Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

STUDIJŲ STRAIPSNIS NR. 45

GIESMĖ NR. 138 Žili plaukai – gražus vainikas

Kokius priesakus mums paliko trys ilgamečiai Dievo tarnai

Kokius priesakus mums paliko trys ilgamečiai Dievo tarnai

„Ar ne žilagalviai yra prikaupę išminties? Ar ne su amžiumi ateina supratimas?“ (JOB 12:12).

TRUMPAI

Klusnumas Jehovai veda į sėkmę ir amžiną gyvenimą.

1. Kodėl verta mokytis iš pagyvenusių?

 KUO vadovaujamės apsispręsdami svarbiais gyvenimo klausimais? Neretai kreipiamės patarimo į bendruomenės vyresniuosius ar kitus dvasiškai brandžius bendratikius. Ypač verta įsiklausyti, ką sako pagyvenę Dievo tarnai. Nemanykime, kad jų požiūris senamadiškas, nes šie mūsų broliai ir sesės per gyvenimą yra sukaupę nemažai vertingos patirties ir išminties (Job 12:12).

2. Ką apžvelgsime šiame straipsnyje?

2 Prisimink, kad Biblijos rašymo laikais Jehova savo tautos vadovais skirdavo patyrusius, ištikimus tarnus. Tarp tokių paminėtini Mozė, Dovydas, apaštalas Jonas. Jie toli gražu nebuvo amžininkai ir tarnavo labai skirtingomis aplinkybėmis. Tačiau visi gyvenimo pabaigoje davė gerų patarimų jaunesniems už save. Ir kiekvienas pabrėžė, kokia didelė vertybė yra klusnumas Dievui. Jehova pasirūpino, kad tie pamokymai išliktų Biblijoje iki mūsų dienų ir juos galėtume skaityti visi – tiek jauni, tiek vyresni (Rom 15:4; 2 Tim 3:16). Tad šiame straipsnyje ir apžvelgsime, ką tie trys Dievo tarnai kalbėjo ir ko iš jų žodžių galime pasimokyti.

„JEHOVA DUODA TAU [...] ILGĄ GYVENIMĄ“

3. Kokių pareigų turėjo Mozė?

3 Mozė buvo itin atsidavęs Jehovai. Jam teko daugialypis vaidmuo – pranašo, teisėjo, vadovo ir metraštininko. Ir kiek patirties jis per gyvenimą sukaupė! Išvedė Izraelio tautą iš Egipto ir regėjo daugybę Jehovos padarytų stebuklų. Taip pat Dievo įkvėptas parašė pirmąsias penkias Biblijos knygas, 90 psalmę ir, galimas dalykas, 91-ą. Tikriausiai būtent jis aprašė ir Jobo istoriją.

4. Ką gyvenimo pabaigoje Mozė nutarė padaryti?

4 Gyvenimui einant į pabaigą, būdamas jau šimto dvidešimties, Mozė sušaukė visus izraelitus norėdamas jiems priminti visa, ką buvo matę ir patyrę. Vaikystėje daugelis regėjo Jehovos padarytus stebuklus ir Egiptą ištikusias bausmes (Iš 7:3, 4). Taip pat perėjo Raudonąją jūrą ir džiūgavo, kai joje pražuvo faraono kariuomenė (Iš 14:29–31). Ir dykumoje ne kartą galėjo įsitikinti, kad Jehova savo tautą saugo ir globoja (Įst 8:3, 4). O dabar, kai iki Pažadėtojo krašto liko tik ranka paduot, Mozė nusprendė tarti tautai atsisveikinimo žodį ir ją padrąsinti. a

5. Kuo Mozė patikino izraelitus, kaip rašoma Pakartoto Įstatymo 30:19, 20?

5 Ką Mozė kalbėjo? (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 30:19, 20.) Izraelio tautai buvo atsivėrusi nepaprasta perspektyva. Jehovos laiminama, ji galėjo džiaugtis klestėjimu pažadėtame krašte. Ir koks gražus, vešlus tas kraštas buvo! Štai kaip Mozė jį apibūdino: „Jehova, tavo Dievas, įves tave į kraštą ir jį tau atiduos, [...] atiduos didelius ir puikius miestus, kurių nestatei, namus, pilnus visokių gėrybių, kurių nekrovei, vandens talpyklas, kurių nekasei, vynuogynus ir alyvmedžių sodus, kurių nesodinai“ (Įst 6:10, 11).

