Gimiau 1927-ais mažame miestelyje netoli Čikagos (Ilinojaus valstija). Šeimoje mūsų augo penki – Džeta, Donas, aš, Karlas ir jaunėlė Džoi. Visi troškome tarnauti Jehovai. Džeta 1943 metais buvo pakviesta į Gileadą mokytis su antrąja absolventų laida. Donas, Karlas ir Džoi paeiliui – 1944, 1947 ir 1951 – pradėjo tarnybą Bruklino Betelyje, Niujorke. Jų ir mano tėvų atsidavimas Dievui visada darė man didelį įspūdį.

Tėvai buvo tikintys, skaitė Bibliją ir meilę Dievui skiepijo visiems mums. Bet per Pirmąjį pasaulinį karą tėtis buvo pasiųstas kovoti į Europą. Iš ten parvyko nusivylęs bažnyčiomis. Kai grįžo gyvas ir sveikas, mama apsidžiaugė ir pasakė: „Karlai, gal einam į bažnyčią, kaip anksčiau?“ Tėtis atsakė: „Palydėsiu tave, bet pats kojos ten nebekelsiu.“ Ji paklausė: „Tai kodėl?“ Jis paaiškino: „Karo metu to paties tikėjimo dvasininkai laimino priešiškų pusių kareivius ir jų ginklus! Bene Dievas palaikė abi puses?“

Kiek vėliau, mamai išėjus į bažnyčią, į namus pasibeldė du Jehovos liudytojai. Jie pasiūlė tėčiui Biblijos studijų dvitomį „Šviesa“, gvildenantį Apreiškimo pranašystes. Jam buvo įdomu ir knygas priėmė. Mama, jas pamačiusi, tuoj pradėjo skaityti. Kartą vietiniame laikraštyje jai už akių užkliuvo kvietimas pastudijuoti Bibliją ir abi tas knygas. Ji nusprendė nueiti. Duris atidarė pagyvenusi moteris. Rodydama vieną iš tų tomų, mama paklausė: „Ar čia jas studijuoja?“ – „Taip, mieloji. Užeikit“, – išgirdo. Kitą savaitę ji nusivedė ir mus visus. Nuo tada pradėjom studijuoti reguliariai.

Sykį studijų vadovas paprašė manęs perskaityti Psalmyno 144:15. Ten sakoma, kad Jehovos tarnai yra laimingi žmonės. Tie žodžiai man iškart įstrigo. Ir kitos dvi eilutės – 1 Timotiejui 1:11 ir  Efeziečiams 5:​1, kur rašoma, kad Jehova yra laimingas Dievas ir kad mes turime imti pavyzdį iš jo. Supratau, kad turiu su džiaugsmu ir dėkingumu tarnauti Jehovai. Taip ir stengiausi daryti visą savo gyvenimą.

Artimiausia bendruomenė buvo už 32 kilometrų, Čikagoje. Bet mes vis tiek važiuodavom į sueigas ir taip galėjau semtis žinių iš Biblijos. Pamenu, kaip kartą reagavau, kai sueigos vedėjas pakvietė Džetą pakomentuoti. Jos klausydamasis pamaniau: „Ir aš galėjau pakelti ranką. Juk žinojau atsakymą.“ Nuo tada pradėjau ir pats komentuoti. Drauge su savo broliais ir sesėmis dvasiškai brendau ir 1941 metais pasikrikštijau.

Puikiai pamenu 1942 metų kongresą Klivlande (Ohajo valstija). Programa telefono ryšiu buvo transliuojama į daugiau kaip 50 kitų vietovių Jungtinėse Valstijose. Su šeima nakvojome mūsų bendratikių įrengto kempingo palapinėse. Tuo metu vyko Antrasis pasaulinis karas ir augo priešiškumas Jehovos liudytojams. Stebėjau, kaip vakare broliai savo automobilius parkavo nugręžę žibintais nuo stovyklos. Buvo sutarta, kad kiekviename automobilyje kas nors visą naktį budės. Jei kiltų neramumai, broliai buvo pasirengę žibintų šviesa apakinti įsibrovėlius ir pradėti pypinti, kad kiti atskubėtų į pagalbą. Matydamas, kad bendratikiai viskam pasiruošę, ramiai užmigau ir jokių incidentų nenutiko.

Po to daugelį metų vis prisimindavau, kaip mama nieko nebijojo ir dėl nieko nesijaudino. Ji visiškai pasitikėjo Jehova ir jo organizacija. Ji man tikras pavyzdys.

Dar prieš tą kongresą mama tapo pioniere. Todėl ji itin atidžiai klausėsi kalbų apie visalaikę tarnybą. O pakeliui į namus tarė: „Jei toliau pionieriausiu, neįstengsiu gerai pasirūpinti namais.“ Tada mūsų paklausė, ar galėtume padėti. Mes sutikom, tad ji kiekvienam davė užduotį prieš pusryčius sutvarkyti po vieną ar du kambarius. Išlydėjusi mus į mokyklą, apžiūrėdavo namus ir išeidavo į tarnybą. Nors darbų turėjo daug, vaikais pareigingai rūpinosi. Kai grįždavom papietauti, taip pat po pamokų ji visada mūsų laukdavo. Kartais ir mus pasiimdavo į tarnybą, kad galėtume patirti, ką reiškia būti pionieriumi.

