PRISIMINK laimingiausią savo gyvenimo dieną. Gal tai buvo tada, kai susituokei arba kai gimė pirmasis tavo vaikas? O gal tada, kai pasikrikštijai? Ko gero, manai, jog krikšto diena tau buvo ir pati svarbiausia, ir pati džiugiausia. Kaip džiaugėsi tavo broliai ir sesės, aiškiai matydami, kad myli Jehovą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis ir jam pasiaukojai! (Mk 12:30)

Po krikšto tarnaudamas Jehovai, tu, be abejo, patyrei daug džiaugsmo. Bet laikui bėgant kai kurių Karalystės skelbėjų džiaugsmas priblėsta. Kodėl taip atsitinka? Kas padėtų ir toliau tarnauti Jehovai džiugia širdimi?

Žinia apie Karalystę, – kad netrukus Jehova sugriaus šią ydingą santvarką ir įves savo tarnus į naująjį pasaulį, – mums tikrai kelia džiaugsmą. Žodžiai iš Sofonijo 1:14 mus patikina: „Didžioji Viešpaties diena jau arti, arti ir sparčiai artėja.“ Bet jei atrodo, kad laukti tenka ilgiau nei tikėjomės, mūsų džiaugsmas gali mažėti. Tada mąžta ir uolumas Jehovos tarnyboje (Pat 13:12).

Ugdanti bendrystė su tikėjimo broliais ir sesėmis padeda mums su džiaugsmu tęsti Dievo pavestą darbą. Pavyzdingas Jehovos garbintojų elgesys mus galbūt kadaise ir patraukė prie tiesos, paskatino noriai imtis dievatarnystės (1 Pt 2:12). Tačiau kaip tada, jeigu kuris nors bendratikis nebepaiso Dievo normų ir yra sudrausminamas? Tas, kuris atėjo į Jehovos organizaciją paveiktas gero liudytojų elgesio, tokiu atveju gali nusiminti, prarasti džiaugsmą.

Kai kam atimti džiaugsmą gali ir paveiki materializmo propaganda. Šio pasaulio valdovas Šėtonas nori įpiršti mintį, kad reikia turėti daiktų, kurie mums iš tikrųjų nėra būtini. Bet nepamirškime Jėzaus įspėjimo: „Niekas negali vergauti dviem šeimininkams: arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą niekins. Negalite vergauti Dievui ir turtams“ (Mt 6:24). Neįmanoma vienu metu ir džiugiai tarnauti Jehovai, ir stengtis turėti viską, ką siūlo pasaulis.

Tarnauti Jehovai – ne našta tiems, kas jį myli (1 Jn 5:3). Atminkime, ką pasakė Jėzus: „Ateikite pas mane visi, kurie sunkiai plušate ir esate prislėgti, – aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas malonus nešti, mano našta lengva“ (Mt 11:28–30). Krikščioniškas gyvenimas mums teikia atgaivą ir džiaugsmą. Tarnaudami Dievui, turime daug svarių priežasčių būti laimingi. Dabar aptarkime tris dalykus, dėl kurių, Biblijos žodžiais tariant, galime džiaugtis savo išgelbėjimo Dievu (Hab 3:18).

Tarnaujame gyvybės Šaltiniui, laimingajam Dievui (Apd 17:28; 1 Tim 1:11). Gerai suvokiame, jog gyvybę mums davė Kūrėjas. Todėl kad ir kiek laiko jau praėjo nuo krikšto, mums džiugu jam tarnauti.

