo atvaizdas, ne pats statinys. Šia prasme ir Izraelyje įvesta garbinimo sistema tebuvo „šešėlis“. Kad galėtume deramai garbinti Jehovą ir susilauktume nuodėmių atleidimo, mums būtina tai aiškiai suprasti. Tad dabar ir sugretinkime „šešėlį“ su „tikrenybe“. Pasigilinkime, kas apie tai rašoma Laiške hebrajams. Tai padės suvokti, ką šiandien reiškia garbinti mūsų Dievą jo didžiojoje šventykloje.

6. Kam buvo naudojama Padangtė?

⁶ „Šešėlis“. Paulius kalbėjo apie Padangtę, kurią Mozė pastatė 1512 m.  p. m. e. (Žiūrėk diagramą 27 puslapyje.) Šią palapinę izraelitai pastatydavo kaskart, kai atkeliaudavo į naują vietą. Tauta ja naudojosi beveik 500 metų, kol buvo pastatyta šventykla Jeruzalėje (Iš 25:​8, 9; Sk 9:22). Dar ji buvo vadinama „Susitikimo Palapine“. Joje izraelitai galėdavo kreiptis į Dievą ir aukoti savo aukas (Iš 29:​43–46). Tačiau tai, ką Padangtė vaizdavo, yra kur kas didingiau.

7. Nuo kada veikia didžioji Jehovos šventykla?

⁷ „Tikrenybė“. Padangtė vaizdavo dangiškus dalykus – Jehovos didžiąją šventyklą. Paulius rašė, kad „toji Palapinė yra dabartinio laikmečio įvaizdis“ (Hbr 8:5; 9:9). Vadinasi, apaštalo gyvenamuoju laikotarpiu didžioji šventykla jau veikė. Ji buvo, vaizdžiai kalbant, atidaryta 29 m. e. m. Tada Jėzus pasikrikštijo, buvo pateptas šventąja dvasia ir stojo tarnauti Jehovai „vyriausiuoju kunigu“ jo šventykloje (Hbr 4:14; Apd 10:​37, 38). c

8, 9. Kuo Jėzus Kristus skiriasi nuo Izraelio vyriausiojo kunigo? (Hebrajams 7:​23–27)

⁸ „Šešėlis“. Vyriausiojo kunigo užduotis buvo atstovauti tautai Dievo akivaizdoje. Pirmasis šias pareigas ėjo Aaronas, Jehovos paskirtas Padangtės įšventinimo metu. Tačiau paskui jį turėjo keisti kiti. Paulius rašo, kad „kunigais buvo daugelis, nes kiekvieno kunigo tarnystę nutraukdavo mirtis“. d (Perskaityk Hebrajams 7:​23–27.) Be to, kunigai buvo netobuli žmonės. Jie turėjo aukoti aukas už savo pačių nuodėmes. Čia ir matome akivaizdų skirtumą tarp Izraelio vyriausiųjų kunigų ir iškiliausio vyriausiojo kunigo, Jėzaus Kristaus.

⁹ „Tikrenybė“. Mūsų vyriausiasis kunigas Jėzus Kristus „tarnauja tikrosios Palapinės, kurią pastatė ne žmogus, o Jehova, šventojoje vietoje“ (Hbr 8:​1, 2). Jis yra „gyvas per amžius, todėl jo kunigystė niekam nepereis“. Paulius dar priduria, kad Jėzus yra „nekaltas, nesuteptas, atskirtas nuo nusidėjėlių“ ir kad, „kitaip negu aniems vyriausiesiems kunigams, jam nereikia kasdien aukoti aukų [...] už savo [...] nuodėmes“. O dabar pasvarstykime, ką vaizdavo senosios šventyklos aukuras ir ant jo aukojamos atnašos.

10. Ką vaizdavo aukos, atnašautos ant varinio aukuro?

¹⁰ „Šešėlis“. Prie įėjimo į Padangtę buvo varinis aukuras, ant kurio Jehovai aukodavo gyvulius (Iš 27:​1, 2; 40:29). Tačiau tomis aukomis visiškai išpirkti nuodėmių nebuvo įmanoma (Hbr 10:​1–4). Jos tik vaizdavo  auką, kuri turėjo atpirkti visas žmonijos nuodėmes.

11. Ant kokio aukuro pasiaukojo Jėzus? (Hebrajams 10:​5–7, 10)

¹¹ „Tikrenybė“. Jėzus žinojo, kad Jehova siuntė jį į žemę paaukoti gyvybės už žmoniją (Mt 20:28). Krikštu jis parodė pasirengimą atlikti Tėvo skirtą misiją (Jn 6:38; Gal 1:4). Jėzus paaukojo savo tobulą gyvybę ant Jehovos „valios“ aukuro. Jis „kartą visiems laikams“ pasiaukojo, kad atpirktų nuodėmes visų, kas jį tiki. (Perskaityk Hebrajams 10:​5–7, 10.) Toliau pažiūrėkime, ką vaizduoja Padangtės vidinės patalpos.

12. Kas galėdavo įžengti į Padangtės patalpas?

¹² „Šešėlis“. Padangtėje ir Jeruzalės šventykloje buvo dvi patalpos – „Šventoji“ ir „Šventų Švenčiausioji“. Jas skyrė dekoruota uždanga (Hbr 9:​2–5; Iš 26:​31–33). Šventojoje buvo auksinis žibintuvas, smilkalų aukuras ir atnašinės duonos stalas. Į šią patalpą buvo leidžiama įeiti tik vyrams, „pateptiems būti kunigais, įšventintiems eiti kunigų tarnybą“ (Sk 3:​3, 7, 10). Šventų Švenčiausiojoje buvo auksinė Sandoros skrynia. Ten apsireikšdavo pats Jehova (Iš 25:​21, 22). Įžengti į Šventų  Švenčiausiąją buvo leidžiama tik vyriausiajam kunigui ir tik Permaldavimo dieną (Kun 16:​2, 17). Kartą per metus jis įeidavo nešinas gyvulių krauju už savo ir visos tautos nuodėmes. Ilgainiui Jehova per šventąją dvasią apreiškė, ką vaizduoja visi šie Padangtės elementai (Hbr 9:​6–8).

