GIMIAU 1926 metais Kruksvilyje (Ohajo valstija, JAV). Tėtis ir mama nebuvo religingi žmonės, bet mums, savo aštuoniems vaikams, liepdavo eiti į bažnyčią. Aš ėjau pas metodistus. Būdamas keturiolikos, net gavau apdovanojimą už tai, kad per metus nepraleidau nė vienų sekmadienio pamaldų.

Maždaug tuo laiku kaimynystėje gyvenanti Jehovos liudytoja Margaret Volker ėmė lankytis pas mamą ir pasakoti jai apie Bibliją. Kartą ir aš prisėdau šalia. Mama pamanė, kad jai trukdysiu, todėl paliepė eiti į lauką. Bet aš ir toliau stengiausi klausytis, apie ką jos kalba. Dar po poros apsilankymų Margaret manęs paklausė: „Ar žinai, koks Dievo vardas?“ „Kas gi to nežino – Dievas“, – išpyškinau. Ji tarė: „Pasiimk Bibliją ir pažiūrėk Psalmyno 83:18.“ Perskaitęs sužinojau, kad Dievo vardas Jehova. Tuojau nulėkiau pas draugus ir paraginau: „Vakare parėję namo, atsiverskite Psalmyno 83:18. Pamatysite, koks yra Dievo vardas.“ Galima sakyti, iškart pradėjau liudyti kitiems.

 Ėmiau gilintis į Bibliją ir 1941 metais pasikrikštijau. Netrukus buvau paskirtas vesti bendruomenės knygos studijas. Skatinau ateiti ir mamą, taip pat savo brolius ir seseris. Jie visi pradėjo lankyti mano vedamas studijas. Tėtis jokio susidomėjimo nerodė.

Bendruomenėje gavau daugiau pareigų. Į savo biblioteką surinkau nemažai mūsų leidinių. Vieną dieną tėtis rodydamas į tas knygas pasakė: „Matai visą tą šlamštą? Noriu, kad šituose namuose jo nebeliktų. Pats irgi gali dingti.“ Palikau namus ir išsinuomojau kambarį netoliese, Zeinsvilyje. Bet vis parvykdavau aplankyti namiškių ir jų padrąsinti.

Tėtis nenorėjo, kad mama dalyvautų sueigose, ir visaip jai trukdydavo. Kai kada ją jau išėjusią pasivydavo ir partempdavo namo. Bet ji išsprukdavo pro kitas duris ir leisdavosi atgal. Mamai pasakiau: „Nebijok. Pamatysi – jis pavargs tave vaikytis.“ Laikui bėgant taip ir buvo. Mama tada galėjo be kliūčių eiti į sueigas.

Kai 1943 metais mūsų bendruomenėje ėmė veikti teokratinės tarnybos mokykla, man irgi skirdavo užduočių. Broliai duodavo patarimų, ką reikėtų patobulinti, ir palaipsniui mano iškalba lavėjo.

Tuo laiku vyko Antrasis pasaulinis karas. 1944 metais buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos. Nuvykau į Kolambuse, Ohajo valstijoje, esantį Fort Heizo karinį punktą, kur patikrino mano sveikatą ir turėjau užpildyti dokumentus. Pasakiau pareigūnams, kad kareiviu nebūsiu. Mane paleido. Tačiau už kelių dienų prie mano durų prisistatė policininkas ir pranešė: „Korvinai Robisonai, turiu orderį tave suimti.“

Po dviejų savaičių mane teisė. Teisėjas pareiškė: „Jei tai priklausytų nuo manęs, nuteisčiau tave kalėti iki gyvos galvos. Ar turi ką pasakyti?“ „Jūsų kilnybe, – atsakiau, – turėčiau būti priskirtas prie religijos tarnų. * Mano sakykla yra prie kiekvienų durų, gerąją naujieną apie Karalystę esu paskelbęs daugeliui žmonių.“ Prisiekusiesiems teisėjas tarė: „Jūs čia ne tam, kad spręstumėte, ar dera šį jaunuolį laikyti religijos tarnu. Jūs čia tam, kad nuspręstumėt, ar jis paklūsta šaukimui atlikti karinę prievolę.“ Nepraėjus nė pusvalandžiui prisiekusieji grįžo su sprendimu – buvau pripažintas kaltu. Mane nuteisė penkerių metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant federaliniame Ašlando kalėjime, Kentukio valstijoje.

