Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

GYVENIMO ISTORIJA

Jehova išklausė mano maldas

Jehova išklausė mano maldas

KARTĄ, pažvelgęs į žvaigždėtą nakties dangų, priklaupiau ant kelių ir ėmiau melstis. Buvau vos dešimties ir apie Jehovą mažai ką žinojau, bet vis tiek išpasakojau jam, kas guli ant širdelės. Taip prasidėjo mano ilga kelionė su „maldos klausytoju“ (Ps 65:2). Netrukus pasakysiu, dėl ko tada meldžiausi Dievui, kurio vardą buvau išgirdęs visai neseniai.

VIZITAS, PAKEITĘS MŪSŲ ŠEIMOS GYVENIMĄ

Gimiau 1929 metų gruodžio 22 dieną Novilyje, nedideliame devynių sodybų kaimelyje netoli Bastonės, esančios Ardėnų aukštumoje (Belgija). Gera prisiminti vaikystę ūkyje su tėveliais. Su jaunesniu broliuku Raimonu kasdien melždavom karves, padėdavom nuimti derlių. Su kaimynais sutarėm puikiai, visi vieni kitiems patalkindavom.

Su šeima darbuojamės ūkyje.

Mano tėvai, Emilis ir Alisa, buvo uolūs katalikai, kiekvieną sekmadienį eidavo išklausyti mišių. Bet 1939-aisiais, jei tiksliai pamenu, į mūsų kaimą atvyko pionieriai iš Anglijos ir tėčiui pasiūlė užsiprenumeruoti žurnalą Consolation (dabar Atsibuskite!). Netrukus jis suvokė radęs tiesą, ėmė skaityti Bibliją ir paliovė dalyvauti mišiose. Tada mūsų kaimynai stojo piestu. Jie norėjo, kad tėtis nepaliktų bažnyčios, ir dažnai su juo karštai susiginčydavo.

Buvo skaudu, kad jam tenka atlaikyti tokį spaudimą. Todėl ėmiau maldauti Dievą pagalbos, kaip jau minėjau pasakojimo pradžioje. Pamažu kaimynų priešiškumas atlėgo ir aš netvėriau džiaugsmu. Įsitikinau, kad Jehova yra „maldos klausytojas“.

KARO METAI

1940-ųjų gegužės 10-tą į Belgiją įsiveržė nacistinės Vokietijos kariuomenė. Daugelis žmonių skubiai bėgo iš šalies. Mūsų šeima nutarė pasitraukti į Prancūzijos pietus. Pakeliui regėjome ne vieną nuožmų mūšį tarp vokiečių ir prancūzų.

Kai sugrįžome, radome ūkį visiškai nusiaubtą ir išgrobtą. Tik mūsų šuo Bobis buvo likęs. Visa tai privertė mane susimąstyti, kodėl žmonės kariauja ir kenčia.

Nuo pat jaunumės stiprinau draugystę su Jehova.

Tuo metu mus vis aplankydavo ir pastiprindavo pionierius Emilis Šrancas, tarnaujantis bendruomenės vyresniuoju. a Remdamasis Biblija jis paaiškino, kodėl Dievas neužkerta kelio kančioms, ir atsakė man į esminius gyvenimo klausimus. Kuo geriau pažinau Jehovą, tuo aiškiau supratau, kad jis yra meilės Dievas.

Karui tebesitęsiant mūsų šeimos ryšiai su broliais darėsi vis glaudesni. 1943-iųjų rugpjūtį brolis Žozė Nikola Minė atvyko į mūsų ūkį pasakyti kalbos. Jis paklausė: „Kas nori krikštytis?“ Ranką pakėlė tėtis ir aš. Taigi mus pakrikštijo netoliese tekančiame upelyje.

1944-ųjų gruodį Vokietijos kariuomenė Vakarų fronte pradėjo aršų puolimą, pavadintą Ardėnų operacija. Mes gyvenome netoli tos vietos, todėl apie mėnesį turėjom pratūnoti rūsyje. Vieną dieną trumpam išėjau į lauką pašerti gyvulių. Staiga artilerijos sviedinys nunešė mūsų ūkinio pastato stogą. Amerikiečių kareivis iš tvarto sušuko: „Gulkis!“ Pribėgęs kritau šalia ir jis uždėjo man ant galvos savo šalmą.

DVASINIS AUGIMAS

Mūsų vestuvių dieną.