Aš pats pionieriumi tapau sulaukęs 16-os. Nors tėtis dar nebuvo liudytojas, jis domėjosi, kaip man einasi. Vieną vakarą pasiguodžiau, kad niekaip nerandu žmogaus, norinčio studijuoti Bibliją.  Po trumpos pauzės paklausiau: „O gal tu norėtum?“ Jis kiek pasvarstė ir atsakė: „Kodėl gi ir ne?“ Taip jis tapo pirmuoju mano studijuotoju. Nepaprastai džiaugiausi.

Mudu ėmėmės knygos „Tiesa jus išlaisvins“. Greit supratau, kad tos studijos mane patį verčia stropiau gilintis į Bibliją. Štai vieną vakarą, kai perskaitėm pastraipą, tėtis tarė: „Matau, kad knyga taip sako. Bet iš kur žinai, kad tai tiesa?“ Nebuvau šitam klausimui pasiruošęs, tad pasakiau: „Kol kas negaliu įrodyt, bet per kitas studijas tau atsakysiu.“ Taip ir padariau. Susiradau Biblijoje eilutes, kurios pagrindžia mūsų aptartus teiginius. Nuo tada studijoms ruošdavausi dar atidžiau. Taip ir pats dvasiškai augau, ir tėčiui padėjau. Jis ėmė taikyti, ką sužinojo iš Biblijos, ir 1952 metais pasikrikštijo.

Kai suėjo 17, išsikėliau gyventi pats vienas. Džeta tapo misioniere, a o Donas beteliečiu. Matydamas, kaip jie abu džiaugiasi tarnyba, užpildžiau Betelio ir Gileado paraiškas ir viską palikau Jehovos rankose. Ir ką gi, 1946 metais mane pakvietė į Betelį.

Per 75 tarnybos Betelyje metus man teko įvairiausių užduočių ir išmokau daugelio naujų dalykų – knygų spausdinimo, buhalterijos, tiekimo ir transportavimo darbų. Bet labiausiai vertinu dvasinį lavinimą – Betelio rytinę programą ir biblines paskaitas.

Daug pasisėmiau ir iš savo jaunesnio brolio Karlo, pakviesto į Betelį 1947 metais. Jis labai gerai išmanė Bibliją ir buvo puikus mokytojas. Kartą turėjau paruošti kalbą ir paprašiau jo patarimo. Paaiškinau radęs tiek informacijos, kad viskam neužteks laiko. Jis manęs paklausė: „O kokia tavo tema?“ Iškart pagavau mintį – atsirinkti tik tai, kas būtina. Išties įsimintina pamoka.

Beteliečiams daug džiaugsmo teikia ir evangelizacijos darbas. Ypač smagu, kai kas nors susidomi. Pamenu, kaip kartą pavakarę pradėjom tarnybą per namus  Bronkse (Niujorkas). Duris atidarė moteris, jau seniau skaičiusi Sargybos bokštą ir Atsibuskite!. Mes pasakėme: „Šįvakar žmonėms rodome, kas įdomaus rašoma Biblijoje.“ Ji atsiliepė: „Jeigu jūs apie Bibliją, tai užeikit.“ Perskaitėm ir aptarėm kelias eilutes apie Dievo Karalystę ir naująjį pasaulį. Moteris susidomėjo ir kitą savaitę į susitikimą su mumis pasikvietė keletą savo draugų. Vėliau abu su vyru tapo Jehovos liudytojais.

Apie dešimt metų dairiausi sau poros. Kas padėjo ją surasti? Maldose Jehovai kalbėjau apie tai, ką drauge su žmona veiktume ir ko siektume.

Po 1953 metų kongreso, surengto Jankių stadione, susipažinau su sese Meri Aniol. Ji kartu su Džeta mokėsi Gileade ir abi drauge tarnavo misionierėmis. Meri entuziastingai pasakodavo man apie misionierišką tarnystę Karibų salose ir kokių Biblijos studijų jai teko vesti per daugelį metų. Geriau susipažinę supratome, kad abu siekiame tų pačių dvasinių tikslų. Mudviejų meilė stiprėjo ir 1955 metų balandį susituokėm. Meri man buvo tikra dovana nuo Jehovos ir sektinas pavyzdys. Ji džiaugėsi visomis jai skirtomis užduotimis. Stropiai dirbo, nuoširdžiai rūpinosi kitais ir Karalystės reikalams visada skyrė pirmą vietą gyvenime (Mt 6:33). Trejus metus praleidom keliaujamajame darbe, o 1958-ais buvom pakviesti į Betelį.

Iš Meri labai daug išmokau. Iškart, kai susituokėm, nutarėm drauge skaityti Bibliją – maždaug po 15 eilučių vienu prisėdimu. Vienas iš mūsų ištrauką perskaitydavom, tada aptardavom ir pasvarstydavom, kaip taikysime gyvenime. Meri neretai papasakodavo, ką sužinojo mokydamasi Gileade ar tarnaudama misioniere. Tokie pašnekesiai padėjo man lavinti įžvalgumą, iškalbą, taip pat rasti minčių, kai reikėdavo padrąsinti tikėjimo seseris (Pat 25:11).

Mano brangi žmona mirė 2013 metais. Kaip laukiu dienos, kai pamatysiu ją naujame pasaulyje! O tuo tarpu ir toliau trokštu mokytis iš Jehovos ir kliaujuosi juo visa širdimi (Pat 3:​5, 6). Guodžiuosi ir džiaugiuosi mintimis apie tai, ką visi veiksime naujajame pasaulyje. Ten tikrai būsim toliau lavinami ir sužinosime daug nauja apie savo Didįjį Mokytoją. Negaliu apsakyti, koks esu jam dėkingas už visas malones ir kad jau dabar mane tiek daug išmokė.