Gimiau 1955 metais, buvau jauniausias iš trijų brolių. Užaugau Suomijos pietuose, vietovėje, kurią dabar vadina Vanta.

Mama dar keleri metai iki man gimstant tapo Jehovos liudytoja. Bet tėvas tiesos nepriėmė ir mamai neleido su mumis studijuoti ar vestis į sueigas. Tad apie Bibliją ji kalbėdavo, kai tėčio šalia nebūdavo.

Nuo pat vaikystės pamilau Jehovą. Pamenu, kai buvau septynerių, mokytoja įsiuto, nes nesutikau valgyti suomiškų kraujinių blynų. Čiupo man už žandų, pražiodė ir šakute bandė sukišti blyno gabalą į burną. Pavyko šakutę išmušti jai iš rankos.

Kai buvau dvylikos, tėtis mirė. Taigi pradėjau lankyti sueigas. Bendruomenėje broliai rodė man nemažai dėmesio, skatino daryti dvasinę pažangą. Pradėjau kasdien skaityti Bibliją ir gilintis į mūsų leidinius. Stropiai studijuodamas dariau greitą dvasinę pažangą ir 1969 metų rugpjūčio 8-ąją, sulaukęs keturiolikos, pasikrikštijau.

 Netrukus po mokyklos tapau pionieriumi. Praėjus kelioms savaitėms persikėliau į Pielavesį, centrinės Suomijos miestą, kur trūko Karalystės skelbėjų.

Čia sutikau Sirką. Žavėjo šios sesės kuklumas ir dvasingumas. Ji nesiekė išgarsėti ar praturtėti. Abu troškome kuo daugiau tarnauti Jehovai, kad ir kokia užduotis būtų paskirta. Susituokėme 1974 metų kovo 23-iąją. Tačiau medaus mėnesio neišvykom, o iškart persikėlėm į Kártulą, kur skelbėjų stigo dar labiau.

Kad galime atsidėti Karalystės darbui ir kliautis Jehovos parama, patyrėme nuo pat tuoktuvių (Mt 6:33). Kartuloje neturėjome automobilio. Iš pradžių važinėjome dviračiais. Bet stojus žiemai darėsi per šalta ir reikėjo rimtesnio transporto. O pinigų nebuvo.

Tada netikėtai į svečius atvyko mano vyresnis brolis ir pasiūlė savo automobilį. Draudimą jis buvo sumokėjęs. Reikėjo tik prisipilti degalų ir jau galėjom vykti į tarnybą.

Buvo akivaizdu, kad Jehova pasirengęs rūpintis mūsų materialinėmis reikmėmis. Tik turim Karalystei skirti svarbiausią vietą.

1978-aisiais, kai mokėmės pionierių tarnybos kursuose, vienas iš dėstytojų, Raimas Kuokanenas, mudu paragino užpildyti Gileado mokyklos paraišką. a Kibom kalti anglų kalbą, kad galėtume tenai mokytis. Bet 1980 metais buvom pakviesti tarnauti Suomijos filiale. Sutikome, nors ir žinojome, kad beteliečiai į Gileadą nekviečiami. Svarbiausia mums buvo tarnauti ten, kur paskiria Jehova, o ne kur norisi patiems. Tiesa, ir anglų kalbos neapleidom, jei vis dėlto pasitaikytų proga vykti į Gileadą.

 Po kelerių metų Vadovaujančioji taryba atvėrė tokią galimybę ir beteliečiams. Tuoj pat užpildėm paraiškas, bet anaiptol ne todėl, kad tarnyba Betelyje nepatiko. Tiesiog buvom pasirengę vykti kur prireiks, kad tik būtume tinkami. Mus pakvietė į Gileadą ir baigėme jį 1985 metais drauge su 79-ąja laida. Po mokyklos mus paskyrė į Kolumbiją.

Iš pradžių tarnavome Kolumbijos filiale. Stengiausi atlikti savo užduotis kuo geriau, bet buvo nelengva. Praėjus metams, pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, paprašiau, kad mudu paskirtų kitur. Taigi, išvykome misionieriais į Neivą (Huilos departamentas).

