1, 2. a) Ko, pasak Elifazo ir Bildado, verta žmogaus dievatarnystė? b) Iš ko galime suprasti Jehovos požiūrį į savo tarnus?

„ARGI gali žmogus būti Dievui naudingas? [...] Ką Visagalis gauna, jei tu teisus? Kokia jam nauda, jei tu gyveni be priekaištų?“ (Job 22:1–3) Gal ir tu kada nors esi apie tai susimąstęs. Elifazas Temanas, uždavęs minėtus klausimus Jobui, manė, kad Dievui iš žmonių jokios naudos. Jo bendrininkas Bildadas Šuachas netgi tvirtino, jog žmogui apskritai neįmanoma būti teisiam Dievo akivaizdoje. (Perskaityk Jobo 25:4.)

² Tie vyrai, neva atkeliavę Jobo paguosti, teigė, kad žmogaus pastangos ištikimai tarnauti Dievui neturi jokios reikšmės ir kad paprastas mirtingasis jo akyse ne ką vertesnis už kandį ar kirminą (Job 4:19; 25:6). Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Elifazo ir Bildado žodžiai byloja apie jų nuolankumą (Job 22:29). Tiesa, Jehova yra be galo didis, palyginti su juo mes išties esame labai menki. Žiūrėdami žemyn nuo kalno viršūnės ar žvelgdami pro lėktuvo langą, galimas dalykas, susimąstome, kokie mes maži ir nereikšmingi. Bet ar taip į mus žiūri Jehova? Ar visa, ką darome Karalystės labui, jam  atrodo nereikšminga? Tikrai ne. Jehova subarė Elifazą, Bildadą ir trečią vyrą, Cofarą, už tai, kad kalbėjo netiesą, o Jobu pasidžiaugė ir pavadino jį savo tarnu (Job 42:7, 8). Iš to aiškiai suprantame, kad netobulas žmogus gali būti „Dievui naudingas“.

3. Ką apie mūsų pastangas tarnauti Jehovai pasakė Elihuvas ir ką jis turėjo omenyje?

³ Jobo ir trijų jo „guodėjų“ pokalbio klausėsi jaunas vyras Elihuvas. Visiems nutilus jis Jobo paklausė: „Jeigu esi teisus, tai ką jam [Dievui] duodi? Ką jis gauna iš tavo rankų?“ (Job 35:7) Ar Elihuvas irgi manė, kad mūsų tarnyba Jehovai yra beprasmė? Ne. Dievas juk nesupeikė Elihuvo, kaip kad supeikė anuos tris vyrus. Elihuvas tiesiog norėjo pasakyti, kad Jehova pats iš savęs yra tobulas. Jis yra ir bus aukščiausiasis Valdovas – nesvarbu, ar mes jam tarnausime ar ne. Jį garbindami mes nepadarysime jo galingesnio ar didingesnio. Juk tai jis mums viską davė. Visi mūsų gebėjimai, talentai, visa, kas gera, yra jo dovana. Kita vertus, Jehovai nėra vis vien, kaip jo dovanas panaudojame.

4. Kaip Jehova žiūri į mūsų geradarystes?

⁴ Į ištikimą meilę, parodytą jo tarnams, Jehova žiūri taip, lyg ji būtų parodyta jam asmeniškai. „Kas dosnus vargšui, tas skolina Viešpačiui; jis atmokės jam už gerą darbą“, – sakoma Patarlių 19:17. Ar tai reiškia, kad Jehova pastebi kiekvieną mūsų geradarystę? Ar tikrai teisinga sakyti, kad visatos Kūrėjas jaučiasi skolingas paprastiems žmonėms už jų gailestingumo darbus ir tokią skolą atmoka juos visaip laimindamas? Be abejo. Tai patvirtino pats Dievo Sūnus. (Perskaityk Luko 14:13, 14.)

