Gimiau 1934 metais imigrantų šeimoje. Tėvai, atvykę iš Šveicarijos, apsigyveno Timinse, Ontarijo provincijoje. Maždaug 1939-aisiais mama pradėjo skaityti Sargybos bokštą ir lankyti Jehovos liudytojų sueigas. Vesdavosi ir visus mus, septynis vaikus. Netrukus ji tapo Jehovos liudytoja.

Tėčiui tai nepatiko, bet mama labai brangino tiesą ir neketino jos atsisakyti. Ji liko tvirta net penktojo dešimtmečio pradžioje, kai Jehovos liudytojų veikla Kanadoje buvo uždrausta. Į tėvo šiurkščius priekaištus atsakydavo švelniai ir pagarbiai. Toks geras pavyzdys paskatino mane ir mano brolius bei seseris priimti tiesą. O ir tėčio nuostata per laiką sušvelnėjo, jis pasidarė daug malonesnis.

1950-ųjų vasarą dalyvavau Niujorke surengtame kongrese „Teokratijos augimas“. Bendravimas su broliais ir sesėmis iš viso pasaulio ir jaudinantys Gileado absolventų pasakojimai įžiebė širdyje troškimą kuo daugiau tarnauti Jehovai. Tvirtai nusprendžiau, kad tapsiu visalaikiu tarnu. Kai tik grįžau į namus, užpildžiau pionieriaus paraišką. Kanados filialas atrašė ir patarė pirma pasikrikštyti. 1950 metų spalio 1-ąją taip ir padariau. Po mėnesio tapau pionieriumi ir mane paskyrė į Kapuskeisingą, miestelį už daugelio kilometrų nuo mūsų gyvenamos vietos.

1951-ųjų pavasarį filialas prancūzų kalbą mokantiems liudytojams pasiūlė  keltis į Kvebeko provinciją, nes ten labai trūko skelbėjų. Mokėjau ir prancūzų, ir anglų kalbas, tad pasiūlymą priėmiau ir mane paskyrė į Ruiną. Ten nieko nepažinojau. Turėjau tik Marselio adresą, kaip jau minėjau pradžioje. Bet viskas ėjosi puikiai. Su juo tapome gerais draugais ir Kvebeke praleidau ketverius smagius tarnybos metus, galiausiai kaip specialusis pionierius.

Tarnaudamas Kvebeke gavau kvietimą į Saut Lansingą (Niujorko valstija) mokytis 26-oje Gileado mokyklos laidoje. Po išleistuvių 1956 m. vasario 12 d. buvau paskirtas į Aukso Krantą, regioną Afrikos vakaruose (dabar vadinasi Gana). Bet prieš išvykdamas grįžau į Kanadą, kol bus parengti kelionės dokumentai. Maniau, tam pakaks kelių savaičių.

Tačiau dokumentų Toronte teko laukti septynis mėnesius. Tuo metu apsistojau pas labai svetingą Kripsų šeimą ir susipažinau su jų dukra Šeila. Mudu įsimylėjome. Jau ketinau pasipiršti ir kaip tik tuo metu gavau vizą. Pasimeldę abu su Šeila nusprendėme, kad turėčiau vykti kur esu paskirtas. Toks sprendimas nebuvo lengvas, bet vėliau paaiškėjo, kad jis buvo teisingas.

Teko keliauti traukiniu, laivu, lėktuvu ir galiausiai per mėnesį atvykau į šalies sostinę Akrą. Ten mane paskyrė srities prižiūrėtoju. Reikėjo lankyti bendruomenes visoje Ganoje, kaimyniniame Dramblio Kaulo Krante ir Togolande (dabar Togas). Dažniausiai važiuodavau vienas, filialo parūpintu džipu. Ši tarnyba buvo grynas malonumas.

Savaitgaliais sakydavau kalbas rajonų suvažiavimuose. Salių jiems neturėjome, tad nuo kaitrių saulės spindulių  saugojo brolių suręstos bambukų stoginės, dengtos palmių šakomis. Taip pat nebuvo šaldytuvų, tad broliai tiesiog vietoje pjaudavo gyvulius ir gamindavo maistą dalyviams.