6. Kodėl Dievas leido kitataučiams užkariauti Izraelį?

6 Sykiu Mozė tautiečius įspėjo, kad tik laikydamiesi Jehovos įsakymų klestės toje žemėje. Jis paragino: „Pasirink gyvenimą [...]. Mylėk Jehovą, savo Dievą, klausyk jo balso ir prie jo glauskis.“ Labai gaila, bet izraelitai atsimetė nuo Jehovos. Tad jis leido asirams, o vėliau ir babiloniečiams, užkariauti žydų žemes ir išsivesti juos į tremtį (2 Kar 17:6–8, 13, 14; 2 Met 36:15–17, 20).

7. Kuo mums reikšmingi Mozės žodžiai? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

7 Ko tad pasimokome? Kad klusnumas veda į ilgą gyvenimą. Kaip izraelitai buvo prie Pažadėtojo krašto slenksčio, taip mes – prie naujojo pasaulio. Netrukus žemėje prasidės rojaus atkūrimo darbai (Iz 35:1; Lk 23:43). Šėtono ir demonų nebebus (Apr 20:2, 3). Jokios melagingos religijos nebeatitrauks žmonių nuo Jehovos (Apr 17:16). Nebeliks valdžių, šiandien išnaudojančių žmones (Apr 19:19, 20). Rojuje nebus vietos maištininkams (Ps 37:10, 11). Visi ten klausys Jehovos įstatymų, klestės vienybė ir taika. Žmones saistys tarpusavio meilė ir pasitikėjimas (Iz 11:9). Kaip laukiame to meto! Svarbiausia, jei būsime ištikimi Jehovai, galėsime gyventi tame rojuje ne šimtus metų, o ištisą amžinybę! (Ps 37:29; Jn 3:16)

Jei klausysime Jehovos, gyvensime rojuje ištisą amžinybę. (Žiūrėk 7 pastraipą.)


8. Kokį poveikį amžinojo gyvenimo pažadas darė vienam misionieriui? (Judo 20, 21)

8 Jeigu amžinojo gyvenimo pažadas bus visad gyvas mūsų prote, nepristigsime ryžto likti ištikimi Dievui per įvairiausius išmėginimus. (Perskaityk Judo 20, 21.) Taip pat turėsime jėgų kovoti su savo trūkumais. Vienas ilgametis misionierius, tarnaujantis Afrikoje, ilgą laiką kovojo su kūniška silpnybe. Jis sako: „Supratau, kad galiu netekti amžinojo gyvenimo dovanos, tad dar tvirčiau nusistačiau grumtis su savo problema ir karštai meldžiau Jehovą pagalbos. Jo padedamas tą bėdą įveikiau.“

„TAU SEKSIS“

9. Kokių išmėginimų teko Dovydui?

9 Dovydas buvo didis karalius. Taip pat muzikas, poetas, karvedys ir pranašas. Jis atlaikė daugelį išbandymų. Kurį laiką slapstėsi olose, vengdamas pavydaus valdovo Sauliaus. Net sėdęs į sostą turėjo gelbėti gyvybę, kai jo sūnus Abšalomas mėgino užgrobti valdžią. Be to, ne sykį suklydo dėl savo paties silpnybių. Tačiau visi tie dalykai Dovydo nepalaužė, jis uoliai tarnavo Dievui iki pat gyvenimo pabaigos. Užtat Jehova pavadino jį „vyru pagal savo širdį“ (Apd 13:22; 1 Kar 15:5). Taigi į Dovydo pamokymus tikrai verta įsiklausyti.

10. Kodėl Saliamonui reikėjo tėvo padrąsinimo?

10 Pagalvok, pavyzdžiui, ką jis patarė sosto įpėdiniui, savo sūnui Saliamonui. Būtent jį Jehova išsirinko, kad pastatytų šventyklą, kur visa tauta galėtų deramai garbinti savo Dievą (1 Met 22:5). Saliamono laukė nelengvos užduotys. Tad ką Dovydas jam kalbėjo? Pažiūrėkime.

11. Koks Dovydo pamokymas Saliamonui užrašytas 1 Karalių 2:2, 3 ir kaip jis pasiteisino? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

11 Ką Dovydas kalbėjo? (Perskaityk 1 Karalių 2:2, 3.) Jis pabrėžė, kad į sėkmę veda klusnumas Jehovai. Ir Saliamonas daugelį metų to nepamiršo, todėl viskas gerai klojosi (1 Met 29:23–25). Jis pastatė įspūdingą šventyklą, parašė kelias Biblijos knygas, jo žodžius skaitome ir kitose šventųjų raštų dalyse. Saliamonas garsėjo išmintimi ir turtais (1 Kar 4:34). Deja, ilgainiui jis tarsi pamiršo, ką tėvas buvo sakęs. Nustojo paisyti Jehovos valios ir netgi ėmė lenktis netikriems dievams. Taip Jehovos prielankumo neteko. Sykiu prarado ir išmintį, todėl nebesugebėjo dorai ir teisingai valdyti šalies (1 Kar 11:9, 10; 12:4).