5. Kokius klausimus aptarsime?

⁵ Kadaise Jehova pakvietė pranašą Izaiją būti jo atstovu ir tai byloja, kad jam malonu, kai dievobaimingi žmonės prisideda prie jo sumanymų įgyvendinimo (Iz 6:8–10). Į Jehovos kvietimą Izaijas atsiliepė: „Štai aš, siųsk mane!“ Tokią norią dvasią šiandien rodo tūkstančiai Dievo tarnų. Jie mielai imasi nelengvų užduočių Jehovos organizacijoje. Vis dėlto galbūt pamąstome: „Ar mano vieno triūsas ką nors reiškia? Jehova, aišku, elgiasi maloningai, leisdamas man prisidėti prie jo pavesto darbo, bet argi svarbu, koks bus mano indėlis? Juk vienaip ar kitaip savo valią jis vis tiek įgyvendins.“ Prieš atsakydami į tokius klausimus, prisiminkime, kas įvyko Izraelio teisėjo Barako ir pranašės Deboros dienomis.

6. Kodėl izraelitai negalėjo pasipriešinti juos engiantiems kanaaniečiams?

⁶ Izraelitus dvidešimt metų nuožmiai engė kanaaniečių karalius Jabinas. Krašto gyventojai, palikę savo namus, slapstėsi ir bijojo pasirodyti viešumoje. Izraelitai neturėjo nei ginklų, nei šarvų, kad prispaudėjams pasipriešintų. O štai kanaaniečiai galėjo didžiuotis devyniais šimtais karo vežimų, apginkluotų geležies pjautuvais * (Ts 4:1–3, 13, J. Skvirecko vertimas; 5:6–8, Brb).

7, 8. a) Ką Jehova iš pradžių paliepė Barakui? b) Kaip izraelitai įveikė Jabino kariuomenę? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁷ Nors priešai atrodė grėsmingai, Jehova per pranašę Deborą teisėjui Barakui  paliepė štai ką: „Eik, pasiimk iš Naftalio ir Zabulono dešimt tūkstančių vyrų ir žygiuok į Taboro kalną. Aš išvesiu Jabino kariuomenės vadą Siserą su jo kovos vežimais bei kariauna tavęs pasitikti prie Kišono upės ir atiduosiu jį tau į rankas“ (Ts 4:4–7).

⁸ Žodis greit pasklido ir ant Taboro kalno susirinko dešimt tūkstančių savanorių. Barakas nieko nelaukė: paklusdamas tolesniam Jehovos paliepimui, su kariais pasileido į mūšį. (Perskaityk Teisėjų 4:14–16.) Vietovėje pavadinimu Taanachas staiga pasipylė liūtis ir mūšio laukas tapo klampyne. Barakas vijosi Siseros kariuomenę iki pat Harošet ha Goimų – maždaug 24 kilometrus. Kažkuriuo metu Sisera iššoko iš savo vežimo, anksčiau variusio siaubą, o dabar visai nebereikalingo, ir pabėgo į Becaanaimus, netoli Kedešo. Čia jis pasislėpė Hebero Kainito žmonos Jaelės palapinėje. Išvargęs po mūšio, Sisera netruko užmigti. Žinodama, kad miegantis kariuomenės vadas negalės apsiginti, Jaelė pasielgė ryžtingai ir drąsiai – jį užmušė (Ts 4:17–21). Izraelio priešai buvo nugalėti. *

9. Ką apie mūšį su Siseros kariuomene sužinome iš Teisėjų 5:20, 21?

⁹ Apie įvykius, aprašytus Teisėjų knygos 4-ame skyriuje, daugiau sužinome tyrinėdami 5-ąjį. Pavyzdžiui, 5-o skyriaus 20-oje ir 21-oje eilutėse sakoma: „Žvaigždės iš dangaus kovojo, nuo savo takų jos kovojo su Sisera! Kišono srautas juos nunešė.“ Ar čia kalbama apie tai, kad mūšyje padėjo angelai ar kad iš dangaus krito kokie meteoritai? Biblijoje konkrečiai nepasakyta. Vis dėlto akivaizdu, jog tąkart nebuvo apsieita be Dievo įsikišimo. Juk ar atsitiktinai būtent toje vietoje ir tuo laiku prapliupo toks stiprus lietus, kad purve įklimpo visi 900 priešų kovos vežimų? Teisėjų 4:14, 15 tris kartus paminėta, kad pergalę savo tautai suteikė Jehova. Tie dešimt tūkstančių izraelitų karių tikrai negalėjo girtis patys įveikę kanaaniečius.

