Polas. Jaudulys buvo didžiulis. 1985 metų lapkritį vykome į pirmąją misionieriškos tarnybos šalį – Liberiją (Vakarų Afrika). Pakeliui nusileidome Senegale. „Jau po valandos, – tarė Enė, – būsim Liberijoje.“ Bet lėktuve nuskambėjo pranešimas: „Keleiviai, vykstantys į Liberiją, turi išlipti. Dėl kilusio perversmo ten leistis negalime.“ Drauge su kitais misionieriais dešimčiai dienų įstrigome Senegale ir vis klausėmės žinių iš Liberijos, kad lavonai vežami sunkvežimiais ir valdžia griežtai reikalauja laikytis komendanto valandos. Kas nepaklusdavo, buvo sušaudomi.

Enė. Mudu anaiptol nebuvom nuotykių ieškotojai. Vaikystėje mane vadino Baikštute Enyte. Net per gatvę bijau pereiti! Bet grįžti atgal nė negalvojom, buvom pasiryžę vykti į paskirtą vietą.

Polas. Abu su Ene užaugom Anglijoje, gyvenom vos aštuonių kilometrų atstumu vienas nuo kito. Po vidurinės iškart tapom pionieriais, paskatinti mano tėvų ir Enės mamos. Jie labai palaikė mūsų sprendimą atsidėti visalaikei tarnybai. 19-os pradėjau tarnauti Betelyje. Enę pakvietė 1982-aisiais, kai susituokėm.

Enė. Betelyje mums patiko, bet labiau norėjom tarnauti ten, kur trūksta skelbėjų. Šį troškimą dar sustiprino bendrystė su Betelyje tarnaujančiais misionieriais. To meldėme ištisus trejus metus, kiekvieną vakarą. Ir nepaprastai nudžiugom, kai 1985-aisiais mus pakvietė į Gileadą mokytis su 79-ąja laida. Po Gileado buvom paskirti į Liberiją.

Polas. Kai tik lėktuvams jau leido tūpti, sėdome į patį pirmą reisą ir iš Senegalo atvykom į Liberiją. Politinė atmosfera buvo itin įkaitusi ir komendanto valandos apribojimai tebegaliojo. Žmonės turguje  puldavo į paniką vien išgirdę automobilio detonacijos garsą. Mudu jautėme tiek įtampos, kad kiekvieną vakarą ieškojom nusiraminimo psalmėse. Bet tarnyba vis tiek mėgavomės. Enė kasdien ėjo į skelbimą, o aš darbavausi Betelyje drauge su Džonu Čeruku. Iš Džono daug išmokau, mat jis Liberijoje gyveno ilgą laiką ir gerai suprato, kokių vargų tenka iškęsti vietiniams bendratikiams.

Enė. Kodėl taip greit pamilom Liberiją? Dėl brolių ir sesių. Jie tokie šilti, draugiški, ištikimi Jehovai. Tarp mūsų iškart užsimezgė ryšys, tapome viena šeima. Jų žodžiai išties įkvėpdavo jėgų. Ir tarnyba buvo tikra svajonė. Žmonės net supykdavo, jei negalėdavom pabūti ilgiau. Apie Bibliją jie šnekėjosi tiesiog gatvių kampuose, galėjai prieiti ir įsiterpti į pokalbį. Studijuotojų turėjom tiek, kad pas visus nespėdavom. O kad daugiau tokių problemų!

Polas. Po ketverių metų šiokios tokios ramybės, 1989-aisiais, prasidėjo košmaras. Kilo pilietinis karas. 1990-ųjų liepos 2 dieną sukilėlių grupuotė užėmė apylinkes netoli Betelio. Tris mėnesius negalėjom susisiekti su išoriniu pasauliu, su šeimomis ir pagrindiniu biuru. Teko pusbadžiauti. Visur siautėjo sukilėliai, jie prievartavo moteris. Chaosas apėmė šalį ir nepaliovė ištisus 14 metų.

Enė. Kilo riaušės tarp genčių, jie vieni kitus žudė. Gatvės buvo pilnos iki dantų ginkluotų kareivių, apsirengusių keistais drabužiais. Jie brovėsi į namus ir plėšė, ką tik galėjo. Nužudyti žmogų, pačių žodžiais tariant, buvo tas pat, kas „nudaigoti viščiuką“. Šalia patikrinimo postų ir visai netoli filialo teritorijos gulėjo krūvos lavonų. Gyvybės neteko net kai kurie mūsų broliai ir sesės, tarp jų – du misionieriai.

Liudytojai, įskaitant misionierius ir beteliečius, rizikuodami gyvybe slėpė bendratikius iš persekiojamų genčių. Nemažai jų glaudėsi apatiniame aukšte, kiti gyveno su beteliečiais. Mes savo kambariu dalijomės su septynių asmenų šeima.

Polas. Kiekvieną dieną kareiviai ateidavo tikrinti, ar tik kas nors pas mus nesislepia. Keturiems beteliečiams teko ištisai  budėti: du stebėjo pro langą, du eidavo prie vartų pasitikti kareivių. Jeigu jie rankas laikydavo priešais, tai buvo ženklas, kad viskas gerai. Bet jei sudėdavo už nugaros, suprasdavom, kad kareiviai elgiasi agresyviai. Tada abu stebėtojai bėgdavo nuo lango visus įspėti, kad slėptųsi.

