1, 2. Kodėl padrąsinimo žodžiai yra tokie svarbūs?

„KAŽIN, ar tėvai yra kada nors mane pagyrę. Iš jų girdžiu vien kritiką. Kartais jų žodžiai labai skaudina, – pasakoja aštuoniolikmetė Kristina. ^[1] – Jie sako, kad elgiuosi kvailai, kad niekad nesubręsiu, kad esu stora. Todėl dažnai verkiu ir nenoriu su jais kalbėti. Jaučiuosi nieko verta.“ Koks liūdnas gali būti gyvenimas, jei niekas tau neištaria gero žodžio!

² Padrąsinimas turi labai didelę galią. Rubenas sako: „Daugelį metų kovoju su bevertiškumo jausmu. Sykį buvau tarnyboje su vyresniuoju. Jis pastebėjo, kad man bloga diena, ir su atjauta išklausė, kaip jaučiuosi. Tada brolis priminė man, kiek daug gera nuveikiu. Taip pat priminė Jėzaus žodžius, kad kiekvienas esame nepalyginti vertesni už daugybę žvirblių. Tą eilutę dažnai prisimenu ir ji kaskart paliečia mano širdį. Vyresniojo žodžiai man labai padėjo“ (Mt 10:31).

3. a) Ką apie vienas kito drąsinimą sakė apaštalas Paulius? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

³ Biblijoje pabrėžiama, kaip svarbu nuolat drąsinti vieniems kitus. Apaštalas Paulius krikščionims hebrajams rašė: „Žiūrėkite, broliai, kad kartais kuris nors iš jūsų neatsitolintų  nuo gyvojo Dievo ir taip netaptų piktos, netikinčios širdies. Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, [...] kad kurio nors iš jūsų neužkietintų apgaulinga nuodėmės vilionė“ (Hbr 3:12, 13). Ar kas nors maloniais žodžiais yra pakėlęs tau nuotaiką? Jei taip, tada supranti, koks svarbus šis Pauliaus priminimas. Dabar aptarkime keletą klausimų: kodėl padrąsinimas yra būtinas? Ko apie padrąsinimą pasimokome iš Jehovos, Jėzaus ir apaštalo Pauliaus? Ir kaip patys galėtume kitus drąsinti?

4. Kam reikia pagyrimo ir kodėl šiandien jo tiek mažai?

⁴ Geras žodis žmogui būtinas nuo pat mažens. Tai labai svarbu atminti tėvams. „Kaip augalui reikia vandens, taip vaikui reikia pagyrimo, – sako pedagogas Timotis Evansas (Timothy Evans). – Padrąsinantys žodžiai padeda vaikui jaustis vertinamam ir reikalingam.“ Kadangi gyvename paskutinėmis dienomis, žmonės yra savanaudžiai, jiems trūksta prigimtinės meilės (2 Tim 3:1–5). Kai kurie tėvai negiria savo vaikų, nes patys nebuvo giriami. Pagyrimo reikia ir suaugusiems. Štai daug kas skundžiasi, kad jo labai trūksta darbovietėse.

5. Kaip galima kitą padrąsinti?

⁵ Pagirti už gerai atliktą darbą yra vienas iš būdų padrąsinti. Kitas būdas – patikinti žmogų, kad jis turi puikių savybių. O jei žmogus prislėgtas, galima jį paguosti (1 Tes 5:14). Graikų kalbos veiksmažodis, paprastai verčiamas žodžiais „drąsinti“, „raginti“ arba „guosti“, paraidžiui reiškia „pasikviesti šalia“. Su broliais ir sesėmis, savo tarnybos draugais, praleidžiame nemažai laiko, todėl turime ne vieną progą juos padrąsinti. (Perskaityk Mokytojo 4:9, 10.) Kiekvienas pamąstykime: ar pasakau kitiems, už ką juos myliu ir branginu? Stenkimės turėti omenyje šią Patarlių knygos eilutę: „Laiku pasakytas žodis, koks jis mielas!“ (Pat 15:23, Brb)

6. a) Kodėl Šėtonas nori, kad Dievo tarnai nusimintų? b) Prašom pateikti pavyzdį, kaip piktasis yra bandęs žmogų sugniuždyti.

