1, 2. a) Kaip kai kurie reaguoja į mintį, kad tikintysis turėtų priklausyti prie kokios nors religinės organizacijos? b) Apie ką pakalbėsime šiame straipsnyje?

AR DIEVO garbintojui reikia priklausyti prie kokios nors religinės organizacijos? Kai kas pasakytų: „Nebūtinai. Pakanka turėti asmeninį ryšį su Dievu.“ Bet ar toks požiūris teisingas? Ką rodo faktai?

² Šiame straipsnyje aptarsime, iš ko matyti, kad Jehovai labai svarbi tvarka ir jis nori, kad jo tarnai būtų organizuoti. Taip pat pakalbėsime, kaip turėtume žiūrėti į gaires, gaunamas per jo organizaciją (1 Kor 14:33, 40). Pirmajame amžiuje Jehovos tarnai, žemiškoji jo organizacijos dalis, laikėsi jo įkvėptų rašytinių nurodymų ir gerąją naujieną paskelbė labai plačiai. Mes šiandien irgi vadovaujamės Dievo rašytiniu Žodžiu ir paklūstame jo organizacijos nurodymams. Todėl galime vykdyti pasaulinio masto evangelizacijos darbą, taip pat išlaikyti savo bendruomenę tyrą, taikią ir vieningą.

3. Kas, tavo manymu, rodo, kad Jehovai labai svarbi tvarka?

³ Kūrinija liudija, kad Dievui labai svarbi tvarka. „Išmintimi Viešpats padėjo žemės pamatus, – sakoma Biblijoje, – supratimu padarė dangų“ (Pat 3:19). Mes galime matyti tik „jo galybės užuominas“ ir išgirsti tik jos „šnabždesį“ (Job 26:14). Žinių apie visatą turime vos žiupsnelį, tačiau to gana, kad suvoktume, kaip tvarkingai dangaus kūnai yra išdėstyti (Ps 8:4, 5 [8:3, 4, Brb]). Galaktikas sudaro milijonai žvaigždžių ir visos jos erdvėje juda labai tiksliai. Kiekviena mūsų Saulės sistemos planeta skrieja neiškrypdama iš savo orbitos, tarsi paklustų kokioms nors kosmoso eismo taisyklėms. Tokia įstabi, protu sunkiai suvokiama tvarka visatoje įmanoma tik dėl to, kad viską į vietas sudėliojo Jehova. Už tai, kad „savo išmintimi sukūrė dangus“ ir žemę, jis nusipelno mūsų gyriaus, šlovės ir ištikimybės (Ps 136:1, 5–9).

4. Kodėl mokslas negali atsakyti į daugelį žmonėms rūpimų klausimų?

⁴ Mokslas nemažai atskleidė apie visatą ir mūsų namus – Žemę. Įvairūs išradimai labai praverčia mūsų gyvenime. Vis dėlto į daugelį klausimų mokslas nesugeba atsakyti. Pavyzdžiui, astronomai negali konkrečiai paaiškinti, iš kur visata atsirado ir kodėl mūsų planetoje egzistuoja tiek įvairių gyvybės formų, tarp jų ir mes, žmonės. Be to, daugelis nesuvokia, iš kur mumyse toks stiprus troškimas gyventi amžinai (Mok 3:11). Viena priežastis, kodėl į šiuos svarbius klausimus nerandama atsakymo, yra ta, kad daugelis mokslininkų ir kitų žmonių tvirtina, jog Dievo nėra, ir propaguoja evoliucijos teoriją. Vis dėlto minėti klausimai aiškiai atsakomi Jehovos įkvėptame Žodyje Biblijoje.

5. Kodėl galima sakyti, kad esame pavaldūs gamtos dėsniams?

⁵ Žmonės yra pavaldūs Dievo nustatytiems nekintamiems gamtos dėsniams. Jais vadovaujasi, pavyzdžiui, elektrikai, santechnikai, inžinieriai, lakūnai, chirurgai. Štai chirurgas vargu ar galėtų operuoti pacientus, jei nebūtų įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus kūno sandara iš esmės tokia pati. Jam juk nereikia ieškoti, kur yra paciento širdis, plaučiai, kepenys ar kitas organas. Apskritai gamtos dėsniai valdo visus be išimties. Jeigu, tarkim, nepaisytume gravitacijos, galėtume smarkiai susižaloti ar net užsimušti. Tačiau kiekvienas norime likti gyvas ir sveikas, todėl tiems dėsniams paklūstame.