Evangelizacijos darbu visada mėgavausi. Dar kai tarnavau pionieriumi Suomijoje, neretai skelbdavau nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Tad ir dabar abu su Sirka tarnyboje praleisdavom ilgas dienas. Išvykę į atokesnius kampelius, kartais miegodavom automobilyje. Taip trumpinom kelionių laiką ir galėdavom pradėti tarnybą nuo pat ryto.

Misionieriais tarnavome su didžiausiu užsidegimu. Mūsų bendruomenė augo ir vietiniai bendratikiai buvo labai pagarbūs, meilingi ir dėkingi.

Miesteliuose aplink Neivą nebuvo liudytojų. Man labai rūpėjo, kaip juos pasieks geroji naujiena. Tačiau ten vyko partizaninės kovos ir atvykėliams iš svetur buvo nesaugu. Taigi maldose prašydavau, kad bent viename iš tų miestelių kas nors taptų liudytoju. Pagalvojau, kaip būtų gerai, jei toks studijuotojas atsirastų Neivoje. Dvasiškai subrendęs ir grįžęs į gimtąjį miestelį jis galėtų skelbti evangeliją. Nė nenumaniau, kaip Jehova visa tai paspartins.

Netrukus pradėjau vesti studijas jaunuoliui vardu Fernandas Gonsalesas. Jis gyveno Alchesirase, kur liudytojų irgi nebuvo. Fernandas dirbo Neivoje ir į darbą keliaudavo daugiau kaip 50 kilometrų. Kiekvienoms studijoms jis gerai pasiruošdavo ir netrukus ėmė lankyti visas sueigas. Nuo pat pirmosios studijų savaitės grįžęs į Alchesirasą jis susikviesdavo kitus miestiečius ir mokydavo juos iš Biblijos.

Fernandas pasikrikštijo 1990 metų sausį, praėjus pusmečiui nuo studijų pradžios. Tada tapo reguliariuoju pionieriumi. Kadangi Alchesirase atsirado vietinis skelbėjas, filialas nusprendė paskirti į tą miestelį specialiųjų pionierių.  1992 metų vasarį ten buvo įkurta bendruomenė.

Bet Fernandas neapsiribojo vien savo miesteliu. Kai jis susituokė, abu su žmona Olga persikėlė į San Visente del Kagvaną – kitą miestelį be skelbėjų. Ten irgi padėjo įkurti bendruomenę. 2002-aisiais Fernandą paskyrė rajono prižiūrėtoju ir jis drauge su Olga iki šiol dirba keliaujamąjį darbą.

Tai man buvo gera pamoka, kaip svarbu maldose minėti konkrečius teokratinės tarnybos poreikius. Jehova gali padaryti, kas mums neįmanoma. Juk tai jo pjūtis, ne mūsų (Mt 9:38).

1990 metais mus paskyrė į rajono priežiūros darbą. Pirmasis rajonas buvo sostinė Bogota. Užduotis atrodė ne pagal jėgas. Juk buvom tik paprasti žmonės, neturėjom jokių ypatingų gebėjimų, be to, nepratę gyventi triukšmingame metropolyje. Tačiau Jehova tesėjo pažadą, užrašytą Filipiečiams 2:13: „Dievas iš savo geros valios įkvepia jums jėgų, suteikdamas ir norą, ir gebėjimą veikti.“

Kitas mūsų rajonas buvo Medeljino miestas, kurį jau minėjau pasakojimo pradžioje. Tenykščiai buvo taip pripratę prie susirėmimų gatvėse, kad nė nebekreipė į juos dėmesio. Kartą šalia namo, kur vedžiau Biblijos studijas, kilo susišaudymas. Aš norėjau pulti ant grindų, o studijuotojas nė nekrustelėjęs toliau skaitė pastraipą. Baigęs atsiprašė ir išėjo lauk. Netrukus grįžo su dviem mažamečiais ir ramiai pasakė: „Atleiskit, turėjau parsivesti vaikus.“

Pavojingų situacijų netrūko. Sykį, kai skelbiau per namus, atbėgo žmona, visa išblyškusi. Ji pasakė, kad kažkas į ją šovė. Apstulbau. Bet paaiškėjo, kad taikinys buvo ne Sirka, o pro šalį einantis vyras.

