1. Kam Dovydas prilygina Jehovą Psalmyno 18:46?

 ŠIAME pasaulyje mūsų gyvenimą netikėtai gali sukrėsti didžiuliai sunkumai. Kaip gera, kad tokiomis aplinkybėmis turime į ką kreiptis! Kaip aptarėme ankstesniame straipsnyje, susilaukę Jehovos pagalbos kaskart vis labiau įsitikiname, kad jis yra „gyvasis Dievas“. (Perskaityk Psalmyno 18:46.) Bet toje pačioje eilutėje Dovydas pavadino Jehovą ir savo Uola. Kaip tai suprasti? Juk uola yra tik negyvas akmuo?

2. Kodėl mums svarbu suvokti, kokia prasme Dovydas pavadino Jehovą savo Uola?

² Šiame straipsnyje pakalbėsime, kodėl Jehova yra pavadintas Uola ir ką ši metafora apie jį pasako. Taip pat pasigilinsime, ką tai reiškia mums asmeniškai ir kaip galime sekti Jehovos pavyzdžiu.

KODĖL JEHOVA PAVADINTAS UOLA

3. Kodėl Jehova pavadintas Uola? (Žiūrėk iliustraciją.)

³ Ši metafora taikliai nusako tam tikras Jehovos savybes. Ją neretai sutinkame eilutėse, kuriose rašoma, kad Dievui nėra lygių. Pirmoji iš jų – Pakartoto Įstatymo 32:4. Taip pat 1 Samuelio 2:2 užrašytoje maldoje Ona sako: „Nėra kitos uolos kaip mūsų Dievas.“ Pranašas Habakukas į savo Dievą kreipiasi žodžiais „manoji Uola“ (Hab 1:12). Ir 73 psalmės rašytojas buvo įsitikinęs: „Dievas bus mana širdies uola“ (Ps 73:26). Netgi pats Jehova pavadino save Uola (Iz 44:8). Aptarkime tris tvirtas kaip akmuo jo  savybes ir pažiūrėkime, ką turime daryti, kad Jehova būtų „mūsų Uola“ (Įst 32:31).

4. Kodėl sakome, kad Jehova yra mūsų priebėga? (Psalmyno 94:22)

⁴ Jehova – mūsų priebėga. Kaip už uolos galima pasislėpti nuo smarkios audros, taip už Jehovos pečių jaučiamės saugūs, kai kyla pavojus mūsų gerovei. (Perskaityk Psalmyno 94:22.) Dievas jau dabar mus sergi ir neleidžia patirti neatitaisomos žalos. O ateityje žada išvis pašalinti grėsmes taikai ir saugumui (Ez 34:​25, 26).

5. Ką turime daryti, kad Jehova būtų mūsų priebėga?

⁵ Kad Jehova būtų mūsų tvirta priebėga, turime jam melstis. Tada „Dievo ramybė“ saugos mūsų širdį ir protą (Fil 4:​6, 7). Brolį Artiomą, atsidūrusį kalėjime dėl tikėjimo, vienas tardytojas primygtinai kvotė, negailestingai skriaudė ir žemino. Jis pasakoja: „Kaskart, kai tyrėjas mane išsikviesdavo, apimdavo baimė [...]. Meldžiau, kad Jehova suteiktų man vidinės ramybės ir išminties. Ir išties, tyrėjo gudrybės manęs nepaveikė. [...] Su Jehova jaučiuosi saugus kaip už mūro.“

6. Kodėl galime visada pasikliauti Jehova? (Izaijo 26:​3, 4)

⁶ Jehova patikimas. Jis nepajudinamas, tarsi „amžiais tverianti Uola“. (Perskaityk Izaijo 26:​3, 4.) Galime nė kiek neabejoti, kad Dievas ištesės savo pažadus, išklausys mūsų maldas ir suteiks reikiamą pagalbą. Be to, Jehova savo tarnams ištikimas (2 Sam 22:26). Jis niekada nepamirš mūsų gerų darbų ir už juos atlygins (Hbr 6:10; 11:6).