6. Kodėl būtų logiška manyti, kad Jehovos garbintojai turėtų veikti organizuotai?

⁶ Be jokios abejonės, visata nuostabiai byloja, koks tvarkingas yra Jehova. Argi nebūtų logiška manyti, kad ir jo garbintojai turėtų veikti darniai ir organizuotai? Dievas šito tikisi ir davė mums Bibliją, kad ja vadovautumės. Tik jei laikysimės joje išdėstytų reikalavimų ir paklusime nurodymams, gaunamiems per Jehovos organizaciją, būsime iš tiesų laimingi ir gyvensime prasmingai.

7. Ką suprantame iš to, kaip Biblija parašyta?

⁷ Ką galėtume pasakyti apie pačią Bibliją? Ji nėra koks nors tarpusavyje nesusijusių žydiškų ir krikščioniškų raštų rinkinys. Ne, šioje knygoje viskas turi savo vietą ir tai rodo, kad jos rašymui vadovavo Dievas. Atskiros Biblijos dalys glaudžiai siejasi. Nuo pat Pradžios iki Apreiškimo knygos eina viena tema – kalbama, kaip bus apginta Jehovos teisė visa valdyti ir kaip per žadėtojo palikuonio Jėzaus Kristaus valdomą Karalystę žemėje bus įgyvendinta Dievo  valia. (Perskaityk Pradžios 3:15, Mato 6:10 ir Apreiškimo 11:15.) Taigi Biblija yra išties ypatinga knyga, nuostabi Jehovos dovana mums.

8. Kodėl galima sakyti, kad izraelitai buvo gerai organizuoti?

⁸ Izraelio tauta senovėje turėjo laikytis per Mozę duoto įstatymo ir todėl buvo gerai organizuota. Pavyzdžiui, Biblijoje rašoma, kad kai kurios moterys buvo paskirtos tarnauti prie įėjimo į susitikimo palapinę (Iš 38:8). Kai izraelitai keliaudavo iš vienos vietos į kitą ir gabendavo padangtę, viskas turėdavo vykti tvarkingai. Kiek vėliau karalius Dovydas padalijo levitus ir kunigus į būrius ir kiekvienam būriui paskyrė tam tikrą tarnybą (1 Met 23:1–6; 24:1–3). Kai tauta laikydavosi nustatytos tvarkos, Jehova juos laimindavo, padėdavo išsaugoti taiką ir vienybę (Įst 11:26, 27; 28:1–14).

9. Iš ko matyti, kad pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenės buvo organizuotos?

⁹ Krikščionių bendruomenės pirmajame amžiuje irgi buvo organizuotos. Jų veiklai vadovavo grupė atsakingų vyrų. Iš pradžių tai buvo apaštalai (Apd 6:1–6). Vėliau prie jų prisidėjo ir kiti krikščionių vyresnieji (Apd 15:6). Jehova įkvėpė kai kuriuos tos vadovaujančios grupės narius ir su jais glaudžiai bendradarbiaujančius brolius parašyti bendruomenėms laiškų. Juose Dievo dvasios įkvėpimu buvo išdėstyti pamokymai ir gairės (1 Tim 3:1–13; Tit 1:5–9). Ką gera bendruomenės patyrė, paklusdamos atsakingų brolių vadovavimui?

10. Ką davė tai, kad bendruomenės pirmajame amžiuje laikėsi Jeruzalės apaštalų ir vyresniųjų priimtų potvarkių? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

¹⁰ Perskaityk Apaštalų darbų 16:4, 5. Kai kurie broliai buvo įgalioti perduoti tikėjimo draugams Jeruzalės apaštalų ir vyresniųjų priimtus potvarkius. Bendruomenės, laikydamosi tų potvarkių, „stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi“. Pamąstykime: ko iš jų pavyzdžio galėtų pasimokyti šių laikų bendruomenės?

11. Kaip broliams, einantiems atsakingas pareigas, derėtų žiūrėti į Dievo organizacijos nurodymus?

¹¹ Filialų komitetų ir šalių komitetų nariai, rajono prižiūrėtojai ir bendruomenių vyresnieji turi paklusti Dievo organizacijos nurodymams. Jehovos įkvėptame Žodyje pasakyta, kad mes visi turime būti klusnūs tiems, kas vadovauja mūsų veiklai (Įst 30:16; Hbr 13:7, 17). Kritikos ir maišto dvasiai Jehovos organizacijoje ne vieta. Juk nenorime, kad tokia dvasia suardytų bendruomenėse vyraujančią taiką, vienybę ir meilę. Dievui atsidavęs krikščionis saugosis tapti panašus į Diotrefą, kuris negerbė brolių, einančių atsakingas pareigas. (Perskaityk 3 Jono 9, 10.) Verta pasvarstyti: ar savo elgesiu skatinu brolius ir seses būti ištikimus Jehovai? Ar noriai paklūstu Dievo organizacijos nurodymams ir palaikau joje nustatytą tvarką?

