Siekiant dar labiau suvienyti tikrojo Dievo garbintojus, tais metais buvo įgyvendintos tam tikros naujovės. Sargybos bokšte imta publikuoti Šventojo Rašto eilučių komentarus, padedančius aptarti tas eilutes savaitiniuose „šlovinimo, maldų ir apsiliudyjimo susirinkimuose“. Be to, pradėtas leisti kalendorius su savaitinėmis Biblijos eilutėmis. Jame taip pat būdavo nurodyta, kokias giesmes siūloma giedoti tiek per asmenines studijas, tiek drauge su šeima.

Sueigose Biblijos tyrinėtojai išsakydavo „liudijimus“. Tai būdavo pasakojimas apie tarnybą, padėka Jehovai, giesmė ar netgi malda. Eva Barni pasikrikštijo 1923-iais, būdama penkiolikos. Ji prisimena: „Atsistojęs paliudyti, imdavai kalbėti, pavyzdžiui: „Noriu padėkoti Viešpačiui už visą jo gerumą.“ Kai kurie liudyti labai mėgo. Sesė Barni tęsia: „Mūsų brangus pagyvenęs brolis Godvinas galėjo dėkoti Viešpačiui be paliovos. Bet jo žmona pastebėjusi, kad sueigos vadovas jau nekantrauja, timptelėdavo vyrui už skverno ir tas atsisėsdavo.“

Kartą per mėnesį „šlovinimo, maldų ir apsiliudyjimo susirinkimo“ programa būdavo išskirtinė. Kuo? 1923 m. birželio 1 d. Sargybos bokšte buvo nurodyta: „To susirinkimo [...] antrą pusę reikia pašvęsti apsiliudyjimui atsinešančiam į darba ir padrąsinti darbininkus. [...] Mes tikime kad šitokis bendras veikimas pritrauks brolius arčiau ir kiekčiau vieną pas kitą.“

Čarlzas Martinas iš Vankuverio (Kanada) tuomet buvo 19-os. Jis prisimena, kiek daug tose sueigose išmoko: „Būtent jose pirmiausia ir sužinojau, ką dera kalbėti prie durų. Neretai kas nors papasakodavo, kaip tarnyboje per namus sekėsi. Taip pasisemdavau idėjų, ką sakyti ir kaip atremti įvairius prieštaravimus.“

Prie organizacijos vienybės labai prisidėjo ir „tarnystės dienos“. 1923 m. birželio 1 d. Sargybos bokšte buvo paskelbta: „Norėdami kad visur tarpe Viešpaties tarnų butų vienodumas, Utarnikas, 1-ma diena  gegužės mėnesio 1923 m. yra paskirta kaipo diena visatinos tarnystės, bėgyje nemažiau kaip septynių ateinančių, mėnesių. Kiekvienoj[e] tokioje tarnystės dienoje, kiekvienas susirinkimo narys tur imti kokią nors dalybą tame darbe.“

Evangelizacijos darbe dalyvavo ir jaunimas. Sesė Heizelė Berford, tuomet 16-metė, pasakoja: „Biuletenyje buvo pokalbių pavyzdžių, kuriuos nesunkiai įsimindavome. a Drauge su seneliu aš uoliai įsitraukiau į tarnybą.“ Tačiau kai kam tai nepatiko. Sesė tęsia: „Vienas pagyvenęs brolis atkakliai įrodinėjo, esą man dar per anksti žmones kalbinti. Anuomet kai kurie nesuprato, kad mūsų Didįjį Kūrėją turi šlovinti visi Biblijos tyrinėtojai, įskaitant „ir jaunuolius, ir mergeles“ (Ps 148:​12, 13, Karaliaus Jokūbo versija). Bet sesė Berford uolumo nenustojo. Vėliau ji baigė Gileado mokyklą kartu su antra laida ir išvyko misionieriauti į Panamą. Ilgainiui visi bendratikiai suprato, kad jaunimo įnašas tarnyboje irgi svarbus.

Bendratikių tarpusavio ryšį taip pat stiprino vietiniai ir regioniniai kongresai. Daugelyje iš jų tam tikras dienas paskirdavo tarnybai. Vienas tokių kongresų vyko Vinipege (Kanada). Kovo 31 dieną buvo organizuota liudijimo kampanija, pavadinta „Vinipego šturmu“. Kilti į tą „šturmą“ buvo kviečiami visi kongreso dalyviai. Tokios tarnybos dienos paspartino veiklos plėtrą. Rugpjūčio 5 d. apie 7000 žmonių susibūrė kitame Vinipego kongrese – didžiausiame iki tol Kanados istorijoje.

Reikšmingiausias 1923 m. kongresas buvo surengtas rugpjūčio 18–26 dienomis Los Andžele (Kalifornijos valstija). Kelias savaites renginys buvo plačiai anonsuojamas laikraščiuose. Biblijos tyrinėtojai irgi uoliai visus kvietė jame dalyvauti ir išplatino daugiau kaip pusę milijono kvietimų.  Kongresą taip pat garsino plakatai, pritvirtinti prie tramvajų ir privačių automobilių.

Rugpjūčio 25-ąją, šeštadienį, brolis Rezerfordas vienoje kalboje paaiškino, kad „avimis“ Biblijoje vadinami teisūs žmonės, kurie gyvens žemės rojuje. Taip pat jis pristatė rezoliuciją „Perspėjimas“. Joje krikščionijos bažnyčios buvo pasmerktos ir doraširdžiai žmonės paskatinti iš „didžiosios Babelės“ išeiti (Apr 18:​2, 4). Vėliau uolūs Biblijos tyrinėtojai visi kaip vienas platino milijonus šios rezoliucijos egzempliorių.

