1. Ką pasakė Jehova, apsireikšdamas Mozei, ir kodėl tie žodžiai tokie įsimintini?

SYKĮ apsireikšdamas Mozei Dievas ištarė savo vardą ir paminėjo kai kurias savo savybes. Nors galėjo pabrėžti, koks yra galingas ir išmintingas, Jehova visų pirma pasakė esąs gailestingas ir atjautus. (Perskaityk Išėjimo 34:5–7, NW. *) Mozei tuo metu ypač reikėjo patikinimo, kad Dievas jį remia (Iš 33:13). Todėl pirmiausia paminėdamas savo gailestingumą ir atjautą Jehova priminė, kad padėti savo tarnams jis labai nori. Kaip gera žinoti, kad Dievas yra kupinas atjautos ir mumis rūpinasi! Atjauta – tai gebėjimas įsijausti į kenčiančiojo padėtį ir nuoširdus troškimas palengvinti jo skausmą. Apie šią gražią savybę dabar ir pakalbėkime.

2, 3. a) Kodėl žmonės geba kitus atjausti? b) Kodėl svarbu patyrinėti, kas Biblijoje rašoma apie atjautą?

² Atsimename, kad žmonės buvo sukurti panašūs į Dievą. Kadangi Jehova atjautus, ši savybė yra ir mūsų asmenybės  dalis. Ją iš prigimties turi netgi tie, kas nepažįsta tikrojo Dievo (Pr 1:27). Biblijoje apstu pasakojimų, kaip žmonės įvairiomis aplinkybėmis parodė atjautą. Sykį pas karalių Saliamoną atėjo dvi paleistuvės su kūdikiu. Ir viena, ir kita tvirtino, kad berniukas yra jos, todėl karalius įsakė padalyti kūdikį pusiau. Tikroji motina, gailesčio savo mažyliui skatinama, buvo net pasiruošusi jį atiduoti kitai moteriai, kad tik liktų gyvas ir sveikas (1 Kar 3:23–27). Arba prisiminkime, kaip pasielgė faraono dukra, upėje pamačiusi kūdikį. Nors žinojo, kad tai hebrajų vaikas ir kad jis neturi būti paliktas gyvas, jai pagailo mažylio ir ji pasiėmė auginti Mozę kaip savo pačios sūnų (Iš 2:5, 6).

³ Kodėl apie atjautą svarbu pakalbėti? Nes Biblija mus ragina imti pavyzdį iš Jehovos (Ef 5:1). Nors kurdamas mus Jehova įdiegė gebėjimą kitus atjausti, iš Adomo paveldėta nuodėmė nuolat žadina mumyse polinkį į savanaudiškumą. Nesusitelkti vien į save kartais gali būti labai nelengva. Kai kurie turi nuolat su savimi kovoti, kad prisiverstų ištiesti kitam pagalbos ranką. Kas padėtų mums būti atjautesniems? Iš pradžių pažiūrėkime, kaip atjautą parodė Jehova ir kai kurie jo tarnai. Tada pakalbėsime, kaip mes galėtume sekti Dievo pavyzdžiu ir ką gera dėl to sulauksime.

4. a) Kodėl Jehova siuntė angelus į Sodomą? b) Ką byloja pasakojimas apie Loto šeimą?

⁴ Biblijoje aprašytas ne vienas atvejis, kai Jehova parodė atjautą. Prisiminkime, kas nutiko su Lotu. Tą teisų vyrą labai vargino nedoras Sodomos ir Gomoros gyventojų elgesys. Dievo akimis, tie sugedę žmonės buvo nusipelnę mirties (2 Pt 2:7, 8). Jehova norėjo Lotą išgelbėti, todėl pasiuntė angelus, kad šie paragintų vyrą su šeima bėgti iš sunaikinimui pasmerktų miestų. Biblijoje rašoma: „Bet jis vis delsė. Tad anie vyrai paėmė jį, jo žmoną ir abi dukteris už rankų – Viešpats buvo jam gailestingas – ir išvedė jį saugiai už miesto“ (Pr 19:16). Argi šis nutikimas nebyloja, kad Jehova puikiai žino, su kokiomis nelengvomis aplinkybėmis kartais susiduria ištikimi jo garbintojai? (Iz 63:7–9; Jok 5:11; 2 Pt 2:9)

5. Ką apie atjautą galime suprasti iš Dievo Žodžio?

⁵ Jehova ne tik pats rodo atjautą, bet ir moko savo tarnus daryti tą patį. Štai senovės Izraelyje žmogus, paskolinęs kitam pinigų, galėjo paimti skolininko apsiaustą kaip užstatą. Bet prisiminkime, kokį įsakymą savo tautai buvo davęs Jehova. (Perskaityk Išėjimo 22:25, 26 [22:26, 27, Brb].) Jeigu skolintojas apsiausto iki saulėlydžio negrąžintų, pasirodytų esąs tikras beširdis, juk vargšas skolininkas miegotų neturėdamas kuo apsikloti. Jehova nenorėjo, kad jo garbintojai būtų tokie nejautrūs kito nelaimei, ir mokė juos rodyti gailestį. Argi minėtas įsakymas neskatina ir mūsų atjausti vargstantį bendratikį? Jeigu galime jam kaip nors padėti, nejaugi, vaizdžiai tariant, paliksime jį vieną šalti? (Kol 3:12; Jok 2:15, 16; perskaityk 1 Jono 3:17.)