Enė. Tai truko ne vieną savaitę. Kartą grupė sukilėlių įsibrovė į vidų. Su viena sese skubiai užsirakinom vonios kambaryje ir ji įsispraudė į mažytę slėptuvę spintoje, po nuimamu dugnu. Kareiviai užlipo laiptais viršun ir piktai pasibeldė į vonios duris. Polas mėgino juos sulaikyti: „Tualete mano žmona.“ Turėjau įdėti atgal spintos dugną ir sudėlioti daiktus į lentynas, tad kareiviams kilo įtarimas, ko taip ilgai neatidarau. Aš ėmiau visa drebėti. Tyliai maldoje paprašiau Jehovą gelbėti. Tada atidariau duris, stengdamasi atrodyti kuo ramesnė. Vienas iš jų pastūmė mane į šalį ir žengė tiesiai prie spintos. Pradarė ir pasirausė tarp lentynų. Jis negalėjo patikėti, kad nieko nėra. Paskui jie apieškojo kitus kambarius, palėpę ir nieko nepešę išėjo.

Polas. Ilgus mėnesius beveik neturėjome ko valgyti, bet dvasinio maisto nepristigome. Rytinė programa buvo mūsų „pusryčiai“. Biblijos mintys teikė daug jėgų, jautėmės už tai labai dėkingi.

Palikti filialą ir ieškotis maisto ir vandens negalėjome, nes visiems, kas pas mus slėpėsi, būtų iškilusi mirtina grėsmė. Bet Jehova pačiu laiku pasirūpindavo būtiniausiomis reikmėmis. Tai atrodė kaip stebuklas. Pasitikėjome juo, todėl baimei nepasidavėm.

Kuo tirštesnė tamsa niaukė pasaulį, tuo ryškiau švietė tiesa. Broliams ir sesėms teko daugsyk bėgti gelbstint gyvybę, bet jų tvirtybė ir tikėjimas nesusvyravo. Kai kurie sakė, kad tas karas yra „repeticija prieš didįjį suspaudimą“. Drąsūs vyresnieji ir jauni broliai stengėsi pagelbėti bendratikiams kuo galėdami. Bėgdami iš vienos vietos į kitą mūsiškiai laikėsi drauge, toliau skelbė gerąją naujieną ir miškuose rengė sueigas, pasistatę šiokias tokias „sales“. Sueigos buvo didžiulė atgaiva toje ašarų pakalnėje, ištverti padėjo ir evangelizacijos darbas. Net kai dalijome humanitarinę pagalbą, daugelis prašė ne drabužių, o maišelių leidiniams platinti. Išvarginti visokių baisumų žmonės įdėmiai klausėsi Biblijos žinios. Ir stebėjosi, kad mūsų broliai ir  sesės tokie laimingi. Jų veidai švytėjo tarsi žiburiai tamsoje (Mt 5:14–16). Net kai kurie aršūs sukilėliai, paveikti mūsų entuziazmo, tapo Jehovos liudytojais.

Polas. Ne kartą turėjome iš šalies išvykti – triskart trumpam, o dusyk visiems metams. Kaip tada jausdavomės, tiksliai nusako vienos misionierės žodžiai: „Gileade mus mokė į tarnybą įdėti širdį. Taip ir darėme. Tad palikti bendratikius tokiomis aplinkybėmis buvo tarsi palikti savo širdį.“ Gerai bent tiek, kad ir iš kitur galėdavome vienaip ar kitaip padėti Liberijos broliams ir sesėms.

Enė. 1996-ųjų gegužę keturiese važiavom filialo automobiliu ir vežėmės svarbius dokumentus. Ketinome pasiekti saugesnę vietą už miesto, 16 kilometrų nuo filialo. Tačiau pakeliui mus užpuolė. Įsiutę kareiviai kelissyk iššovė į orą, sustabdė, tris ištempė iš automobilio ir sėdę į jį nuvažiavo. Polas liko automobilyje. Mus tiesiog sukaustė siaubas. Tada pamatėme minioje grįžtantį Polą krauju pasruvusia kakta. Iš pradžių išsigandom, kad jam peršauta galva, bet argi tada jis būtų galėjęs pastovėti ant kojų! Paaiškėjo, kad kaktą kareivis praskėlė išstumdamas jį iš automobilio. Laimei, žaizda buvo nepavojinga.

Netoliese stovėjo karinis sunkvežimis, sausakimšai prisėstas išsigandusių žmonių. Pirštais įsikibome į bortą. Vairuotojas spaudė visu greičiu ir mes vos nenukritom. Šaukėm, kad sustotų, bet jis buvo taip persigandęs, kad nieko negirdėjo. Šiaip taip išsilaikėme iki sunkvežimis sustojo, bet buvom visai išsekę ir nuo įtampos tiesiog tirtėjom.

