„PRIEŠ čia atvykdamas labai nerimavau, – sako Alenas *. – Nežinojau, kaip mane priims ir ar pavyks su kuo nors susidraugauti.“ Alenas turėjo persikelti į bendruomenę, esančią už maždaug 1400 kilometrų nuo namų.

Galbūt ir tu atvykai į naują bendruomenę ir jautiesi truputėlį nesavas. Kas tau padėtų pritapti? Ką galėtum daryti, jei prisitaikyti prie permainų atrodo sunkiau, negu manei? Ir kaip atvykėliams gali pagelbėti bendruomenės nariai?

Pagalvok, pavyzdžiui, kaip būna persodinami medžiai. Augalas tada, aišku, patiria didelį stresą. Medį iškasus, diduma šaknų paprastai nukertama, kad jį būtų patogiau pervežti. Todėl pasodintas į kitą vietą medis turi kuo greičiau leisti naujas šaknis. Persikėlimas į kitą bendruomenę tau galbūt irgi sukėlė nemenką įtampą. Ankstesnėje bendruomenėje jau buvai, taip sakant, įleidęs šaknis: turėjai brangių draugų, taip pat savo dvasinės veiklos tvarkaraštį. Kad sužaliuotum naujoje aplinkoje, tau reikės iš naujo leisti šaknis. Tai daryti tau padės Šventojo Rašto principai. Keletą jų ir apžvelkime.

„Laimingas, kas [...] džiaugiasi Viešpaties Įstatymu [...]. Jis lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, o jo lapai nevysta. Kad ir ką jis darytų, jam sekasi“ (Ps 1:1–3).

Kaip medis, kad būtų sveikas, turi nuolat siurbti iš dirvos vandenį, taip krikščionis, kad liktų dvasiškai tvirtas, privalo nuolat sotintis mintimis iš Dievo Žodžio. Tad ir toliau kasdien skaityk Bibliją, lankyk visas bendruomenės sueigas. Neapleisk gero įpročio studijuoti Bibliją su šeima ir asmeniškai. Visa tai, ką anksčiau darei savo dvasinei gerovei palaikyti, privalai daryti ir dabar.

„Kas pagirdo kitus, tas pats bus pagirdytas“ (Pat 11:25).

Naujoje vietoje greičiau apsiprasi ir jėgų įgysi, jei aktyviai įsitrauksi į evangelizacijos darbą. Vyresnysis, vardu Kevinas, prisimena: „Mudviem su žmona labiausiai padėjo tai, kad atvykę į naują bendruomenę tuojau ėmėme tarnauti pagalbiniais pionieriais. Netrukome susipažinti su bendratikiais, pionieriais ir žmonėmis teritorijoje.“ Rodžeris, apsigyvenęs už daugiau nei 1600 kilometrų nuo senųjų namų, pasakoja: „Geriausias būdas įsilieti į bendruomenę – kiek įmanoma dažniau eiti į tarnybą. Taip pat pasakyk vyresniesiems, kad esi pasiruošęs atlikti visokius darbus: valyti Karalystės salę, pavaduoti ką nors sueigos programoje, nuvežti kurį bendratikį į salę. Kai broliai ir seserys matys, kad naujas žmogus rodo pasiaukojamą dvasią, jie labiau norės su juo susidraugauti.“

„Atverkite plačiai [...] savo širdis“ (2 Kor 6:13).

Širdį labiau atversi rodydamas brolišką meilę. Štai Melisa su vyru ir dukra, persikėlę į naują bendruomenę, nutarė susirasti draugų. Sesė sako: „Karalystės salėje būdavome dar prieš sueigą ir pasilikdavome po jos. Todėl turėdavome  laiko su kitais ne vien pasisveikinti, bet ir šnektelėti.“ Tai padėjo jiems greičiau įsidėmėti bendratikių vardus. Be to, šeima plačiau atvėrė širdį rodydama broliams ir sesėms svetingumą. Šitaip naujus draugystės ryšius jie dar labiau sustiprino. Melisa priduria: „Pasikeitėme telefono numeriais, todėl kitiems buvo lengva su mumis susisiekti ir pasiūlyti drauge užsiimti dvasine bei kitokia veikla.“

Jei kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis tau sunkoka, pradėk nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui, bendratikiui nusišypsok, net jei tuo momentu nesi smagios nuotaikos. Šypsena patrauks žmogų prie tavęs. Biblijoje parašyta: „Linksmas žvilgsnis pradžiugina širdį“ (Pat 15:30). Mūsų sesė Reičel, persikėlusi toli nuo savo gimtinės, sako: „Iš prigimties esu uždaro būdo. Kartais turiu tiesiog prisiversti kalbėtis su savo naujos bendruomenės broliais ir sesėmis. Karalystės salėje dairausi, ar kas nesėdi vienas ir su niekuo nebendrauja. Toks asmuo, matyt, drovus kaip ir aš.“ Kodėl tau neužsibrėžti tikslo kaskart atėjus į sueigą susipažinti vis su kitu bendratikiu?