Štai vieno ištikimo Jehovos tarno, vardu Hektoras, pavyzdys. Jis 40 metų buvo rajono prižiūrėtojas. Net ir dabar, „žiloje senatvėje“, jis yra stiprios dvasios (Ps 92:13–15 [92:12–14, Brb]). Dėl žmonos ligos Hektoras nebegali daug darbuotis Dievo šlovei, tačiau tai neslopina jo džiaugsmo. Brolis sako: „Nors liūdna matyti, kaip žmonos sveikata silpnėja, ir ją slaugyti nėra lengva, aš neleidžiu, kad šie rūpesčiai užtemdytų mano džiaugsmą tarnauti tikrajam Dievui. Tai, kad Jehova man davė gyvybę ir kad suteikė gyvenimo prasmę, yra svarus motyvas ištikimai jį mylėti ir tarnauti jam iš visos širdies. Stengiuosi kiek galėdamas prisidėti prie evangelizacijos darbo ir gyvenu Karalystės viltimi, nes tai padeda išsaugoti džiaugsmą.“

Jehova parūpino už mus išpirką, todėl į gyvenimą galime žiūrėti džiugiai. „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jn 3:16). Jeigu tikime Jėzaus aukos galia, mums atleidžiamos nuodėmės, turime viltį gyventi be pabaigos. Argi nesame dėkingi Dievui už tokią didžią jo meilę? Ir argi tas dėkingumas neskatina džiugiai jam tarnauti?

Chesus, brolis iš Meksikos, pasakojo: „Buvau darbo vergas, kartais triūsdavau penkias pamainas iš eilės, nors visiškai neprivalėjau. Plūkiausi dėl pinigo. Paskui sužinojau apie  Jehovą ir kad jis atidavė savo brangų Sūnų už žmoniją. Gimė karštas troškimas tarnauti Jehovai, todėl jam pasiaukojau. Palikau darbovietę, kurioje išdirbau 28 metus, ir ėmiausi visalaikės tarnybos.“ Šitaip prasidėjo ne vienus metus trukusi džiugi Chesaus tarnystė Dievui.

Gyvename dorai, todėl esame laimingi. Pagalvok, kaip gyvenai prieš pažindamas Jehovą. Apaštalas Paulius Romos krikščionims priminė, kad anksčiau jie buvo „nuodėmės vergai“, bet paskui tapo „teisumo vergais“. Taigi dabar jie turėjo „vaisių, vedantį į šventumą“ ir galiausiai į amžiną gyvenimą (Rom 6:17–22). Mes irgi einame šventu gyvenimo keliu – nesielgiame netyrai, nesigriebiame smurto, todėl nereikia krimstis dėl liūdnų nedoro elgesio padarinių. Tokia gyvensena teikia laimę.

Štai kaip buvo su Chaime, boksininku, kuris laikė save ateistu ir evoliucijos teorijos šalininku. Kai jis pradėjo lankyti Jehovos liudytojų sueigas, stebėjosi šių žmonių tarpusavio meile. Kad imtų gyventi naujaip, Chaimė turėjo melsti Jehovą padėti jį įtikėti. Chaimė sako: „Pamažu pradėjau suvokti, jog jis – meilingas Tėvas ir gailestingas Dievas – tikrai egzistuoja. Laikytis teisingų Jehovos normų man buvo apsauga. Jei nebūčiau pasikeitęs, galėjau būti nužudytas, kaip nutiko ne vienam iš mano ankstesnių draugų boksininkų. Tarnystės Jehovai metai – laimingiausi mano gyvenime.“

Tad kaip turėtume būti nusiteikę laukdami šios santvarkos galo? Atminkime, kad mes sėjame dvasiai ir pjausime amžiną gyvenimą. Todėl „nepaliaukime daryti gera, nes jei nepailsime, metui atėjus pjausime derlių“ (Gal 6:8, 9). Su Jehovos pagalba tvirtai ženkime į priekį. Stropiai ugdykimės savybes, padėsiančias pergyventi „didįjį suspaudimą“, ir visada, net per išmėginimus, tarnaukime Jehovai su džiaugsmu (Apr 7:9, 13, 14; Jok 1:2–4).

Galime neabejoti, kad už ištvermę Dievas atlygins, nes jis mato mūsų triūsą, žino, kad mylime jį ir jo šventą vardą. Jeigu ir toliau tarnausime Jehovai džiugia širdimi, galėsime tarti tokius žodžius kaip kadaise Dovydas: „Nuolatos menu Viešpaties Artumą; jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu. Todėl linksma mano širdis, džiūgauja visa mano gyvastis ir ramiai ilsisi mano kūnas“ (Ps 16:8, 9).