10, 11. Kas buvo Merozas ir kodėl jis buvo prakeiktas?

¹⁰ Izraeliui iškovojus pergalę, Debora ir Barakas giesme šlovino Jehovą už stebuklingai suteiktą pagalbą. Bet vidury giesmės randame tokius žodžius: „‘Prakeikite Merozą! – tarė Viešpaties angelas, – visu kartumu prakeikite jo gyventojus, nes jie neatėjo Viešpačiui į pagalbą, Viešpačiui padėti prieš galiūnus’“ (Ts 5:23).

¹¹ Prakeiksmas, matyt, suveikė taip gerai, kad šiandien net sunku tiksliai pasakyti, kur Merozas buvo. Galimas dalykas, tai buvo miestas, kurio gyventojai neatsiliepė į kvietimą prisidėti prie Barako ir kitų savanorių kovotojų. Vargu ar meroziečiai galėjo kvietimo negirdėti, juk iš to krašto į mūšį išžygiavo dešimt tūkstančių vyrų. O gal tai buvo miestas, į kurį, sprukdamas nuo izraelitų, buvo užsukęs Sisera, ir tenykščiai galėjo jį sučiupti, bet tokia proga nepasinaudojo? Įsivaizduok: Merozo gyventojai mato, kaip jų gatvėmis gelbėdamas savo gyvybę bėga žymus karvedys. Jiems atsivėrė puiki galimybė prisidėti prie Jehovos valios įgyvendinimo ir būti jo palaimintiems. Tačiau tuo lemiamu momentu meroziečiai nieko nesiėmė, galbūt nusprendė tiesiog nekreipti į Siserą dėmesio. Kaip jų nuostata skyrėsi nuo Jaelės, kuri tolesnėse giesmės eilutėse giriama už drąsą! (Ts 5:24–27)

12. Kokių dviejų skirtingų nuostatų, pasak Teisėjų 5:9, 10, laikėsi izraelitai ir ko iš to pasimokome mes?

 ¹² Iš Teisėjų 5:9, 10 (NW) * irgi matyti, kad nuostata tų, kurie išžygiavo į mūšį, ir tų, kurie žygiuoti nepanoro, buvo labai skirtinga. Debora ir Barakas pagyrė Izraelio vadus, kurie noriai išsiruošė į mūšį su tauta. Kaip jie skyrėsi nuo tų, kas, Biblijos žodžiais tariant, jojo ant rusvų asilų, tai yra manė, kad eiti į karą jiems per žema, ir sėdėjo ant gražių kilimų, kitaip sakant, buvo pamėgę prabangą! Priešingai nei tie, kas ėjo keliu, arba norėjo keliauti patogiai, Barakas ir jo bendražygiai buvo pasiruošę kovoti ant uolėtų Taboro kalno šlaitų ir balotame Kišono upės slėnyje. Visi tie, kas nepanoro atsisakyti patogumų, buvo raginami pamąstyti, kokią puikią progą pasitarnauti Jehovai jie praleido. Apie tai pagalvoti verta ir kiekvienam, kas šiandien netarnauja Jehovai visa širdimi.

13. Kuo Rubeno, Dano ir Ašero giminių nuostata skyrėsi nuo Zabulono ir Naftalio?

¹³ Visi tąkart savanoriškai sekę paskui Baraką savo akimis matė, kaip Jehova parodė esąs Aukščiausiasis. Apie „teisius Viešpaties darbus“ dabar jie tikrai turėjo ką papasakoti (Ts 5:11). Tačiau tai nepasakytina apie Rubeno, Dano ir Ašero giminių žmones. Teisėjų 5:15–17 rašoma, kad svarbiau jiems buvo ne dirbti Jehovos darbą, o rūpintis savo turtu: kaimenėmis, laivais, uostais. Visai kitokį požiūrį rodė Zabulono ir Naftalio gyventojai, kurie palaikydami Deborą ir Baraką „statė mirties pavojun savo gyvybes“ (Ts 5:18, Brb). Iš to, kaip nevienodai izraelitai atsiliepė į kvietimą prisidėti prie Jehovos darbo, galime nemažai pasimokyti.

