NUSIKELKIME į pirmojo amžiaus pabaigą. Krikščionių bendruomenę kamuoja problemos. Atsirado asmenų, skleidžiančių klaidingus mokymus ir šitaip silpninančių brolių bei sesių tikėjimą, ardančių tarpusavio vienybę (1 Jn 2:18, 19; 2 Jn 7). Vienas vyras vardu Diotrefas piktybiškai kalba melagystes apie apaštalą Joną ir kitus krikščionis, nerodo svetingumo į jų bendruomenę atvykstantiems broliams ir dar kitus įtikinėja šitaip elgtis (3 Jn 9, 10). Susiklosčius tokioms aplinkybėms Jonas nusprendžia parašyti laišką bičiuliui vardu Gajus. Tą laišką, datuojamą apie 98 mūsų eros metus, galima rasti graikiškojoje Šventojo Rašto dalyje, kur jis pavadintas Trečiuoju Jono laišku.

Nepaisydamas visų sunkumų, Gajus ištikimai tarnavo Jehovai. Kaip tą ištikimybę jis parodė? Kodėl turėtume sekti šio krikščionio pavyzdžiu? Ir kaip čia mums padeda Jono laiškas?

Trečiojo Jono laiško rašytojas prisistato esąs „vyresnysis“. Gajui to pakanka, kad suprastų, kas jam rašo, – apaštalas Jonas. Savo dvasinį sūnų apaštalas šiltai pavadina „mylimuoju Gajumi, kurį iš tiesų myliu“. Tada Jonas pasidžiaugia, kad Gajaus dvasinė sveikata puiki, ir išreiškia viltį, jog tokia pat puiki bus ir jo fizinė sveikata. Koks apaštalas rūpestingas ir kaip gražiai brolį pagyrė! (3 Jn 1, 2, 4)

Laiške konkrečiai nepasakyta, bet tikėtina, kad Gajus tarnavo bendruomenės vyresniuoju. Jonas pagiria draugą, kad šis svetingai priima iš kitur atvykusius brolius, nors jų nė nepažįsta. Apaštalo įsitikinimu, tai liudija apie Gajaus ištikimybę Dievui. Juk visais laikais Jehovai atsidavę žmonės pasižymėjo svetingumu (Pr 18:1–8; 1 Tim 3:2; 3 Jn 5).

Jono žodžiai, kuriais jis giria Gajų už tai, kad parodė svetingumą atvykusiems broliams, leidžia suprasti, kad krikščionys dažnai keliaudavo iš apaštalo namų į bendruomenes ir atgal ir pranešdavo jam naujienas. Šitaip, galimas dalykas, Jonas ir sužinodavo, kaip toms bendruomenėms einasi.

Kelionėje krikščionys, be abejonės, norėdavo apsistoti pas bendratikius. Užeigose anuomet būdavo prastas aptarnavimas, o ir reputacija jų buvo nekokia – visi žinojo, jog tai paleistuvysčių kupinos landynės. Todėl nuovokūs keliauninkai, jei tik būdavo įmanoma, apsinakvodavo pas  draugus, o krikščionys – pas tikėjimo brolius ir seses.

Jonas ragina Gajų dar kartą parodyti svetingumą keliaujantiems bendratikiams. Apaštalas rašo: „Prašau, išlydėk juos taip, kaip verta Dievo.“ Taigi Gajaus prašoma keliautojus aprūpinti viskuo, ko jiems reikės likusioje kelionės dalyje. Atrodo, šitaip jis jau ir anksčiau buvo pasirūpinęs svečiais ir šie Jonui pranešė apie Gajaus tikėjimą ir meilę (3 Jn 3, 6).

Pas Gajų galėjo atvykti misionieriai, keliaujantieji prižiūrėtojai arba tiesiog Jono pasiuntiniai. Bet kuriuo atveju jų kelionės tikslas buvo pasitarnauti gerosios naujienos labui. Apaštalas rašo: „Jie iškeliavo dėl jo vardo“ (3 Jn 7). Ankstesnėje laiško eilutėje paminėtas Dievas, todėl atrodo, kad sakydamas „dėl jo vardo“ Jonas turi omenyje Jehovos vardą. Taigi tie keliauninkai buvo krikščionių bendruomenės nariai ir tikrai nusipelnė, kad juos šiltai priimtų. Jonas toliau rašo: „Tokius privalome svetingai priimti, kad taptume tiesos bendradarbiais“ (3 Jn 8).

Vis dėlto apaštalas Gajui rašo ne vien norėdamas padėkoti. Jonas nori padėti jam spręsti bendruomenėje iškilusią rimtą problemą. Krikščionis Diotrefas dėl tam tikrų priežasčių nesielgia svetingai su iš kitur atvykstančiais bendratikiais. Negana to, trukdo ir kitiems juos priimti (3 Jn 9, 10).