7. Ką duoda pasitikėjimas Jehova? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

⁷ Kad Jehova būtų mūsų Uola, turime juo besąlygiškai pasitikėti. Klausykime jo visada, net sunkiausiomis aplinkybėmis, ir neabejokime, kad tai išeis į gera (Iz 48:​17, 18). Kai Jehovos paramą patiriame, juo pasitikime dar labiau. Tada esame pasirengę ir tokiems išmėginimams, kurių neištvertume be Jehovos pagalbos. Jo palaikymą ypač pajaučiame, kai neturime daugiau į ką kreiptis pagalbos. „Įkalinimo įstaigoje jaučiausi kaip niekad arti Jehovos, – sako Vladimiras. – Ten buvau visiškai vienas, nieko negalėjau pakeisti, tad turėjau puikią galimybę mokytis Jehova visiškai pasikliauti.“

8. a) Iš ko akivaizdu, kad Jehova nesikeičia? b) Kuo galime neabejoti? (Psalmyno 62:​6, 7)

 ⁸ Jehova nesikeičia. Jis visada toks pat. Jo asmenybė patvari ir tikslai nepajudinami (Mal 3:6). Pavyzdžiui, kai žmonės Edene tapo neklusnūs, Dievas nesusvyravo. Anot apaštalo Pauliaus, jis „negali išsižadėti savęs“ (2 Tim 2:13). Nesvarbu, kas nutiktų ar ką darytų kiti, Jehova nekeičia nei savo savybių, nei siekių, nei normų. Tad galime nė kiek neabejoti, kad jis mus gelbės ir palaikys neramiais laikais. (Perskaityk Psalmyno 62:​6, 7.)

9. Ko tave pamoko Tatjanos patirtis?

⁹ Kad Jehova būtų mūsų Uola, turime kuo geriau jį pažinti ir neišleisti iš akių jo tikslų. Tai padės per išmėginimus išsaugoti emocinę pusiausvyrą (Ps 16:8). Tuo įsitikino sesė Tatjana, kai dėl įsitikinimų jai paskyrė namų areštą. „Kurį laiką buvau vienui viena, – prisimena ji. – Iš pradžių buvo labai sunku. Dažnai būdavau nusiminusi.“ Tačiau ji nepalūžo. Jėgų teikė mintis, kad savo ištverme palaiko Dievo pusę ir tai jam daug reiškia. Ji sako: „Stengiuosi vis prisiminti, kodėl patiriu šiuos sunkumus – todėl, kad myliu Jehovą. Tokios mintys padeda pernelyg negalvoti apie save.“

10. Ko reikia, kad Jehova būtų tavo Uola?

¹⁰ Ateityje patirsime tokių išbandymų, kad kliautis Jehova reikės kaip niekad. Tad jau dabar stiprinkime savo įsitikinimą, jog jis padės viską ištverti. Gilinkimės į Biblijos pasakojimus ir semkimės jėgų iš šiuolaikinių Jehovos liudytojų pavyzdžio. Stenkimės įžvelgti, kaip Dievas juos palaikė. Visa gerai apmąstykime. Tada Jehova bus ir mūsų Uola.

SEKIME JEHOVOS PAVYZDŽIU

11. Kodėl mums svarbu sekti Jehovos tvirtybės pavyzdžiu? (Taip pat žiūrėk rėmelį „ Žodis jauniems broliams“.)

¹¹ Aptarėme, kodėl Jehova Biblijoje vadinamas Uola. Dabar pasigilinkime, kaip galime sekti jo tvirtybės pavyzdžiu. Jei taip darysime, prisidėsime ir prie visos bendruomenės stiprinimo. Štai vardas „Kefas“, arba „Petras“, kurį Jėzus davė Simonui, išvertus reiškia „uolos luitas“ (Jn 1:​42, išn.). Simonas turėjo tapti bendratikiams tvirta atrama – guosti juos ir stiprinti. Bendruomenių vyresnieji taip pat pavadinti „didžiulės uolos šešėliu“, nes jie gano ir saugo Dievo kaimenę (Iz 32:2). Aišku, bendruomenei  į naudą, jeigu Jehovos tvirtybės pavyzdžiu stengiasi sekti visi broliai ir sesės (Ef 5:1).

12. Kokia prasme galime būti kitiems priebėga?

¹² Būk priebėga. Kartais galime tiesiogine prasme priglausti bendratikius, nukentėjusius nuo stichinės nelaimės, pilietinių neramumų ar karo. Gyvenimo sąlygoms toliau prastėjant tokios pagalbos tikriausiai reikės vis dažniau (2 Tim 3:1). Tikėjimo broliams ir sesėms galime teikti ir emocinę atgaivą, pavyzdžiui, šiltai sutikdami juos Karalystės salėje ir kitaip palaikydami jaukią tarpusavio atmosferą. Gyvename atšiauriame, įtampos kupiname pasaulyje. Tad stenkimės vienas kitą mylėti, guosti ir stiprinti.