⁶ Šėtonas žino, kad liūdesys ir nusivylimas gali pakenkti tiek fizinei, tiek dvasinei žmogaus sveikatai. Biblijoje, Patarlių 24:10 (NW), rašoma: „Jei nelaimės dieną pasiduosi nevilčiai, tai pakirs tau jėgas.“ Štai kadaise piktasis bandė sugniuždyti dievobaimingąjį Jobą: užtraukė jam visokių nelaimių, nepagrįstai jį kaltino. Tačiau žiaurūs Šėtono kėslai galiausiai žlugo, mat Jobas nevilčiai nepasidavė ir liko ištikimas Jehovai (Job 2:3; 22:3; 27:5). Mes irgi galime įveikti Šėtoną. Jeigu ir toliau stiprinsime savo namiškius ir bendruomenės narius, padėsime vieni kitiems jaustis laimingiems ir likti saugiame Jehovos prieglobstyje.

7, 8. a) Iš ko matyti, kad Jehova suvokia padrąsinimo svarbą? b) Kaip tėvai gali sekti Jehovos pavyzdžiu? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁷ Jehova. Psalmininkas giedojo: „Viešpats arti tų, kurie sielojasi, ir gelbsti nevilties apimtuosius“ (Ps 34:19 [34:18, Brb]). Kai Jeremijas buvo išsigandęs ir nepasitikėjo savo jėgomis, Jehova pažadėjo padėti ir taip įkvėpė jam drąsos (Jer 1:6–10). O koks padrąsintas jautėsi senyvas pranašas Danielius, kai Dievo atsiųstas angelas jį sustiprino ir pavadino „brangiuoju žmogumi“! (Dan 10:8, 11, 18, 19) Gal ir tu galėtum šitaip padrąsinti kitus skelbėjus, pionierius ar vyresnio amžiaus bendratikius, kurių jėgos senka?

 ⁸ Nors Jehova su savo brangiu Sūnumi darbavosi nesuskaitomus amžius, jis nemanė, kad Jėzui atėjus į žemę jo girti ir drąsinti jau nebereikės. Biblijoje paminėti du atvejai, kai Jehova iš dangaus prabilo: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas“ (Mt 3:17; 17:5). Pirmąkart šiuos žodžius Jėzus išgirdo savo tarnybos pradžioje, antrąkart – paskutiniais žemiškojo gyvenimo metais. Šitaip Dievas Jėzų pagyrė ir patikino, kad jam puikiai sekasi. Kaip gera Jėzui buvo tai girdėti! Naktį prieš mirtį, kai jį kamavo didžiulis nerimas, Jehova atsiuntė angelą, kad Sūnų sustiprintų (Lk 22:43). Jūs, tėvai, sekite Dievo pavyzdžiu ir vis pagirkite savo vaikus už tai, ką gera nuveikė. Juos ypač svarbu palaikyti, kada susiduria su tikėjimo išmėginimais mokykloje. Kaip galėdami padėkite vaikams likti tvirtiems.

9. Ko pasimokome iš Jėzaus elgesio su apaštalais?

⁹ Jėzus. Tą vakarą, kai Jėzus įsteigė savo mirties minėjimą, tarp apaštalų aiškiai pasimatė viena blogybė – išdidumas. Nors Jėzus nuolankiai nuplovė jiems kojas, vyrai tebesiginčijo, kuris iš jų laikytinas didžiausiu, o apaštalo Petro žodžiai bylojo, kad jis pernelyg pasitiki savimi (Lk 22:24, 33, 34). Vis dėlto Jėzus pagyrė savo apaštalus už tai, kad liko kartu su juo per jo išbandymus. Taip pat pasakė, kad jie darys darbus, didesnius už tuos, kuriuos jis darė. Ir dar priminė, jog Dievui jie yra brangūs (Lk 22:28; Jn 14:12; 16:27). Pamąstykime: ar seku Jėzumi ir nesusitelkiu į savo vaikų ir kitų žmonių trūkumus, bet priešingai – pagiriu juos už gerus bruožus?

10, 11. Kas byloja, kad Pauliui buvo labai svarbu kitus drąsinti?

¹⁰ Apaštalas Paulius. Savo laiškuose apaštalas gerai atsiliepdavo apie tikėjimo brolius. Su kai kuriais jis ne vienus metus buvo praleidęs kelionėse ir, be abejo, žinojo jų ydas. Vis dėlto apie juos kalbėdavo teigiamai. Štai Timotiejų pavadino „savo mylimu ir ištikimu vaiku Viešpatyje“, sakė, kad jis nuoširdžiai rūpinasi bendratikių reikalais (1 Kor 4:17; Fil 2:19, 20). Pagiriamų žodžių sulaukė ir Titas. Apie jį Korinto bendruomenei apaštalas rašė: „Jis mano bendražygis ir bendradarbis jūsų labui“ (2 Kor 8:23). Kokie padrąsinti tikriausiai jautėsi Timotiejus ir Titas, sužinoję, kad Paulius vertina geras jų savybes!