Per suvažiavimus nutikdavo visokių keistų dalykų. Kartą misionieriui Herbertui Dženingsui b sakant kalbą, nuo virtuvės pusės atlėkė ištrūkęs jautukas ir atsistojo priešais auditoriją, prie scenos. Brolis liovėsi kalbėjęs, o sutrikęs gyvulys nežinojo kur dėtis. Tada keturi stiprūs broliai jį nuvedė atgal. Auditorija palydėjo juos linksmais plojimais.

Dienomis tarp suvažiavimų gretimuose kaimuose rodydavau mūsų filmą Naujojo pasaulio visuomenė darbuojasi. Jį projektuodavau ant baltos drobės, ištemptos tarp dviejų baslių ar medžių. Žmonėms labai patiko. Daugeliui tai buvo pirmas filmas gyvenime. Per krikšto scenas jie audringai plodavo. Žiūrėdami šią juostą visi įsitikino, kad esame vieninga pasaulinė organizacija.

Maždaug po dvejų metų nuo atvykimo į Afriką, 1958-aisiais, dalyvavau Niujorke surengtame tarptautiniame kongrese. Kaip džiugu buvo ten pasimatyti su Šeila! Ji tarnavo specialiąja pioniere Kvebeke. Mes vis susirašinėjom laiškais, o dabar vėl buvom drauge. Paprašiau jos rankos. Tada parašiau broliui Neitanui Norui ir paklausiau, ar Šeila negalėtų baigti Gileado ir atvykti pas mane į Afriką. c Jis sutiko. Taip Šeila persikėlė į Ganą. 1959-ųjų spalio 3 dieną Akroje susituokėm. Jautėme, kad Jehova dosniai mus laimina už triūsą Karalystės labui.

1961 metais mudu paskyrė į Kamerūną. Darbo man buvo per akis, nes reikėjo įkurti naują filialą. Tapęs filialo tarnu  turėjau daug ko išmokti. Kiek vėliau, 1965-aisiais, Šeila pastojo. Reikėjo laiko apsiprasti su mintimi, kad tapsime tėvais. Taigi su jauduliu ėmėme tam ruoštis ir jau ketinome grįžti į Kanadą, bet nutiko baisus dalykas.

Šeila patyrė persileidimą. Gydytojas pasakė, kad netekome berniuko. To, kas įvyko tada, prieš penkis dešimtmečius, niekad nepamiršome. Nepaprastai liūdėjome. Vis dėlto likome ir toliau tarnauti Afrikoje, nes ši veikla teikė daug džiaugsmo.

Kamerūne mūsų bendratikiams teko ištverti aršų persekiojimą dėl jų politinio neutralumo. Padėtis itin pasunkėdavo per prezidento rinkimus. Blogiausia nutiko 1970 metų gegužės 13 dieną. Organizacijos veiklą valdžia uždraudė, o gražius mūsų filialo pastatus, į kuriuos buvom persikėlę vos prieš penkis mėnesius, konfiskavo. Per savaitę šalį teko palikti visiems misionieriams, taigi ir mudviem su Šeila. Atsisveikinti su brangiais vietiniais broliais ir sesėmis buvo labai sunku. Nerimavome, kokie išmėginimai jų dar laukia.

Pusmetį išbuvome Prancūzijos filiale. Ten ir toliau darbavausi mūsų bendratikių kamerūniečių labui. Tų pačių metų gruodį mus paskyrė į Nigerijos filialą, kuriam buvo pavesta prižiūrėti ir veiklą Kamerūne. Nigerijoje bendratikiai sutiko labai šiltai ir ten tarnavome keletą metų.