Vėliau ir mes kiek apsipratome su tokia padėtimi. Drąsos sėmėmės iš vietinių liudytojų, kurie buvo atsidūrę dar pavojingesnėse situacijose. Nutarėm, kad jeigu Jehova padeda jiems, padės ir mums. Taip pat įsiklausėme į vietinių vyresniųjų patarimus, elgėmės apdairiai, o visa kita palikom Jehovos rankose.

Buvo ir ne tokių pavojingų nutikimų, kaip galėjo atrodyti iš pradžių. Kartą, mums beskelbiant, vieno namo kieme pasigirdo dviejų moterų riksmai. Atrodė, kad jos pykstasi. Kodėl tos moterys riejosi, man buvo neįdomu. Tačiau šeimininkė pakvietė užeiti. Paaiškėjo,  kad „ginčas“ kilo tarp dviejų papūgų – mat jos pamėgdžiojo kaimynes.

1997-aisiais buvau paskirtas tarnybos tobulinimosi kursų dėstytoju. b Man pačiam labai patiko mokytis teokratiniuose kursuose. Bet niekad nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors juose dėstysiu.

Vėliau kurį laiką tarnavau srities prižiūrėtoju. Kai šios pareigos buvo panaikintos, grįžau į rajono priežiūros darbą. Taigi jau per 30 metų esu dėstytojas ir keliaujantysis prižiūrėtojas. Tokia tarnyba suteikė daug džiaugsmo. Vis dėlto buvo ir tam tikrų keblumų.

Aš tiesmuko būdo žmogus. Tam tikrose situacijose, pavyzdžiui prireikus tarti tvirtesnį žodį, tai nėra blogai. Bet kartais pasielgdavau pernelyg kategoriškai, kai manydavau privaląs ką nors taisyti. Būdavo, ragindavau bendratikius rodyti meilę ir supratingumą, o pats šių savybių pristigdavau (Rom 7:​21–23).

Dėl to kartais jausdavausi labai nekaip (Rom 7:24). Vieną vakarą maldoje net pasakiau Jehovai, kad man tikriausiai derėtų nutraukti misionieriaus tarnybą ir grįžti į Suomiją. Tačiau tada sueigos programoje išsakytos mintys paskatino tęsti tarnybą ir toliau kovoti su savo trūkumais. Niekad nepamiršiu, kaip aiškiai Jehova atsakė į mano maldą. Taip esu labai jam dėkingas, kad padėjo man tobulinti savo asmenybę.

Mudu su Sirka jaučiamės didžiai skolingi Jehovai už garbę darbuotis visalaikėje tarnyboje didumą gyvenimo. Ir kokią brangią dovaną Dievas yra man davęs – mylinčią, ištikimą žmoną!

Netrukus man sueis 70 ir teks nutraukti teokratinių kursų dėstytojo ir rajono prižiūrėtojo tarnybą. Tačiau nė kiek neliūdžiu. Esu tikras, kad Jehova labiausiai džiaugiasi mūsų kuklumu, meile ir dėkingumu (Mch 6:8; Mk 12:​32–34). Šlovinti Jehovą galime visi, kad ir kokios yra mūsų tarnybos pareigos.

Prisimindamas savo praeitį pamąstau, kodėl organizacija man patikėjo tiek visokių teokratinių pareigų. Ne dėl to, kad buvau vertesnis už kitus ar turėjau išskirtinių gebėjimų. Visa tai Jehovos malonė. Jis pasitikėjo manimi, nors ir turiu trūkumų. Atlikti savo užduotis įstengiu tik Jehovos padedamas. Taip mano silpnumas aukština Dievo stiprybę (2 Kor 12:9).