Skaitytojų klausimai
Ar mana ir putpelės dykumoje buvo vienintelis izraelitų maistas?
Mana buvo pagrindinis izraelitų maistas visus 40 metų dykumoje (Iš 16:35). Du kartus Jehova jiems siuntė ir putpelių (Iš 16:12, 13; Sk 11:31). Tačiau izraelitai turėjo ir kitokio maisto.
Susiradusi „vietą apsistoti“, tauta kartais galėdavo papildyti savo maisto atsargas (Sk 10:33). Vienoje tokių vietų, Elimuose, izraelitai užtiko „dvylika vandens šaltinių ir [...] septyniasdešimt palmių“ (Iš 15:27). Tos palmės, be abejo, buvo datuliniai finikai. Knygoje Plants of the Bible rašoma, kad datuliniai finikai „paplitę labai plačiai [...] ir dykumoje yra pagrindinis maistinis augalas, leidžiantis milijonams žmonių apsirūpinti maistu, aliejumi ir pastoge“.
Izraelitai, galimas dalykas, buvo apsistoję ir Sinajaus pusiasalio oazėje, kurią šiandien vadina Feiranu. a Knygoje Discovering the World of the Bible rašoma, kad „šis 130 kilometrų ilgio slėnis yra viena ilgiausių, gražiausių, žinomiausių išdžiūstančių upės vagų Sinajuje“. Toliau leidinyje sakoma: „Toje sausvagėje, maždaug už 45 kilometrų nuo jos žiočių, 610 metrų aukštyje virš jūros lygio, yra puošni palmėmis apaugusi 4,8 kilometro ilgio Feirano oazė. Tai Sinajaus Edenas. Nuo senų laikų tūkstančiai datulinių finikų kviečia žmones apsistoti toje vietovėje.“
Datuliniai finikai Feirano oazėje.
Išeidami iš Egipto izraelitai pasiėmė duonkubilius su tešla ir, galimas dalykas, grūdų bei aliejaus. Tiesa, jų užteko neilgam. Tauta taip pat „varėsi didžiules gyvulių bandas ir kaimenes“ (Iš 12:34–39). Tačiau suprantama, kad dėl skurdžios augalijos dykumoje tų gyvulių turėjo sumažėti. Reikia manyti, kai kuriuos žmonės pasipjovė maistui, kitus paaukojo, galbūt net netikriems dievams b (Apd 7:39–43). Vis dėlto šiek tiek gyvulių izraelitai turėjo nuolatos. Tai akivaizdu iš šių Jehovos žodžių neištikimai tautai: „Jūsų vaikams dar 40 metų teks ganyti gyvulius tyrlaukiuose“ (Sk 14:33). Taigi visai tikėtina, kad izraelitai turėjo pieno ir kartais pasipjaudavo kokį gyvulį mėsai, nors to vargu ar pakako išmaitinti tris milijonus žmonių visus 40 metų. c
O kur žmonės rasdavo gyvuliams pašaro ir vandens? d Anais laikais dykumoje, galimas dalykas, iškrisdavo daugiau kritulių ir buvo daugiau augalijos. Enciklopedijoje Insight on the Scriptures (1 tomas) rašoma, kad prieš 3500 metų „vandens ištekliai Arabijoje buvo kiek didesni nei dabar. Daugybė gilių išdžiūvusių sausvagių liudija, kad seniau tuose kraštuose gausiau lydavo ir imdavo tekėti vandens srovės“. Tiesa, dykuma ir anuomet buvo nesvetinga, baugi vieta (Įst 8:14–16). Jeigu Jehova nebūtų stebuklingai parūpinęs vandens, tiek izraelitai, tiek jų gyvuliai būtų pražuvę (Iš 15:22–25; 17:1–6; Sk 20:2, 11).
Mozė tautai šitaip paaiškino, kodėl Jehova maitino ją mana: „Idant suprastum, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Jehovos lūpų“ (Įst 8:3).
a Žiūrėk 1992 m. gegužės 1 d. Sargybos bokštą (p. 24–25).
b Biblijoje paminėti du atvejai, kai izraelitai dykumoje aukojo Jehovai gyvulius. Pirmąsyk – per kunigų įšventinimo iškilmes, antrąsyk – per Paschos šventę. Tai buvo 1512 m. p. m. e., antraisiais metais po izraelitų išėjimo iš Egipto (Kun 8:14–9:24; Sk 9:1–5).
c Klajonėms po dykumą einant į pabaigą izraelitai kovose pagrobė iš priešininkų šimtus tūkstančių gyvulių (Sk 31:32–34). Tačiau jie ir toliau valgė maną, kol įžengė į Pažadėtąjį kraštą (Joz 5:10–12).
d Nėra pagrindo manyti, kad gyvuliams duodavo manos, nes jos žmonės prisirinkdavo tik tiek, kiek patiems reikia (Iš 16:15, 16).