Iš pradžių dvi savaites mane laikė Kolambuso kalėjime. Visą pirmąją dieną išbuvau kameroje. Sakiau Jehovai: „Aš neištversiu kameroje penkerių metų. Ką reikės daryti?“

Kitą dieną sargybiniai išleido mane pavaikščioti. Priėjau prie vieno aukšto, plačiapečio  kalinio. Abu sustojome pasižvalgyti pro langą. Jis paklausė: „Trumpas, už ką tu čia?“ „Esu Jehovos liudytojas“, – pasakiau. „Tikrai? Tai kaip čia patekai?“ – jis nusistebėjo. Aš paaiškinau: „Matai, Jehovos liudytojai atsisako eiti į karą ir žudyti žmones.“ Šis vėl stebėjosi: „Jie uždarė tave, nes tu nenori žudyti. O kitus pasodina už nužudymą. Kur čia logika?“ „Jokios“, – pritariau.

Paskui jis pasakė: „Penkiolika metų sėdėjau kitame kalėjime ir ten perskaičiau kai kuriuos jūsų leidinius.“ Ėmiau mintyse melsti: „Jehova, padėk patraukti šį žmogų į savo pusę.“ Tuo momentu Polas (toks buvo jo vardas) tarė: „Jei kas nors iš tų vyrukų tave paliestų, tik šūktelėk. Aš viską sutvarkysiu.“ Ir iš tikrųjų man nekilo konflikto nė su vienu iš penkiasdešimt to skyriaus kalinių.

Perkeltas į Ašlandą, pamačiau, kad čia jau įkalinta daug tikėjimo brolių. Bendravimas su tais brandžiais krikščionimis padėjo man ir kitiems mūsiškiams likti dvasiškai tvirtiems. Jie paskirdavo, ką per savaitę perskaityti iš Biblijos, o mes paruošdavome klausimus ir atsakymus susitikimams, kuriuos vadinome Biblijos būreliais. Vienas iš brolių buvo įpareigotas, taip sakant, paskirti mums liudijimo teritoriją. Kalinių lovos stovėjo didelėje patalpoje palei sienas. Tasai brolis pasakydavo: „Robisonai, žiūrėk, ana lova – tavo teritorija. Kai tik čia atkels naują žmogų, privalai jam paliudyti, kol jo neperkels.“ Šitaip liudijimo darbas vyko organizuotai.

Nors Antrasis pasaulinis karas 1945-aisiais baigėsi, aš dar kurį laiką kalėjau. Nerimavau dėl namiškių, nes tėtis man buvo pasakęs: „Jei tik atsikratyčiau tavęs, su likusiais būtų daug lengviau.“ Išėjus į laisvę, manęs laukė malonus netikėtumas: septyni šeimos nariai, nepaisydami tėčio priešiškumo, lankė sueigas, o viena sesė pasikrikštijo.

1950 metais kilo karas Korėjoje. Vėl buvau pašauktas į kariuomenę ir atvykau į Fort Heizą. Kai atlikau tinkamumo testą, karininkas mane pagyrė: „Tavo rezultatas yra vienas geriausių šitoje grupėje.“  „Puiku, – pasakiau, – bet į kariuomenę aš vis tiek neisiu.“ Pacitavau 2 Timotiejui 2:3 ir pridūriau: „Aš jau esu Kristaus karys.“ Ilgokai patylėjęs, jis tarė: „Gali eiti.“

Netrukus po to per kongresą Sinsinatyje (Ohajo valstija) nuėjau į susitikimą su tais, kurie norėtų tarnauti Betelyje. Brolis Miltonas Henšelis mums pasakė, kad Betelyje reikia brolių, pasirengusių uoliai darbuotis dėl Karalystės. Užpildžiau paraišką ir buvau priimtas. Savo tarnybą Betelyje pradėjau 1954-ųjų rugpjūtį ir tebesu čia iki šiol.

Betelyje visada turėjau apsčiai darbo. Ne vienus metus prižiūrėjau spaustuvės ir biuro boilerius, dirbau mechaniku, taisiau spynas. Taip pat darbavausi Niujorko suvažiavimų salėse.