1973-iaisiais mums iškilo nemenka dilema. Šeilos sveikata jau kurį laiką buvo stipriai pašlijusi. Kai nuvykome į Niujorke surengtą kongresą, ji nebeištvėrusi pasakė: „Aš jau nebegaliu. Ištisai sergu ir neturiu jėgų.“ Vakarų Afrikos šalyse abu praleidom daugiau kaip 14 metų ir aš žavėjausi jos ištikima tarnyste. Tačiau reikėjo kai ką pakeisti. Išsikalbėję Jehovai karštoje maldoje ir viską aptarę nutarėm grįžti į Kanadą, kad galėtume geriau pasirūpinti jos sveikata. Nutraukti misionieriavimą ir visalaikę tarnybą buvo vienas sunkiausių gyvenimo sprendimų.

Kai parvykome į Kanadą, įsidarbinau pas ilgametį bičiulį automobilių prekybos įmonėje, miestelyje šiauriau nuo Toronto. Išsinuomojom butą, apstatėm naudotais baldais ir taip pavyko išvengti skolų. Nusprendėm neapsikrauti daiktais, tikėdamiesi kada nors vėl imtis visalaikės tarnybos. Ir šie mūsų planai išsipildė taip greit, kad nė neįsivaizdavom.

 Pasisiūliau savanoriu į suvažiavimų salės statybą Norvalyje (Ontarijo valstija). Vėliau manęs paprašė tapti tos salės prižiūrėtoju. Šeilos sveikata taisėsi, tad nutarėm, kad jai tai nebus per sunku. Taigi 1974 metų birželį persikėlėme į suvažiavimų salės butą. Su didžiausiu džiaugsmu vėl ėmėmės visalaikės tarnybos.

Laimei, Šeilos sveikata toliau gerėjo ir praėjus dvejiems metams sutikome imtis rajono priežiūros darbo. Mūsų rajonas buvo Manitobos provincijoje, kurioje žiemos gan atšiaurios. Bet vietinių bendratikių šiluma neleido sušalti. Supratome, kad visai nesvarbu kur tarnauti. Svarbiausia tiesiog darbuotis iš visų jėgų.

1978-aisiais, po kelerių keliaujamojo darbo metų, mus pakvietė tarnauti Kanados Betelyje. Netrukus vienas įvykis man tapo labai gera pamoka. Buvau paskirtas sakyti pusantros valandos kalbą specialioje sueigoje Monrealyje. Deja, išlaikyti klausytojų dėmesio nepavyko ir vienas brolis iš tarnybos skyriaus man apie tai pasakė. Aišku, nesu pats talentingiausias kalbėtojas, turėjau tai suprasti. Bet aš dėl brolio patarimų įsižeidžiau. Maniau, jis pernelyg kritiškas, ir pykau, kad už nieką nepagyrė. Tikriausiai numanot, kokią klaidą padariau: labiau rūpėjo ne pats pamokymas, o kas ir kaip jį davė.

Po kelių dienų vienas filialo komiteto narys nutarė su manimi apie tai pakalbėti. Su apgailestavimu pripažinau, kad mano reakcija buvo netinkama. Paskui pasikalbėjau su anuo broliu ir jis mano atsiprašymą supratingai priėmė. Šis nutikimas tapo man nepamirštama nuolankumo pamoka (Pat 16:18). Tai ne kartą minėjau maldose ir stengiuosi klaidos nebekartoti.

Kanados Betelyje tarnauju štai jau per 40 metų, o nuo 1985-ųjų esu ir filialo komiteto narys. 2021-ų vasarį mano brangioji Šeila mirė. Labai jos ilgiuosi. Turiu ir sveikatos problemų. Bet esu pasinėręs į tarnybą ir ji taip patinka, kad nė negalvoju „apie prabėgančias gyvenimo dienas“ (Mok 5:20). Nors vargų gyvenime neišvengiau, džiaugsmo patyriau nepalyginti daugiau. Nesigailiu nė vienos dienos iš tų 70 metų, kuriuos praleidau visalaikėje tarnyboje. Meldžiu, kad mūsų jauniems broliams ir sesėms tarnyba Jehovai būtų svarbiausia, nes tik tai daro gyvenimą prasmingą ir laimingą.