Po karo reguliariai palaikėme kontaktą su bendruomene Lježo mieste, už kokių 90 kilometrų į šiaurę. Ilgainiui nedidelę skelbėjų grupelę pavyko suburti ir Bastonėje. Aš pradėjau dirbti mokesčių inspekcijoje ir sykiu studijuoti teisę. Vėliau dirbau notaro biure. 1951 metais Bastonėje surengėme nedidelį rajono suvažiavimą. Dalyvavo koks šimtas žmonių, tarp jų ir labai uoli pionierė Elė Roiter. Ji į suvažiavimą dviračiu atmynė 50 kilometrų. Mudu įsimylėjome ir netrukus susižadėjome. Elė buvo gavusi kvietimą į Gileado mokyklą. Tad ji parašė į pagrindinį biurą ir paaiškino, kodėl atvykti negalės. Organizacijos prezidentas Noras atsakyme išreiškė viltį, kad ji vieną dieną galbūt galės mokytis Gileade drauge su vyru. Susituokėme 1953-iųjų vasarį.

Elė su mūsų sūneliu Seržu.

Tais pačiais metais abu su Ele nuvykome į tarptautinį Jehovos liudytojų kongresą, surengtą Niujorke, Jankių stadione. Ten vienas brolis pasiūlė man gerą darbą ir pakvietė persikelti į Jungtines Valstijas. Pasimeldę, abu su Ele nutarėme pasiūlymo atsisakyti ir grįžome į Belgiją padėti grupelei Bastonės skelbėjų, kurių tebuvo apie dešimt. Kitais metais mums gimė sūnus, pavadinome jį Seržu. Deja, vos po septynių mėnesių jis susirgo ir mirė. Maldoje išliejome sielvartą Jehovai. Mus labai palaikė prikėlimo viltis.

VISALAIKĖ TARNYBA

1961 metų spalį pavyko įsidarbinti dalį etato ir taip radosi laiko pionieriaus tarnybai. Tačiau dar tą pačią dieną man paskambino filialo tarnas iš Belgijos. Jis paklausė, ar sutikčiau tapti rajono tarnu (dabar vadiname rajono prižiūrėtoju). „Norėtume prieš tai bent truputį patarnauti pionieriais“, – paprašiau. Jis sutiko. Po aštuonių mėnesių pionieriškos tarnybos, 1962-ųjų rugsėjį, ėmėmės keliaujamojo darbo.

Dar po dvejų metų mus pakvietė tarnauti Briuselio Betelyje ir ten atvykom 1964-ųjų spalį. Naujoje vietoje patyrėm išties daug gera. 1965-aisiais mūsų Betelį aplankė brolis Noras ir, didelei savo nuostabai, buvau paskirtas filialo tarnu. Vėliau mudu su Ele pakvietė mokytis Gileade su 41-ąja laida. Brolio Noro žodžiai, ištarti prieš 13 metų, išsipildė! Po išleistuvių grįžome į Belgijos Betelį.

TEISINĖS KOVOS

Mano teisinis išsilavinimas pravertė ginant mūsų tikėjimo laisvę Europoje ir kitur (Fil 1:7). Per eilę metų teko susitikti su pareigūnais iš daugiau kaip 55 šalių, kuriose mūsų veikla buvo apribota arba uždrausta. Jiems prisistatydavau ne kaip prityręs teisės žinovas, o kaip „Dievo tarnas“. Niekada nepamiršau, kad „Jehovos rankoje karaliaus [ir teisėjo] širdis yra lyg vandens versmė – jis nukreipia ją, kur tik panorėjęs“ (Pat 21:1).

Itin įsiminė pokalbis su vienu Europos Parlamento nariu. Daugelį kartų prašiau jo audiencijos ir galiausiai jis sutiko: „Skirsiu tau penkias minutes ir nė minutės ilgiau.“ Palenkiau galvą ir ėmiau melstis. Parlamentaras suirzęs paklausė, ką aš čia darau. Pakėliau galvą ir pasakiau: „Padėkojau Dievui, nes jūs esat vienas jo tarnų.“ Jis paklausė: „Kaip suprast?“ Tada parodžiau jam žodžius iš Romiečiams 13:4. Jis buvo protestantas, tad įdėmiai perskaitė. O paskui skyrė man ištisą pusvalandį, per kurį aptarėme daugelį svarbių dalykų. Jis net pasakė, kad vertina mūsų darbą.

Ilgainiui Jehovos liudytojai Europoje laimėjo nemažai bylų dėl neutralumo, vaikų globos, mokesčių ir kitų dalykų. Daugelyje tokių teisinių ginčų teko garbė dalyvauti ir man. Akivaizdžiai patyriau, kaip Jehova mums laiduoja sėkmę. Europos Žmogaus Teisių Teisme mūsų pergale baigėsi daugiau kaip 140 bylų!

