Nors per Paskutinę vakarienę tų 70 mokinių su Jėzumi nebuvo, tai nereiškia, kad Jėzui jų nebereikėjo ar kad jie patys nuo jo pasitraukė. Tiesiog Jėzus tą vakarą norėjo pabūti su apaštalais.

Jėzus džiaugėsi ir apaštalais, ir anais 70 sekėjų. Iš daugelio mokinių jis išsirinko 12 ir pavadino juos apaštalais (Lk 6:​12–16). Kai buvo Galilėjoje, „jis susikvietė Dvylika“ ir „išsiuntė juos skelbti Dievo Karalystės, gydyti ligonių“ (Lk 9:​1–6). Vėliau, jau Judėjoje, jis „paskyrė dar septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du“ (Lk 9:51; 10:1). Ilgainiui Jėzaus sekėjų radosi visur, kur buvo skelbiama geroji naujiena.

Jėzaus sekėjais tapę žydai kasmet švęsdavo Paschą, tikriausiai su savo šeimomis (Iš 12:​6–11, 17–20). Artėjant paskutinei gyvenimo žemėje dienai Jėzus su apaštalais nukeliavo į Jeruzalę. Bet jis nesukvietė visų savo mokinių iš Judėjos, Galilėjos ir Perėjos drauge švęsti Paschos. Akivaizdu, kad tąsyk norėjo pabūti vien su apaštalais. Jiems taip ir pasakė: „Trokšte troškau prieš kentėdamas valgyti su jumis šią Paschos vakarienę“ (Lk 22:15).

Jėzaus noras visiškai suprantamas. Jis netrukus turėjo numirti kaip „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1:29). Ir tai turėjo įvykti Jeruzalėje – mieste, kuriame žydai nuo seno atnašavo aukas Dievui. Paschos avinėlis izraelitams primindavo jų išlaisvinimą iš Egipto vergijos. O Jėzaus mirtis laidavo daug didingesnį išvadavimą (1 Kor 5:​7, 8). Dėl jo aukos Dvylikai atsivėrė galimybė tapti krikščionių bendruomenės pamatiniais akmenimis (Ef 2:​20–22). Verta dėmesio, kas rašoma Apreiškimo knygoje. Ten sakoma, kad šventojo Jeruzalės miesto „siena“ stovi ant „dvylikos pamatinių akmenų“ ir kad ant tų akmenų užrašyti „dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21:​10–14). Ištikimiems Jėzaus apaštalams buvo skirtas ypatingas vaidmuo. Tad visai suprantama, kad per aną Paschą ir per Paskutinę vakarienę Jėzus norėjo būti su jais.

Anie septyniasdešimt ir kiti Jėzaus mokiniai ten nedalyvavo. Tačiau kiekvienam jo sekėjui Viešpaties vakarienė labai reikšminga. Juk sandora dėl Karalystės, apie kurią Jėzus tą vakarą kalbėjo savo apaštalams, buvo sudaryta su visais, kas tapo krikščionimis ir buvo patepti šventąja dvasia (Lk 22:​29, 30).