12. Kokia yra pakoreguota vyresniųjų ir bendruomenės patarnautojų skyrimo tvarka?

¹² Pakalbėkime apie vieną iš pastarųjų Vadovaujančiosios tarybos sprendimų. 2014 metų lapkričio 15 dienos Sargybos bokšto numeryje, straipsnyje „Skaitytojų klausimai“ buvo paaiškinta, kokia yra pakoreguota vyresniųjų ir bendruomenės patarnautojų skyrimo tvarka. Štai pirmajame amžiuje naujus bendruomenių ganytojus skirdavo keliaujantieji prižiūrėtojai, įgalioti Jeruzalės apaštalų ir vyresniųjų. Remiantis tuo pavyzdžiu, nuo 2014-ųjų rugsėjo 1 dienos vyresniuosius ir patarnautojus skiria rajono prižiūrėtojai. Kai bendruomenės vyresnieji į minėtas pareigas rekomenduoja kokį nors brolį, rajono prižiūrėtojas stengiasi artimiau su juo susipažinti ir,  jei įmanoma, kartu pasidarbuoti evangelizacijos tarnyboje. Jeigu rekomenduojamas brolis yra vedęs, prižiūrėtojas pasidomi ir jo šeima (1 Tim 3:4, 5). Bendruomenės vyresniųjų taryba tada susitinka su rajono prižiūrėtoju ir drauge kruopščiai apsvarsto, ar tas brolis atitinka Šventajame Rašte išdėstytus reikalavimus patarnautojams ir vyresniesiems (1 Tim 3:1–10, 12, 13; 1 Pt 5:1–3).

13. Kaip galime parodyti, kad paklūstame vyresniųjų vadovavimui?

¹³ Vyresnieji – rūpestingi bendruomenės ganytojai – vadovaujasi „sveikais žodžiais“, užrašytais Dievo įkvėptame Rašte (1 Tim 6:3). Kadangi jų sprendimai pagrįsti Biblija ir yra tik mūsų naudai, mes turime tiems sprendimams paklusti. Dabar prisiminkime, ką apaštalas Paulius kadaise paliepė dėl tų bendruomenės narių, kurie „gyvena nedrausmingai“. Pasak apaštalo, buvo tokių, kas „nieko nedirba, tik kišasi, kur nereikia“. Vyresnieji, aišku, stengėsi pataisyti jų požiūrį, tačiau tie krikščionys pamokymus ignoravo. Kaip su tokiu žmogumi turėjo elgtis bendruomenė? Paulius sakė: „Laikykite tokį pažymėtu, nebebendraukite su juo.“ Tačiau iškart perspėjo, kad į jį nedera žiūrėti kaip į priešą (2 Tes 3:11–15). Šiandien vyresnieji irgi stengiasi padėti bendratikiui, kuris ima nepaisyti aiškių Dievo normų, pavyzdžiui, užmezga romantišką draugystę su žmogumi, netarnaujančiu Jehovai (1 Kor 7:39). Jeigu toks krikščionis vyresniųjų protinimo nepaiso, jie galbūt nuspręs bendruomenei pasakyti pamokomąją kalbą, kurioje paaiškins, kad toks nederamas elgesys gadina visos bendruomenės reputaciją. Kaip tu reaguotum išgirdęs tokią kalbą? Jeigu žinai, kurį bendratikį vyresnieji turi omenyje, ar vengsi artimai su juo bendrauti? Tvirta tavo pozicija bylos, kad tą žmogų myli ir kad tau rūpi jo gerovė. Tai gali paskatinti nedrausmingąjį mesti blogą kelią. ^[1]

14. Kaip galime palaikyti bendruomenę tyrą?

¹⁴ Laikydamiesi Dievo Žodžio nurodymų, palaikysime bendruomenę tyrą. Prisiminkime, kokia situacija sykį susiklostė senovės Korinte. Apaštalas Paulius tame mieste uoliai skelbė gerąją naujieną ir daugeliui padėjo tapti Kristaus sekėjais. Tuos brolius ir seses – „pašauktus šventuosius“ – jis labai mylėjo (1 Kor 1:1, 2). Tad kaip jis nuliūdo sužinojęs, kad vienas tenykštis krikščionis ėmė elgtis ištvirkėliškai, o kiti bendruomenės nariai tai toleruoja! Paulius paliepė vyresniesiems atiduoti tokį nedorėlį Šėtonui, kitaip tariant, atskirti jį nuo bendruomenės. Kad bendruomenė neprarastų savo tyrumo, reikėjo atsikratyti „raugo“ (1 Kor 5:1, 5–7, 12). Jei palaikysime vyresniųjų sprendimą atskirti neatgailaujantį nusidėjėlį ir su juo elgsimės, kaip liepia Biblija, padėsime išsaugoti bendruomenę tyrą, o tą asmenį, galimas dalykas, paskatinsime atgailauti ir siekti Dievo atleidimo.