Man labai patinka laikytis Betelio dvasinės veiklos tvarkaraščio: dalyvauti rytinio garbinimo programoje, Sargybos bokšto studijose ir evangelizacijos tarnyboje sykiu su savo bendruomene. Manyčiau, jog tokių įpročių turėtų laikytis kiekviena Jehovos liudytojų šeima. Kai tėvai drauge su vaikais aptaria dienos citatą, reguliariai rengia šeimos studijas, lanko visas bendruomenės sueigas ir nenuilstamai skelbia gerąją naujieną, labai tikėtina, kad jų ryšys su Jehova bus tvirtas.

Betelyje ir bendruomenėje susiradau daug draugų. Kai kurie iš jų buvo patepti šventąja dvasia ir jau yra gavę dangiškąjį apdovanojimą. Kiti nėra pateptieji. Bet visi iki vieno, taigi ir beteliečiai, esame netobuli. Kilus kokiam nors nesusipratimui tarp manęs ir kito brolio, visada stengiuosi su juo susitaikyti. Nepamirštu, kas parašyta Mato 5:23, 24 ir kaip derėtų spręsti nesutarimus. Atsiprašyti gali būti nelengva, bet dažniausiai tai padeda atkurti gerus santykius.

Dėl amžiaus man jau sunku liudyti po namus, vis dėlto tarnybos stengiuosi neapleisti. Šiek tiek pramokau bendrinės kinų kalbos ir labai džiaugiuosi galėdamas sušnekti su kinais gatvėje. Būna rytmečių, kai susidomėjusiems išdaliju 30–40 žurnalų.

 Kartą netgi teko aplankyti žmogų Kinijoje! Vieną dieną maloni jauna mergina, dalydama vaisių kiosko reklamėles, man nusišypsojo. Atsakiau jai tuo pačiu ir pasiūliau Sargybos bokštą bei Atsibuskite! kinų kalba. Ji paėmė žurnalus ir pasakė savo vardą – Keitė. Vėliau visada, kai tik mane pamatydavo, prieidavo pasikalbėti. Mokydavau ją, kaip angliškai vadinasi vaisiai ir daržovės, o ji kartodavo žodžius paskui mane. Keitei aiškindavau ir Biblijos eilučių prasmę, daviau jai knygą Ko moko Biblija. Tačiau po kelių savaičių Keitė dingo kaip į vandenį.

Praėjus keliems mėnesiams kita mergina, dalijanti reklamėles, irgi paėmė iš manęs žurnalų. Kitą savaitę ji priėjo, ištiesė man mobilųjį telefoną ir pasakė: „Jūs kalbėti su Kinija.“ „Kad aš nieko tenai nepažįstu“, – atsakiau. Bet ji mane vis ragino. Tad paėmiau telefoną ir tariau: „Sveiki. Čia Robisonas.“ Išgirdau balsą: „Robi, čia Keitė. Aš grįžau į Kiniją.“ „Į Kiniją?“ – paklausiau. Keitė tarė: „Taip. Robi, ar žinote, kas yra ta mergina, kuri jums padavė telefoną? Tai mano sesuo. Jūs išmokėte mane daug gerų dalykų. Labai prašau pamokyti ir ją.“ Aš pažadėjau: „Keite, stengsiuosi kiek galėdamas. Ačiū, kad pranešei, kur esi.“ Netrukus po to pokalbio daugiau nebemačiau ir Keitės sesers. Viliuosi, jog šios merginos, kad ir kur gyventų, toliau siekia pažinti Jehovą.

Jehovai ištarnavau 73 metus. Esu laimingas, kad Dievas padėjo man laikytis neutralios pozicijos ir likti jam ištikimam kalėjime. Mano broliai ir sesės patikino sėmęsi iš manęs drąsos matydami, kad tėčio spaudžiamas laikausi tvirtai. Šešetas jų ir mama galiausiai pasikrikštijo. Ilgainiui suminkštėjo ir tėčio širdis, gyvenimo pabaigoje jis net keletą kartų apsilankė mūsų sueigose.

Savo artimuosius ir draugus, kurių jau nėra, tikiuosi pamatyti naujajame pasaulyje, jeigu tokia bus Dievo valia. Kokį džiaugsmą jausime sykiu su brangiais žmonėmis šlovindami Jehovą visą amžinybę! *