13. Ką vaizduoja Šventoji ir Šventų Švenčiausioji?

¹³ „Tikrenybė“. 144000 krikščionių patepami šventąja dvasia ir jų ryšys su Jehova ypatingas. Šie Dievo sūnūs tarnaus danguje kunigais drauge su Jėzumi (Apr 1:6; 14:1). Kunigų tarnyba Padangtės Šventojoje vaizduoja jų tarnybą žemėje (Rom 8:​15–17). O Šventų Švenčiausioji yra dangus, kur gyvena ir pats Jehova. „Uždanga“, skyrusi Šventąją nuo Šventų Švenčiausiosios, yra Jėzaus kūnas. Žemiškas kūnas buvo kliūtis Jėzui įžengti į dangiškąją šventyklą ir tapti jos vyriausiuoju kunigu. Bet Jėzus savo kūną paaukojo žmonijos labui ir taip atvėrė kelią visiems pateptiesiems krikščionims gyventi danguje. Kad gautų tokią dovaną, jie irgi turi atsisakyti savo žemiškojo kūno (Hbr 10:​19, 20; 1 Kor 15:50). Jėzus po prisikėlimo įžengė į tą didžiosios Dievo šventyklos Šventų Švenčiausiąją ir atėjus metui prie jo prisidės visi pateptieji krikščionys.

14. Kokios Jehovos šventyklos ypatybės nusakytos Hebrajams 9:​12, 24–26?

¹⁴ Akivaizdu, kad Jėzaus Kristaus auka ir kunigystė daug pranašesnė už dievogarbą senovės Izraelyje. Izraelio vyriausiasis kunigas eidavo į žmonių darbo Šventų Švenčiausiąją ir jo rankose buvo tik gyvulių kraujas, o Jėzus įžengė „į patį dangų“, visų švenčiausią vietą. Jis prisistatė pačiam Jehovai, idant būtų pripažinta jo gyvybės auka, kurią jis atnašavo, kad „pašalintų nuodėmę“. (Perskaityk Hebrajams 9:​12, 24–26.) Jėzaus auka yra galutinė, ji atpirko nuodėmes amžiams. O kas rodo, kad Jehovos didžiojoje šventykloje tarnauja visi jo tarnai – tiek pateptieji, tiek tie, kurie turi viltį gyventi amžinai žemės rojuje? Aptarkime tai.

15. Kas ėjo tarnystę Padangtės kieme?

¹⁵ „Šešėlis“. Aplink Padangtę buvo kiemas, kuriame kunigai eidavo tarnystę. Tame kieme stovėjo deginamųjų aukų aukuras, taip pat varinė vandens praustuvė, kad kunigai galėtų apsiprausti prieš atlikdami pareigas (Iš 30:​17–20; 40:​6–8). Vėliau Jeruzalės šventykla turėjo ir išorinį kiemą. Į jį galėdavo užeiti ne vien kunigai, bet ir kiti Dievo garbintojai.

16. Kas tarnauja abiejuose didžiosios šventyklos kiemuose?

¹⁶ „Tikrenybė“. Prieš pradėdami tarnauti kunigais danguje su Jėzumi jo pateptieji broliai ištikimai darbuojasi žemėje – didžiosios šventyklos vidiniame kieme. Jeruzalės šventyklos kieme stovėjusi vandens talpykla  jiems – ir apskritai visiems krikščionims – primena, kaip svarbu išlikti morališkai ir dvasiškai tyriems. O kur tarnauja „milžiniška minia“ ištikimų Kristaus sekėjų, remiančių jo pateptuosius brolius? Apaštalas Jonas regėjime matė juos stovinčius „priešais Dievo sostą“, tai yra žemėje, išoriniame kieme, kuriame jie „dieną naktį [...] eina jam tarnystę“ (Apr 7:​9, 13–15). Kaip džiugu, kad visi kaip vienas galime aukštinti ir šlovinti savo dangiškąjį Tėvą Jehovą!

17. Kokias aukas aukojame Jehovai?

¹⁷ Šiandien visi krikščionys skiria Jehovai savo laiką, jėgas ir išteklius. Visi darbuojamės jo Karalystės labui. Taigi, kaip rašė apaštalas Paulius, nuolatos aukokime Dievui „gyriaus auką – savo lūpomis skelbkime jo vardą“ (Hbr 13:15). Atiduokime jam geriausia, ką galime.

18. Ko turime niekada neapleisti, kaip raginama Hebrajams 10:​22–25?

¹⁸ Perskaityk Hebrajams 10:​22–25. Laiško hebrajams pabaigoje Paulius išvardija kai kuriuos labai svarbius mūsų tarnybos aspektus. Turime nuolatos bendrauti su Jehova maldoje, kalbėti apie savo viltį kitiems žmonėms, rinktis į bendruomenės sueigas ir drąsinti vienas kitą – „ypač dabar, kai [regime] artėjančią dieną“. Apreiškimo pabaigoje angelas dukart pabrėžia: „Dievą garbink“ (Apr 19:10; 22:9). Tad niekad nepamirškime šių jo žodžių ir branginkime didžiulę garbę aukštinti savo Kūrėją jo didžiojoje šventykloje!