Net jei bendrauti su naujais žmonėmis tau patinka, tas įspūdis, kad viskas aplink nauja, po keleto savaičių gali išblėsti. Tokiu atveju svarbu, kad ir toliau stengtumeisi susidraugauti su mažiau pažįstamais bendruomenės nariais.

Kai kuriems medžiams įsišaknyti naujoje dirvoje reikia daugiau laiko nei kitiems. Taip ir naujokai bendruomenėje apsipranta nevienodai greitai. Jei persikėlei jau kuris laikas, bet vis dar jautiesi nepritapęs, pasinaudok tolesniais Biblijos patarimais.

„Nepaliaukime daryti gera, nes jei nepailsime, metui atėjus pjausime derlių“ (Gal 6:9).

Turėk omenyje štai ką: kad pritaptum, tau gali reikėti ilgesnio laiko, nei įsivaizdavai. Pagalvok apie misionierius, baigusius Gileado mokyklą. Daugelis jų, gavę naują paskyrimą, savo gimtinę aplanko tik po kelerių metų. Jie stengiasi prisirišti prie bendratikių naujoje šalyje, priprasti prie kitokios kultūros.

Štai Alechandrui gyvenamą vietą teko keisti jau keletą kartų. Jis žino, jog laiko, reikalingo, kad apsiprastum, niekaip nepaskubinsi. Brolis prisimena: „Po paskutinio persikraustymo žmona pasakė: „Visi mano draugai liko buvusioje bendruomenėje.“ Bet tada Alechandras jai priminė, kad tuos pačius žodžius ji ištarė jiedviem kraustantis prieš dvejus metus ir kad per tuos porą metų, rodydama bendratikiams nuoširdų dėmesį, ji sugebėjo rasti naujų artimų draugų.

„Nesakyk: ‘Tad kaip gali būti, kad seniau buvo geriau negu dabar?’ – nes neišmintinga kelti tokį klausimą“ (Mok 7:10).

Nelygink naujos bendruomenės su ankstesne. Pavyzdžiui, broliai naujoje vietoje galbūt bendrauja kitaip nei esi pratęs: yra santūresni ar priešingai – tiesmukiškesnio būdo. Stenkis įžvelgti gerąsias jų savybes. Juk ir pats norėtum, kad kiti taip žiūrėtų į tave. Kai kurie mūsiškiai nė nesitikėjo, kad perėję į kitą bendruomenę turės rimtai pamąstyti: „Ar aš išties myliu broliją – kiekvieną savo bendratikį?“ (1 Pt 2:17).

 „Prašykite ir bus jums duota“ (Lk 11:9).

Nepaliauk prašyti Dievą pagalbos. Deividas, tarnaujantis vyresniuoju, pataria: „Nesistenk visko pakelti vienas. Daug ką galime padaryti tiktai padedami Jehovos. Kalbėkis su juo.“ Panašiai sako ir minėta Reičel: „Jei mudu su vyru pajaučiame, kad tarp mūsų ir bendruomenės yra šioks toks atotrūkis, konkrečiai Jehovos prašome: „Padėk suprasti, ar kartais nedarome ko nors, dėl ko kitiems būtų sunkoka su mumis bendrauti.“ Tada stengiamės su broliais ir sesėmis praleisti daugiau laiko.“

Tėvai, jeigu jūsų vaikams nelengva pritapti prie naujos aplinkos, drauge su jais melskitės dėl to Jehovai. Pasirūpinkite, kad vaikai turėtų su kuo ugdančiai pabendrauti ir susirastų gerų draugų.

Kaip galėtum padėti į bendruomenę atsikėlusiems naujiems žmonėms? Nuo pat pradžių stenkis būti jiems tikras draugas. Pagalvok, ko pats tikėtumeisi iš kitų atvykęs į naują bendruomenę, ir tai daryk (Mt 7:12). Pavyzdžiui, pakviesk juos į svečius, kai rengiate savo šeimos dvasinio ugdymo vakarą arba žiūrite mėnesinę internetinės televizijos JW Broadcasting laidą. Kartu išeikite į tarnybą. Pakviesk juos pietų. Net jei paruoši ką nors visai paprasto, tavo svetingumą jie atsimins ilgam. Kokią dar praktinę pagalbą atvykėliams galėtum suteikti?

Štai ką sako brolis vardu Karlosas: „Kai persikėlėme į naują bendruomenę, viena sesė davė sąrašą parduotuvių, kuriose prieinamos kainos. Tai mums labai pravertė.“ Atvykusieji bus dėkingi gavę patarimų, kaip rengtis, jeigu oras karštesnis, šaltesnis ar lietingesnis nei ten, kur jie anksčiau gyveno. Kad padėtum jiems našiau darbuotis tarnyboje, gali papasakoti ką nors iš savo krašto istorijos, supažindinti su vietinių religiniais įsitikinimais.

Straipsnio pradžioje minėtas Alenas naujoje bendruomenėje jau daugiau kaip metai. Jis sako: „Artimiau susipažinti su broliais ir sesėmis iš pradžių turėjau prisiversti. Bet dabar jaučiuosi kaip šeimoje ir esu laimingas.“ Alenas suprato, kad persikraustydamas draugų neprarado. Priešingai, įgijo naujų, kurie, tikėtina, liks jo draugai visą gyvenimą.