Kažin ar koks dvasingas krikščionis norėtų pas Diotrefą apsistoti, net jeigu jis ir kviestų. Šis vyras trokšta bendruomenėje būti pirmas, negerbia Jono pamokymų, net skleidžia apie apaštalą ir kitus brolius piktavališkas kalbas. Jonas, tiesa, nepavadina Diotrefo klaidingu mokytoju, tačiau akivaizdu, kad tas krikščionis nepripažįsta apaštalo autoriteto. Diotrefo garbėtroška ir nekrikščioniškas požiūris verčia kitus abejoti jo ištikimybe Dievui. Šis atvejis rodo, ko ambicingi ir išdidūs asmenys gali imtis, kad suardytų bendruomenės vienybę. Ne veltui Gajų, o kartu ir visus krikščionis, Jonas perspėja: „Nesek tuo, kas bloga“ (3 Jn 11).

Savo laiške Jonas pamini kitą krikščionį – Demetriją – ir apie jį, priešingai nei apie Diotrefą, atsiliepia teigiamai. Apaštalas sako, kad apie Demetriją yra gerai liudijama, ir priduria: „Mes irgi apie jį liudijame, ir tu žinai, kad mūsų liudijimas tikras“ (3 Jn 12). Demetrijui, matyt, reikia Gajaus pagalbos ir trečiajame savo laiške Jonas tarsi pristato Demetriją ir jį rekomenduoja. Demetrijas, labai tikėtina, pats atgabeno Gajui tą laišką. Būdamas Jono pasiuntinys ir gal net keliaujantysis prižiūrėtojas, apie reikalus, kuriuos Jonas išdėsto laiške, Demetrijas tikriausiai pateikia papildomų detalių ir laiško žinią padaro dar svaresnę.

Kodėl apaštalas ragina Gajų rodyti svetingumą, jeigu tos savybės jis, rodos, ir taip nestokoja? Gal Jonas mato, kad draugui reikia įkvėpti daugiau ryžto ir drąsos? Gal nuogąstauja, kad Gajus pabūgs Diotrefo, nes šis svetingus krikščionis savavališkai meta iš bendruomenės? Šiaip ar taip, Jonas drąsina Gajų tokiais žodžiais: „Kas daro gera, yra iš Dievo“ (3 Jn 11). Kokia stipri paskata nepaliauti daryti gerus darbus!

Ar apaštalo laiškas paskatino Gajų ir toliau būti svetingą? Trečiasis Jono laiškas buvo įtrauktas į Biblijos kanoną, kad ir kitus paskatintų sekti „tuo, kas gera“. Todėl galime manyti, kad laiške išdėstyti apaštalo  žodžiai pasiekė tikslą – Gajus į juos įsiklausė ir nenustojo rodyti svetingumo.

Daugiau žinių apie brolį Gajų Biblijoje nepateikiama. Vis dėlto, kad ir akies krašteliu žvilgtelėję į jo gyvenimą, randame nemažai ko pasimokyti.

Pirma, kone kiekvienas iš mūsų galime pasakyti, kad tiesos mus mokė bendratikiai, noriai atkeliavę mums padėti. Už suteiktas žinias tiems broliams esame didžiai skolingi. Aišku, šiandien ne visi krikščionys dėl gerosios naujienos turi keliauti kur nors toli. Vis dėlto tokių tikrai yra, pavyzdžiui, rajono prižiūrėtojai su žmonomis. Sekdami Gajumi galime įvairiopai juos remti ir drąsinti. Be to, galėtume pasiūlyti praktinę pagalbą broliams ir sesėms, persikėlusiems ten, kur trūksta evangelizuotojų, galbūt net į kitą šalį. Taigi naudokimės visomis progomis parodyti tokiems bendratikiams svetingumą (Rom 12:13; 1 Tim 5:9, 10).

Antra, neturėtume nustebti, jei retkarčiais kam nors kils nepasitenkinimas broliais, bendruomenėje einančiais atsakingas pareigas. Juk ir anuomet buvo asmenų, nenorėjusių paklusti apaštalams Jonui ir Pauliui (2 Kor 10:7–12; 12:11–13). Kaip tad turėtume reaguoti, jei tokia problema iškiltų mūsų bendruomenėje? Paulius patarė Timotiejui: „Viešpaties vergui nedera kivirčytis; jis turi būti su visais švelnus, gabus pamokyti, turi gebėti nukęsti bloga, romiai aiškinti priešgyniaujantiems.“ Matydami, kad net ir provokuojami liekame romūs, kritiškai nusiteikę asmenys galbūt pajus paskatą keisti savo požiūrį. Apaštalo Pauliaus žodžiais, „gal kartais Dievas duos jiems atgailauti ir iš tikro pažinti tiesą“ (2 Tim 2:24, 25).

Trečia, negailėkime šiltų pagyrimo ir paskatinimo žodžių bendratikiams, kurie nepaisydami priešiškumo ištikimai tarnauja Jehovai. Štai Jonas patikino Gajų, kad jis elgiasi teisingai, ir taip įkvėpė jam stiprybės. Šiandien vyresnieji turi sekti apaštalo pavyzdžiu ir drąsinti bendruomenės narius, kad nepailstų krikščioniškame kelyje (Iz 40:31; 1 Tes 5:11).

Gajui adresuotame Jono laiške graikų kalba buvo vos 219 žodžių. Tai pati trumpiausia Šventojo Rašto knyga. Vis dėlto krikščionims jos vertė didžiulė.