¹¹ Norėdamas pastiprinti brolius, Paulius net rizikuodavo savo gyvybe. Kai kuriose vietovėse jis smarkiai nukentėjo nuo fanatiškų, agresyviai nusiteikusių priešininkų, tačiau vis tiek buvo pasiryžęs vėl ten apsilankyti. Viena iš tokių vietų buvo Listra. Paulius su Barnabu nepabijojo čionai sugrįžti, kad įkvėptų naujiems krikščionims drąsos ir paskatintų likti ištikimus Jehovai (Apd 14:19–22). Efeze Paulių užpuolė įsiutusi minia. Apaštalų darbų 20:1, 2 sakoma: „Sąmyšiui nurimus, Paulius susikvietė mokinius, padrąsino ir atsisveikinęs leidosi keliauti į Makedoniją. Perėjęs anas sritis ir padrąsinęs daugeliu žodžių tenykščius, jis atvyko į Graikiją.“ Drąsinti kitus Pauliui tikrai buvo labai svarbu.

12. Kodėl svarbu rinktis į sueigas?

¹² Kaip Jėzaus sekėjai pirmajame amžiuje, mes šiandien irgi renkamės į sueigas, kur drauge mokomės ir vieni kitus  pastipriname (1 Kor 14:31). Viena priežastis, kodėl Jehova nurodė mums reguliariai rengti sambūrius, ir yra ta, kad ten krikščionys galėtų pasiraginti, pasidrąsinti. (Perskaityk Hebrajams 10:24, 25.) Kristina, paminėta straipsnio pradžioje, sako: „Sueigose man labiausiai patinka meilė ir pastiprinimas, kurio čia sulaukiu. Kartais į Karalystės salę atvykstu labai prislėgta. Bet sesės tada prieina ir mane apkabina. Pasako, kad atrodau gražiai, kad mane myli ir kad joms džiugu matyti mano dvasinę pažangą. Girdėdama padrąsinamus jų žodžius jaučiuosi daug geriau.“ Kaip svarbu, kad kiekvienas iš mūsų stengtumės savo kalba pakelti kitiems dvasią! (Rom 1:11, 12)

13. Kodėl net ir ilgamečiams Dievo tarnams reikia padrąsinimo?

¹³ Padrąsinimo reikia ir ilgamečiams Jehovos tarnams. Prisiminkime Mozės įpėdinį Jozuę. Nors jis jau buvo ištarnavęs Jehovai daugelį metų, Dievas Mozei paliepė: „Duok Jozuei nurodymus, padrąsink jį ir pastiprink, nes jis turės pereiti [Jordaną], vesdamas šią tautą, ir padalyti jiems kraštą, į kurį tu gali tik pasižiūrėti“ (Įst 3:27, 28). Jozuei netrukus turėjo būti pavestos labai atsakingos pareigos – būti izraelitų vedliu šiems užimant Pažadėtąją žemę. Priešaky laukė daug mūšių ir žinome, kad bent vieną jis tikrai pralaimės (Joz 7:1–9). Jozuei būtinai reikėjo padrąsinimo ir sustiprinimo. Ir mes negailėkime gero žodžio vyresniesiems bei rajono prižiūrėtojams, uoliai triūsiantiems Dievo kaimenės labui. (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 5:12, 13.) Vienas rajono prižiūrėtojas sakė: „Kartais broliai duoda mums padėkos laiškelį, kuriame parašo, kaip jiems patiko mūsų apsilankymas. Tuos laiškelius saugome ir, kai būname prislėgti, vėl paskaitome. Tai nuostabus padrąsinimo šaltinis.“

14. Kodėl, norint kitą pamokyti, labai svarbūs yra pagyrimo ir paskatinimo žodžiai?

¹⁴ Tėvai ir bendruomenės vyresnieji pastebi, kad pagyrimas bei paskatinimas labai padeda ir kai norime kitus ugdyti ir pamokyti Biblijos principų. Kai apaštalas Paulius pagyrė korintiečius už tai, kad laikėsi jo pamokymo, jie, žinoma, buvo paskatinti ir toliau daryti, kas teisu (2 Kor 7:8–11). Andrėjas, auginantis du vaikus, sako: „Pagyrimas ir paskatinimas padeda vaikams augti dvasiškai ir emociškai. Pamokymai bus daug paveikesni, jeigu juos lydės pagyrimas. Mūsų vaikai žino, kas teisinga, bet kad įprastų ir elgtis teisingai, jiems nuolat reikia mūsų padrąsinimo žodžių.“