14. Kaip šiandien galime remti Jehovos visavaldystę?

¹⁴ Šiandien Jehova nekviečia mūsų eiti  į karą tiesiogine prasme. Dievo visavaldystę remiame kitaip – uoliai ir drąsiai skelbiame gerąją naujieną. Jehovos organizacijoje dabar kaip niekad reikia savanorių. Daugybė brolių ir sesių pasisiūlo imtis visalaikės tarnybos: būti pionieriais, beteliečiais, statyti Karalystės sales. Milijonai jaunų ir senų tarnauja savanoriais per suvažiavimus bei kongresus. O kur dar vyresnieji, besidarbuojantys ryšių su ligoninėmis komitetuose ir prisidedantys prie kongresų organizavimo. Neabejokime, kad Jehova labai vertina mūsų norią dvasią tarnauti ten, kur tik reikia, ir mūsų triūso tikrai nepamirš (Hbr 6:10).

15. Kokie klausimai padėtų ištirti, ar neprarandame entuziazmo Jehovos tarnyboje?

¹⁵ Kiekvienas pamąstykime: „Koks mano požiūris į savanorišką tarnybą Dievui? Ar džiaugiuosi, kad didžiąją darbo dalį atlieka kiti? Ar mano savanoriškos dvasios negesina materializmas? Ar kaip Barakas, Debora, Jaelė ir dešimt tūkstančių noringų karių rodau tikėjimą ir drąsą? Ar aukoju viską, ką turiu, kad vykdyčiau Jehovos nurodymus? Jeigu planuoju persikelti į kitą miestą ar šalį, tikėdamasis pagerinti savo materialinę padėtį, ar su malda apsvarsčiau, kaip tai atsilieps mano šeimai ir bendruomenei?“ *

16. Ką galime dovanoti Jehovai?

¹⁶ Jehova suteikia mums didžiulę garbę, leisdamas remti jo valdymą. Kadaise Šėtonas, taip sakant, įsteigė konkurencinę valdžią ir suviliojo žmones ją palaikyti. Stodami Dievo pusėn, piktajam mes duodame aiškų atsaką. Tikėjimo ir ištikimybės Jehovai skatinami mes savanoriškai jam tarnaujame ir džiuginame jo širdį (Pat 23:15, 16). Dievas tada turi ką atsakyti į Šėtono pašaipas (Pat 27:11). Taigi Jehovai išties galime dovanoti kai ką brangaus – savo ištikimybę ir klusnumą. Tokia dovana jis labai džiaugsis.

17. Ko, pasak Teisėjų 5:31, tikimės sulaukti ateityje?

¹⁷ Jau greitai žemėje gyvens tik tie, kurie nori, kad visatos valdovas būtų Jehova, o ne kas nors kitas. Kaip laukiame to meto! Iš širdies pritariame Deboros ir Barako giesmės žodžiams: „Tepražūva visi tavo priešai, Viešpatie! [...] Tespindi tavo bičiuliai tarsi savo galybėje tekanti saulė!“ (Ts 5:31) Visa tai įvyks, kai Jehova sunaikins Šėtono valdomą pasaulį. Prasidėjus Armagedono mūšiui, žemėje jau nebereikės savanorių, kurie stotų į kovą su Dievo priešais. Tuo laiku mes turėsime paklusti tokiam paliepimui: „Laukite ir liudykite pergalę Viešpaties, kuris su jumis“ (2 Met 20:17). Bet kol Armagedonas neatėjo, mes turime apsčiai progų drąsiai ir uoliai remti Jehovos valdymą.

18. Kokį poveikį kitiems gali padaryti mūsų savanoriška dvasia?

¹⁸ „Kai žmonės noriai pasiaukoja, šlovinkite Viešpatį!“ Kaip teisinga, kad savo pergalės giesmę Debora ir Barakas pradėjo šlovindami ne žmones, o Jehovą! (Ts 5:1, 2) Tegu ir šiandien mūsų savanoriška dvasia įkvepia kitus atiduoti šlovę Jehovai.