Kaip Saliamonui sakė Dovydas, klusniems žmonėms Jehova teikia išminties, įgalinančios deramai apsispręsti. (Žiūrėk 11 ir 12 pastraipas.) b


12. Ko iš Dovydo žodžių pasimokome?

12 Ko galime pasimokyti? Kad klusnumas veda į sėkmę (Ps 1:1–3). Aišku, Jehova neapipils mūsų turtais ir šlove, kaip kad Saliamoną. Bet jeigu jo klausysim, suteiks išminties prireikus dėl ko nors apsispręsti (Pat 2:6, 7; Jok 1:5). Dievo Žodžio pamokymai padės susirasti tinkamą darbą, pasirinkti išsilavinimą, pramogas ir taupiai tvarkytis su pinigais. Taikydami jo principus išsaugosime gerus santykius su savo dangiškuoju Tėvu ir amžino gyvenimo perspektyvą (Pat 2:10, 11). Taip pat turėsime gerų draugų ir mūsų šeimos bus laimingos.

13. Kaip Karmen rado kelią į sėkmę?

13 Mozambike gyvenanti Karmèn seniau manė, kad raktas į sėkmę – aukštasis išsilavinimas. Ji įstojo į universitetą mokytis architektūros. „Ši specialybė labai patiko, – sako ji. – Bet mokslai atimdavo begalę laiko ir pastangų. Paskaitos prasidėdavo jau 7.30 ir trukdavo iki 18-os vakaro. Dažnai nebespėdavau į sueigą ir pamažu mano dvasingumas smuko. Giliai viduje kirbėjo, kad vis mėginu vergauti dviem šeimininkams“ (Mt 6:24). Nežinodama, kaip pasielgti, Karmen išsikalbėjo apie tai maldoje Jehovai ir ėmė ieškoti patarimo mūsų leidiniuose. Ji pasakoja: „Brandžių brolių ir mamos paprotinta, nusprendžiau palikti universitetą ir pradėti visalaikę tarnybą. Manau, kad tai buvo pats geriausias mano sprendimas ir dėl jo nė kiek nesigailiu.“

14. Kokia buvo Mozės ir Dovydo pamokymų esmė?

14 Tiek Mozė, tiek Dovydas mylėjo Jehovą. Jie neabejojo, kad jo klausantiems viskas išeis į gera. Todėl ir kitus ragino sekti jų pavyzdžiu ir visada likti ištikimus Dievui. Taip pat abu įspėjo, kad pasitraukęs nuo Jehovos žmogus neteks jo malonės ir pažadėto atlygio. To ir mes turime nepamiršti. Dabar pažiūrėkim, ką rašė dar vienas atsidavęs Dievo tarnas, gyvenęs keletą šimtmečių vėliau. Jis taip pat labai brangino draugystę su Jehova.

„DIDŽIAUSIĄ DŽIAUGSMĄ JAUČIU“

15. Ką ypatingo Jonas patyrė savo gyvenime?

15 Jonas buvo mylimiausias Jėzaus Kristaus apaštalas (Mt 10:2; Jn 19:26). Jis ištikimai lydėjo savo Mokytoją per visą jo tarnybos žemėje laikotarpį, tapo jo padarytų stebuklų liudininku ir nepaliko sunkių išbandymų metu. Jonas matė, kaip Jėzui buvo įvykdyta mirties bausmė, ir bendravo su juo po prikėlimo. Taip pat regėjo, kaip krikščionybė pirmajame amžiuje plito ir geroji naujiena buvo „paskelbta visai kūrinijai po dangumi“ (Kol 1:23).

16. Kuo vertingi apaštalo Jono laiškai?

16 O gyvenimo pabaigoje šiam apaštalui teko garbė regėti ir knygoje aprašyti stulbinamą Jėzaus siųstą apreiškimą (Apr 1:1). Jonas yra ir vienas iš keturių evangelistų, detaliai nupasakojusių Jėzaus Kristaus gyvenimą. Ir dar Dievas įkvėpė jį parašyti tris laiškus. Trečias iš jų adresuotas ištikimam krikščioniui vardu Gajus, kuriam Jonas buvo tarsi tėvas (3 Jn 1). Tikriausiai daugelį ano meto krikščionių, dvasine prasme kalbant, galima pavadinti Jono vaikais. Ir jo laiškai padrąsino ne tik juos visus, bet drąsina ir mus šiandien.