15. Kaip galime išsaugoti bendruomenėje taiką?

¹⁵ Korinte buvo ir dar viena problema: kai kurie broliai bylinėjosi su bendratikiais teismuose. Paulius jų paklausė: „Ar ne geriau jums susitaikyti su skriauda?“ (1 Kor 6:1–8) Panašių situacijų susiklosto ir šiandien. Kartais būna taip, kad bendratikiai drauge imasi verslo, tas verslas žlunga ir prarandama nemažai pinigų. Tada ima kaltinti vienas kitą apgavyste ir net patraukia į teismą. Bet Dievo Žodis leidžia suprasti, kad geriau yra susitaikyti su skriauda negu bylinėtis teismuose ir teršti gerą bendruomenės vardą, griauti jos vienybę. ^[2] Opias problemas ir nesutarimus dera spręsti taip,  kaip mokė Jėzus. (Perskaityk Mato 5:23, 24; 18:15–17.) Šitaip elgdamiesi tarp Jehovos garbintojų, kurie mums nelyginant šeima, palaikysime vienybę.

16. Iš kur žinome, kad Dievo garbintojai turi būti vieningi?

¹⁶ Dievo įkvėptame Žodyje apie vienybę kalbama gana nemažai ir iš to suprantame, kaip svarbu Jehovos garbintojams ją puoselėti. Psalmininkas giedojo: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje!“ (Ps 133:1) Kol klausė Jehovos, izraelitai buvo vieningi ir organizuoti. Apie savo tarnus Dievas pranašavo: „Suvarysiu juos į viena lyg avis į avidę“ (Mch 2:12). Per pranašą Sofoniją Jehova pasakė duosiąs tautoms „tyrą kalbą“, tai yra išmokysiąs jas tiesos iš Šventojo Rašto, „kad jos visos galėtų šauktis Viešpaties ir vieningai Jam tarnauti“ (Sof 3:9, Brb). Kokie esame Jehovai dėkingi, kad galime visi drauge jį šlovinti!

17. Ką vyresnieji turi daryti, jei bendruomenėje kas nors ima nuodėmiauti?

¹⁷ Jei bendruomenėje atsiranda nuodėmiautojas ir dėl jo elgesio reikia sudaryti teisminį komitetą, vyresnieji turi veikti nedelsdami. Šitaip bus išsaugota bendruomenės vienybė ir tyrumas. Nors pataisyti tokį asmenį reikia su meile, atsakingi broliai nepamirš, kad Jehova, pats būdamas meilė, į nuodėmiavimą nežiūri pro pirštus (Pat 15:3). Apaštalas Paulius savo bendratikius Korinte labai mylėjo, vis dėlto pirmajame laiške korintiečiams išdėstė griežtų pamokymų. Tenykštės bendruomenės vyresnieji netruko sureaguoti į Pauliaus pastabas. Antrajame laiške korintiečiams, parašytame po keleto mėnesių, apaštalas pagyrė juos už tai, kad pakluso jo nurodymams. Jei krikščionis žengtų kokį klaidingą žingsnį to nesuvokdamas, vyresnieji turi mėginti romumo dvasioje jį pataisyti (Gal 6:1).

18. a) Kuo naudingi Dievo įkvėpti rašytiniai nurodymai buvo pirmajame amžiuje? b) Apie ką pakalbėsime kitame straipsnyje?

¹⁸ Akivaizdu, kad Jehovos įkvėptas rašytinis Žodis padėjo pirmojo amžiaus krikščionims Korinte ir visur kitur išsaugoti bendruomenių tyrumą, taiką ir vienybę (1 Kor 1:10; Ef 4:11–13; 1 Pt 3:8). Broliai ir sesės dėl to galėjo plačiai paskleisti gerąją naujieną. Paulius net pasakė, kad ji buvo paskelbta „visai kūrinijai po dangumi“ (Kol 1:23). Šiandien žemėje irgi veikia darni organizacija, Jehovos sumanymus garsinanti iki tolimiausių planetos kampelių. Kitame straipsnyje daugiau pakalbėsime, iš ko matyti, kad tos organizacijos nariai didžiai gerbia Bibliją ir jos Autorių, visatos Viešpatį Jehovą (Ps 71:15, 16).