15. Kaip galėtume kitus pastiprinti?

¹⁵ Pasakyk savo bendratikiams, kad labai vertini jų gražias savybes ir pastangas daryti gera (2 Met 16:9; Job 1:8). Šitaip sekame Jehovos ir Jėzaus pavyzdžiu. Jie brangina visa, ką dėl jų darome, net jei mūsų aplinkybės ir neleidžia Karalystės darbui skirti tiek jėgų ir išteklių, kiek norėtume. (Perskaityk Luko 21:1–4 ir 2 Korintiečiams 8:12.) Pavyzdžiui, pagyvenusiems broliams ir sesėms reikia nemažai pasistengti, kad būtų sueigose, jose dalyvautų ir reguliariai išeitų į evangelizacijos tarnybą. Argi jie nenusipelno mūsų pagyrimo ir padrąsinimo?

16. Kada galime kitus pagirti?

¹⁶ Pasinaudok kiekviena proga. Jei matai, kad yra už ką žmogų pagirti, kodėl turėtum susilaikyti? Prisiminkime, kaip viena tokia proga pasinaudojo apaštalas Paulius. Jam su Barnabu būnant Pisidijos Antiochijoje, sinagogos vadovai jiems tarė: „Vyrai, broliai, jei turite žmonėms kokį padrąsinimo žodį, sakykite.“ Paulius tada pasakė paveikią kalbą (Apd 13:13–16, 42–44). Jei įprasime naudotis kiekviena proga kitus padrąsinti, patys, tikėtina, irgi sulauksime gero žodžio (Lk 6:38).

17. Ką galėtume daryti, kad mūsų pagyrimas būtų dar paveikesnis?

¹⁷ Nuoširdžiai pagirk už ką nors konkretaus. Bendro pobūdžio pagyrimas ar paskatinimas, aišku, naudingas, bet daug geriau, jeigu kitą pagiriame už ką nors konkretaus. Taip darė ir Jėzus, kai kalbėjo Tiatyrų bendruomenei. (Perskaityk Apreiškimo 2:18, 19.) Pavyzdžiui, tėvai, girdami savo vaikus už tai, kad daro dvasinę pažangą, gali konkrečiai paminėti, kokių gerų dalykų pastebėjo. Jei bendruomenėje yra vienišų motinų, galėtume joms pasakyti, kaip vertiname jų pastangas auginti savo atžalas tokiomis nelengvomis aplinkybėmis. Mūsų pagyrimo ir padrąsinimo žodžiai gali duoti labai daug gera.

18, 19. Kaip galime pakelti kitiems dvasią?

¹⁸ Suprantama, Jehova šiandieną mums asmeniškai nelieps eiti ir pasakyti tam ar kitam bendratikiui ką nors įkvepiančio, kaip kadaise jis paliepė Mozei padrąsinti Jozuę. Bet galime būti tikri, kad jam gera matyti, kaip mes keliame dvasią tikėjimo broliams bei sesėms ir kitiems (Pat 19:17; Hbr 12:12). Galbūt galėtume padėkoti broliui už viešąją kalbą, pasakyti, kad ji padėjo mums suprasti kokią nors Biblijos eilutę ar kad joje išgirdome gerų patarimų, tinkančių mūsų situacijai. Viena sesė padėkos laiškelyje kalbėtojui rašė: „Nors šnekėjomės vos keletą minučių, jūs pamatėte, kokia našta guli man ant širdies, mane paguodėte ir pakėlėte man dvasią. Noriu pasakyti, kad kai šitaip maloniai kalbėjote, tiek nuo pakylos, tiek su manimi asmeniškai, jaučiausi tarsi būčiau gavusi dovaną nuo paties Jehovos.“

¹⁹ Tad nuolat turėkime omenyje Pauliaus pamokymą: „Drąsinkite vienas kitą ir vienas kitą ugdykite, ką jūs ir darote“ (1 Tes 5:11). Jeigu laikysimės šių žodžių, rasime daugybę progų stiprinti vienas kito tikėjimą ir dvasingumą. Nuolat vieni kitus drąsindami pradžiuginsime Jehovą.