17. Kuo Jonas labai džiaugėsi? (3 Jono 4)

17 Ką Jonas rašė? (Perskaityk 3 Jono 4.) Kad labai džiaugiasi savo dvasinių vaikų klusnumu Dievui. Anuomet kai kas ėmė skleisti klaidingus mokymus ir skaldyti bendruomenę. Bet ištikimi krikščionys jų įtakai nepasidavė. „Kai kurie [...] eina tiesos keliu“, – rašė Jonas. Jie buvo nusistatę klausyti Jehovos ir „laikytis jo įsakymų“ (2 Jn 4, 6). Suprantama, tokia ištikimybė džiugino ir apaštalą, ir patį Jehovą (Pat 27:11).

18. Ką suprantame iš apaštalo Jono žodžių?

18 Ko iš to pasimokome? Kad ištikimybė veda į džiaugsmą (1 Jn 5:3). Pavyzdžiui, mums patiems gera žinoti, kad savo elgesiu šloviname Jehovą. Ir Jehova laimingas, jei atmetame pasaulio pagundas ir laikomės tiesos (Pat 23:15). Tuo džiaugiasi ir jo angelai danguje (Lk 15:10). Ir visi mes, be abejo, gėrimės savo bendratikių ištikimybe ir ištverme per išmėginimus (2 Tes 1:4). O kiek bus džiaugsmo, kai ši sena santvarka nueis į pražūtį! Būsime kupini pasitenkinimo, kad Šėtono valdomame pasaulyje iki pat galo likome atsidavę savo Dievui.

19. Su kokia nuostata Reičel moko tiesos? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

19 Ypač smagu dalytis tiesos žodžiu su kitais žmonėmis. Dominikos Respublikoje gyvenančiai Reičel galimybė kalbėtis su kitais apie Dievą yra pati didžiausia garbė. Apie savo dvasinius vaikus ji sako: „Jaučiu nenusakomą laimę, kai mano studijuotojai pamilsta Jehovą, išmoksta juo pasikliauti ir suderina savo gyvenimą su jo valia. Toks džiaugsmas vertas didžiausių mano pastangų ir pasiaukojimo.“

Mums džiugu padėti žmonėms pamilti Jehovą ir jam paklusti. (Žiūrėk 19 pastraipą.)


ĮSIKLAUSYKIME Į MOZĖS, DOVYDO IR JONO ŽODŽIUS

20. Kas bendra tarp mūsų su Moze, Dovydu ir Jonu?

20 Mozė, Dovydas ir Jonas gyveno kitokiais laikais ir aplinkybėmis nei mes. Bet išties turime daug ką bendra. Kaip ir jie, tarnaujame tikrajam Dievui Jehovai. Meldžiamės jam, kliaujamės jo parama ir vadovavimu. Ir kaip tie trys tvirto tikėjimo vyrai, neabejojame, kad už klusnumą Jehova dosniai atlygins.

21. Kodėl verta laikytis Mozės, Dovydo ir Jono pamokymų?

21 Tad gerai įsiklausykime į jų pamokymą laikytis Jehovos įsakymų. Tada bus sėkmingi visi mūsų užmojai, džiaugsimės savo dangiškojo Tėvo malone ir pelnysime amžino gyvenimo dovaną (Įst 30:20). Tai, ką Jehova yra savo ištikimiems tarnams pažadėjęs ir numatęs, pranoks visus lūkesčius (Ef 3:20).

GIESMĖ NR. 129 Būkim ištvermingi

a Didžioji diduma izraelitų, regėjusių Jehovos stebuklus prie Raudonosios jūros, taip ir nepamatė Pažadėtosios žemės (Sk 14:22, 23). Jehova paskelbė, kad tie, kuriems 20 ir daugiau metų, mirs dykumoje (Sk 14:29). Tačiau Jozuė, Kalebas, daugelis kitų jaunosios kartos atstovų ir levitų, kaip Jehova ir buvo žadėjęs, kartu su visa tauta persikėlė per Jordano upę ir įžengė į Kanaaną (Įst 1:24–40).

b ILIUSTRACIJA. Kairėje: Dovydas gyvenimo pabaigoje duoda pamokymų savo sūnui Saliamonui. Dešinėje: skelbėjai lavinasi pionierių tarnybos kursuose.