SKINAMĖS KELIĄ KUBOJE

Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje drauge su broliu Filipu Bramliu iš pagrindinio biuro ir broliu Valteriu Farnečiu iš Italijos gynėme religijos laisvę Kuboje, kur mūsų veikla buvo apribota. Parašiau laišką į Kubos ambasadą Belgijoje, o vėliau susitikau su pareigūnu, paskirtu nagrinėti klausimą dėl mūsų veiklos suvaržymų. Per pirmuosius susitikimus mums taip ir nepavyko rasti bendros kalbos.

Su Filipu Bramliu ir Valteriu Farnečiu per vieną apsilankymą Kuboje.

Pasimeldę Jehovai, paprašėme leidimo įvežti į Kubą 5000 Biblijos egzempliorių ir jį gavome. Siunta saugiai atkeliavo ir knygos buvo išdalytos bendratikiams. Matėme, kad Jehova mūsų pastangas laimina. Tada paprašėme leidimo įvežti dar 27500 Biblijų. Ir vėl sėkmingai. Labai džiaugiausi, kad visi mūsų brangūs broliai ir sesės Kuboje pagaliau turi nuosavą Biblijos egzempliorių.

Į Kubą ginti mūsų teisės dirbti evangelizacijos darbą teko keliauti ne kartą. Taip pavyko užmegzti gerus santykius su daugeliu valstybės veikėjų.

PAGALBA BENDRATIKIAMS RUANDOJE

1994 metais Ruandoje kilus tutsių genocidui buvo išžudyta daugiau kaip 1 000 000 žmonių. Deja, gyvybės neteko ir kai kurie mūsų bendratikiai. Netrukus grupei brolių buvo pavesta organizuoti humanitarinės pagalbos siuntą į tą šalį.

Kai atvykome į sostinę Kigalį, vertimo biurą ir literatūros sandėlį radome suvarpytus kulkų. Mums papasakojo, kiek daug brolių ir sesių buvo žiauriai nugalabyti mačetėmis. Tačiau netrūko ir pasakojimų, kaip pasireiškė bendratikių tarpusavio meilė. Pavyzdžiui, susipažinom su broliu iš tutsių genties, kurį liudytojų hutų šeima slėpė duobėje ištisas 28 dienas. Kigalyje surengėme sueigą ir joje dvasiškai stiprinome ir guodėme daugiau kaip 900 bendratikių.

Kairėje: Kulkos suplėšyta knyga.

Dešinėje: Organizuojame humanitarinę pagalbą.

Tada persikėlėme per sieną į Zairą (dabar Kongo Demokratinė Respublika). Ten ieškojome liudytojų, kurių daugybė pasitraukė iš Ruandos ir prisiglaudė pabėgėlių stovyklose netoli Gomos miesto. Niekaip jų neradome, tad maldoje kreipėmės pagalbos į Jehovą. Netrukus pamatėme ateinantį žmogų ir jo paklausėme, ar kartais nepažįsta Jehovos liudytojų. „Aš pats liudytojas, – atsakė jis. – Nuvesiu jus pas humanitarinės pagalbos komiteto brolius.“ Susitikę su komitetu, sukvietėme į sueigą maždaug 1600 pabėgėlių. Juos dvasiškai pastiprinome ir padrąsinome. Taip pat perskaitėme laišką nuo Vadovaujančiosios tarybos. Bendratikius labai nudžiugino Tarybos patikinimas: „Nuolat minime jus maldose. Žinome, kad Jehova jūsų nepaliks.“ Šie žodžiai išties pasitvirtino. Šiandien Ruandoje Jehovai tarnauja daugiau kaip 30000 mūsų bendratikių.

LIKSIU IŠTIKIMAS DIEVUI

2011-aisiais, po beveik 58 bendro gyvenimo metų, mano brangi žmona Elė mirė. Savo sielvartą liejau maldoje ir Jehova mane palaikė. Paguodos teikė ir evangelizacijos darbas.

Man jau per devyniasdešimt, bet į tarnybą einu kiekvieną savaitę. Taip pat talkinu teisiniam skyriui Belgijos filiale, dalijuosi patirtimi su kitais ir dvasiškai stiprinu jaunus beteliečius.

Pirmąsyk malda į Jehovą kreipiausi maždaug prieš 84 metus. Per ilgą savo gyvenimo kelią su Dievu labai suartėjau. Koks dėkingas esu, kad jis išklausė mano maldas (Ps 66:19)! b

a Brolio Šranco gyvenimo istorija buvo publikuota 1973 m. rugsėjo 15 d. Sargybos bokšte (lietuvių k. nėra).

b Brolis Marselis Žilė mirė 2023 m. vasario 4 d., dar nebaigus šio straipsnio ruošti spaudai.