Paskutinę kongreso dieną gerokai per 30000 dalyvių klausėsi brolio Rezerfordo sakomos viešosios kalbos „Visos Tautos Žengia link Armagedono, bet Milijonai Dabar Gyvenančių Nebemirs“. Biblijos tyrinėtojai numatė, kad kongrese dalyvaus daug žmonių, tad išsinuomojo neseniai pastatytą stadioną Los Angeles Memorial Coliseum. Kad visi girdėtų, broliai pasinaudojo labai novatoriška tiems laikams stadiono įgarsinimo sistema. Dar daugiau žmonių kongreso programos klausėsi ir per radiją.

1923 metais skelbimo darbas įsibėgėjo Afrikoje, Europoje, Indijoje ir Pietų Amerikoje. Indijoje daug nuveikė mūsų brolis Adavimanatas Džozefas. Nors jo šeima buvo didelė ir abiem su žmona reikėjo rūpintis šešiais vaikais, brolis įstengė organizuoti mūsų literatūros spausdinimą hindi, tamilų, telugų ir urdu kalbomis.

Siera Leonėje gyvenantys Biblijos tyrinėtojai Alfredas Džozefas ir Leonardas Blakmanas parašė į pagrindinį biurą Niujorke ir paprašė pagalbos. 1923 m. balandžio 14 d. jie sulaukė atsakymo. „Vėlų šeštadienio vakarą, – pasakoja Alfredas, – man netikėtai paskambino.“ Jis išgirdo griausmingu balsu klausiant: „Ar tai tu rašei Sargybos bokšto bendrijai ir prašei siųsti skelbėjų?“ – „Taip.“ – „Tai štai, jie atsiuntė mane.“ Tas skambinęs brolis buvo Viljamas Braunas. Jis drauge su žmona Antonija ir dviem mažametėmis dukromis, Luiza ir Liusi, atvyko iš Karibų salų. Taigi, naujų skelbėjų ilgai laukti nereikėjo.

Alfredas toliau pasakoja: „Jau kitą rytą, kol mudu su Leonardu buvome pasinėrę į savaitines Biblijos studijas, tarpduryje išdygo įspūdingo stoto vyras. Tai ir buvo  Viljamas Braunas. Jis degte degė troškimu skleisti tiesą ir buvo pasišovęs jau kitą dieną skaityti viešą paskaitą.“ Mažiau nei per mėnesį brolis Braunas išplatino visą su savimi atsivežtą literatūrą. Netrukus jis gavo dar 5000 knygų siuntą, bet ir tos užteko tik trumpam. Tačiau brolį Brauną pažinojo ne kaip knygų prekeivį. Per visą savo ilgametę tarnybą jis nuolatos kalbose cituodavo Šventąjį Raštą ir dėl to buvo pramintas „Biblijos Braunu“.

Tuo tarpu mūsų organizacijos filiale Bármene (Vokietija) darėsi ankšta, be to, akivaizdžiai grėsė kaimyninės Prancūzijos invazija. Tad Biblijos tyrinėtojai susirado statinių kompleksą Magdeburge, puikiai tinkantį spaustuvei įrengti. Birželio 19-tą broliai baigė pakuoti spausdinimo įrangą bei kitus reikmenis ir persikėlė į naująjį Betelį Magdeburge. Kai apie persikėlimą buvo informuotas pagrindinis biuras, jau kitą rytą laikraščiuose pasirodė pranešimai, kad Prancūzija užėmė Barmeną. Broliams tai buvo akivaizdus ženklas, kad Jehova juos laimina ir saugo.

Uolus evangelizuotojas Džordžas Jangas gerąją naujieną skelbė įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Atvykęs į Braziliją jis įsteigė mūsų filialą ir ėmė spausdinti žurnalą Sargybos bokštas portugalų kalba. Per kelis mėnesius brolis išplatino 7000 leidinių. Jango atvykimu į Braziliją labai apsidžiaugė Sara Ferguson. Mat ji jau nuo 1899-ųjų skaitė Sargybos bokštą, bet taip ir neturėjo galimybės pasikrikštyti. Galiausiai po kelių mėnesių sesė Ferguson ir keturi jos vaikai galėjo žengti šį svarbų žingsnį.

Baigiantis 1923-iesiems, gruodžio 1 d. Sargybos bokšte apie Biblijos tyrinėtojų nusistatymą vieningai garbinti Dievą buvo pasakyta: „Visur matyt kad visose šalyse broliai gyvena sandaroje ir gerame dvasiškame padėjime. [...] Todėl apsišarvokime ir apsiginkluokime Dievo parūpintais ginklais ir su naujais troškimais ir pasiryžimais žengkime pirmyn ateinančiais metais; o žengdami linksminkimės.“

Kiti metai Biblijos tyrinėtojams irgi buvo labai reikšmingi. Beteliečiai iš pagrindinio biuro jau keli mėnesiai darbavosi netoli Bruklino, Staten Ailande. 1924-aisiais jie baigė statyti ypatingą objektą. Jis atliko svarbią funkciją – padėjo kaip niekad plačiai paskleisti gerąją naujieną ir dar labiau suvienyti broliją.