13. Kaip vyresnieji gali tapti kitiems priebėga? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹³ Daug atgaivos kenčiantiems gali suteikti vyresnieji. Nukentėjusiems nuo nelaimės ar sergantiems bendratikiams jie stengiasi padėti tiek praktiškai, tiek dvasiškai. Broliai ir sesės mieliau kreipiasi į vyresniuosius, kurie elgiasi švelniai, atjaučiamai ir moka išklausyti. Jeigu ganytojas nuoširdžiai rūpinasi bendratikiu, šiam daug lengviau įsiklausyti į brolio pamokymus ir juos pritaikyti (1 Tes 2:​7, 8, 11).

14. Iš ko matosi, kad esame patikimi?

¹⁴ Būk patikimas. Stenkis būti patikimas draugas savo bendratikiams, ypač kai juos ištinka nelaimė (Pat 17:17). Ko reikia, kad kiti tavimi  pasitikėtų? Visada sek Jehovos pavyzdžiu: tesėk duotą žodį, būk punktualus (Mt 5:37). Taip pat suteik kitiems praktinę pagalbą. Ir visas užduotis atlik taip, kaip nurodyta.

15. Kodėl bendruomenė džiaugiasi patikimais vyresniaisiais?

¹⁵ Patikimi vyresnieji – tikras turtas bendruomenei. Skelbėjai jaučiasi ramūs, jei gali bet kada kreiptis į savo ganytojus, pavyzdžiui į tarnybos grupės prižiūrėtoją. Jiems gera žinoti, kad vyresnieji visada pasirengę padėti. Grįsdami visus savo patarimus ar pamokymus Biblija ir ištikimo vergo leidiniais vyresnieji pelno bendratikių pasitikėjimą. Broliai ir sesės labai pasitiki vyresniuoju, kuris neatskleidžia kitiems konfidencialios informacijos ir tesi savo pažadus.

16. Ką gera mums patiems ir kitiems duoda mūsų dvasinis stabilumas?

¹⁶ Būk dvasiškai stabilus. Kitiems darome gerą įtaką, jeigu esame nusistatę  visada elgtis teisingai ir visus sprendimus grindžiame Biblijos principais. Kuo stipriau tikime Jehovą ir kuo geriau išmanome jo Žodžio mokymus, tuo tvirčiau laikomės tiesos. Tada esame ryžtingi ir nesiduodame klaidingų mokymų ir pasaulio galvosenos paveikiami (Ef 4:14; Jok 1:​6–8). Kadangi kliaujamės Jehova ir jo pažadais, nesutrinkame girdėdami blogas naujienas (Ps 112:​7, 8). Ir gebame padėti tiems, kas kovoja su išmėginimais (1 Tes 3:​2, 3).

17. Kaip vyresnieji padeda bendruomenei išlikti dvasiškai tvirtai?

¹⁷ Bendruomenės dvasinė gerovė bei tvirtybė labai priklauso ir nuo ganytojų darbo. Kiekvienas jų turi būti nuosaikus, sveikai mąstantis, tvarkingas, supratingas, taip pat geras mokytojas, „savo mokymą grindžiantis patikimuoju žodžiu“ (Tit 1:9; 1 Tim 3:​1–3). Geru pavyzdžiu ir ganomąja veikla vyresnieji skatina skelbėjus lankyti bendruomenės sueigas, reguliariai dalyvauti tarnyboje ir neapleisti asmeninių studijų. Kai kokie nors sunkumai ar įvykiai išmuša bendratikius iš pusiausvyros, šie broliai juos drąsina, skatina kliautis Jehovos parama ir neišleisti iš akių jo pažadų.

18. Kodėl trokštame šlovinti Jehovą ir būti jo draugai? (Taip pat žiūrėk rėmelį „ Kaip dar labiau suartėti su Jehova“.)

¹⁸ Matydami, koks nuostabus yra mūsų Dievas, visa širdimi pritariame karaliaus Dovydo žodžiams: „Šlovė Jehovai, mano uolai!“ (Ps 144:1). Jehova mūsų niekada nenuvils. Visą gyvenimą jis padės mums dvasiškai klestėti, todėl net senatvės sulaukę sakysime: „Jis – mano Uola“ (Ps 92:​14, 15).