Polas. Žvelgdami į vienas kito purvinus drabužius negalėjom patikėti, kad likom gyvi. Miegojom atvirame lauke, šalia kulkų suvarpyto sraigtasparnio. Kitą dieną mus tuo kledaru nuskraidino į Siera Leonę. Džiaugėmės, kad nežuvom, bet sykiu labai nerimavom dėl savo bendratikių.

Enė. Kai atvykom į Siera Leonės filialą Fritaune, broliai mumis pasirūpino. Bet mane kamavo šiurpūs prisiminimai. Dienos metu būdavau įsitempusi, visko bijojau, vaikščiojau tarsi apdujusi. Naktimis pabusdavau išpilta prakaito, krėtė drebulys ir atrodė, kad nutiks kažkas siaubingo. Sunku buvo net kvėpuoti. Polas mane apkabindavo ir melsdavomės. Taip pat giedodavom giesmes, kol drebulys paliaudavo. Maniau, kad einu iš proto ir su misionierių tarnyste bus baigta.

Niekad nepamiršiu, kas buvo toliau. Tą pačią savaitę gavom du naujus žurnalus – birželio 8 dienos Atsibuskite! ir gegužės 15 dienos Sargybos bokštą. Atsibuskite! straipsnis „Kaip atlaikyti panikos priepuolius“ padėjo suprasti, kas su manimi dedasi. O Sargybos bokšto 32 puslapyje buvo klausiama: „Iš kur jie gauna stiprybės?“ Ten buvo sužaloto drugelio nuotrauka. Kaip drugelis stipriai pažeistais sparnais geba skraidyti ir ieškotis maisto, taip mus Jehovos dvasia įgalina padėti kitiems, net jei patys kenčiame nuo didelių emocinių žaizdų. Abu žurnalai man buvo tikra dovana nuo Jehovos (Mt 24:45). Susiradau ir daugiau panašių straipsnių ir segiau į segtuvą. Jie labai padėjo ir ilgainiui potrauminio streso požymiai nuslopo.

Polas. Džiaugdavomės, kai tik galėdavom grįžti į Liberiją. Taip prabėgo 20 metų, kol atėjo 2004-ieji. Kadangi karas jau buvo pasibaigęs, ketinom pradėti filialo  rekonstrukciją. Bet netikėtai gavome pasiūlymą keltis kitur.

Buvom taip pamilę vietinius bendratikius, kad atsisveikinti su jais nesinorėjo. Jautėmės kaip tada, kai išvykom į Gileadą ir palikom šeimas. Tačiau anuomet Jehova mus dosniai laimino, tad buvom tikri, kad ir dabar viskas bus gerai. Tad pasiūlymą priėmėm. Taip persikėlėme į gretimą šalį – Ganą.

Enė. Liberiją palikome su ašaromis. Nustebom, kai Frenkas, pagyvenęs išmintingas brolis pasakė: „Pamirškit apie mus.“ Jis paaiškino: „Žinoma, nepamiršit. Bet ir ten į tarnybą įdėkit visą širdį. Jus veda Jehova, rūpinkitės broliais ir sesėmis.“ Tie žodžiai mus labai pastiprino. Buvom pasirengę tarnybai Ganoje, kur mus mažai kas pažinojo ir viskas buvo nauja.

Polas. Bet ir Ganoje greitai įsiliejom į mūsų dvasinę šeimą. Liudytojų ten labai daug. Šioje šalyje ištarnavom 13 metų ir įgijom daug naujų draugų. Jų dvasinė tvirtybė ir ištikimybė mums buvo itin geras pavyzdys. Tada ir vėl staigmena: paskyrimas į Rytų Afrikos filialą Kenijoje. Iki šiol ilgimės savo senų bičiulių. Tačiau ir Kenijoje su bendratikiais greitai užmezgėm glaudžius ryšius. Čia taip pat darbo per akis, reikia daug skelbėjų.

Enė. Per savo gyvenimą ne sykį drebėjau kaip epušės lapas. Visokie pavojai ir įtampa atsiliepė fizinei ir emocinei savijautai. Nesam nuo tokių dalykų apsaugoti. Net ir dabar, kai išgirstu šūvius, viduje pasidaro bloga ir atima rankas. Bet patirtis išmokė kliautis Jehovos ir bendratikių pagalba. Taip pat supratau, kad ištvermingai vykdyti paskirtą užduotį pavyks, jei laikomės gerų dvasinės veiklos įpročių.

Polas. Kartais mūsų klausia, ar patinka ten, kur tarnaujame. Net gražiose šalyse kartais būna neramumų ir pavojų. Tad mums mieliausia ne šalis, o broliai ir sesės, mūsų šeima. Nepaisant skirtingos kilmės, visi esam vienminčiai. Manėm, kad mus siunčia juos padrąsinti, bet iš tikro jie drąsino mus.

Kad ir kur keltumės, visur tas pats stebuklas – mūsų brolija. Bendruomenė mums tarsi šeima, čia esam saugūs kaip namuose. Nė kiek neabejojam, kad Jehova ir toliau teiks stiprybę, kai tik jos reikės (Fil 4:13).