6. Ko pasimokome iš to, kaip Jehova elgėsi su neklusniais izraelitais?

⁶ Jehova rodydavo atjautą izraelitams net kai šie jam nusidėdavo. Biblijoje rašoma: „Viešpats, jų protėvių Dievas, siuntė jiems žodį per savo pasiuntinius kasdien  be perstojo, nes gailėjosi savo žmonių ir savo buveinės“ (2 Met 36:15). Ar ir mes neturėtume gailėtis žmonių, dar negarbinančių Jehovos? Galbūt, jį pažinę, jie atsisakys nuodėmingos gyvensenos ir taps Dievo draugais. Jehova tikrai nenori, kad kuris nors pražūtų, kai nedoram pasauliui bus vykdomas nuosprendis (2 Pt 3:9). Tad kol dar neatėjo laikas sunaikinti šią santvarką, nepaliaukime visiems skelbti perspėjimą ir ką būtina daryti, kad Dievas mūsų pasigailėtų.

7, 8. Kas vieną šeimą įtikino, kad Jehova bėdoje parodė jiems atjautą?

⁷ Ir šiais laikais daug Jehovos garbintojų patyrė jo atjautą. Štai kas praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje nutiko vienai šeimai. Tuo metu Bosnijoje ir Hercegovinoje virė nuožmūs etniniai konfliktai. Dvylikmetis Milanas * drauge su broliu, tėvais ir grupe kitų liudytojų autobusu važiavo į kongresą Serbijoje. Ten Milano tėvai turėjo krikštytis. Bet pasienyje autobusą sustabdė kareiviai. Sužinoję, kokios tautybės yra Milano šeima, išsivarė juos lauk, o visiems kitiems liepė važiuoti toliau. Kareiviai nepaleido šeimos porą dienų. Galiausiai, sulaikytiesiems girdint, karininkas radijo ryšiu paklausė savo vado, ką su jais daryti. Per garsiakalbį visi išgirdo atsakymą: „Išvesk juos ir sušaudyk!“

⁸ Karininkui kalbantis su pavaldiniais, prie Milano šeimos staiga priėjo du vyrai ir tyliai pasisakė esą Jehovos liudytojai. Apie šią keblią situaciją jie buvo išgirdę iš kitų autobusu važiavusių bendratikių. Milanui su broliu jie paliepė sėsti į automobilį ir drauge su jais pervažiuoti sieną, nes vaikų dokumentų pasieniečiai netikrino. O tėvams tiedu vyrai sakė apeiti pasienio postą iš užpakalio ir susitikti su jais kitoje sienos pusėje. Išgirdęs tokius nurodymus, Milanas nežinojo, juoktis ar verkti. Tėvai klausė: „Negi manote, kad jie tiesiog leis mums nueiti?“ Vis dėlto kai šeima ėmė žingsniuoti, rodėsi, kad kareiviai jų nė nemato. Milanas ir jo brolis susitiko su tėvais kitapus sienos ir tęsė kelionę į kongresą. Šeima buvo visiškai įsitikinusi, kad Jehova atsakė į jų pagalbos šauksmą. Iš Biblijos žinome, jog Dievas ne visada išvaduodavo savo tarnus iš priešininkų rankos (Apd 7:58–60). Vis dėlto apie savo išgyvenimus Milanas sako: „Man atrodė, kad angelai apakino kareivius ir kad pats Jehova mus iš ten išvedė“ (Ps 97:10).

9. Ką Jėzus jautė matydamas minias ir ką tai skatino jį daryti? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁹ Pasimokyti galime ir iš Jėzaus. Matydamas minias prie jo susirinkusių žmonių, Jėzus jautė jiems gailestį, nes „jie buvo nuengti ir apleisti lyg avys be piemens“. Ir ką jis iš gailesčio darė? „Ėmė mokyti juos daugelio dalykų“ (Mt 9:36; perskaityk Morkaus 6:34). Jėzaus požiūris labai skyrėsi nuo fariziejų. Šie visai nenorėjo padėti paprastiems žmonėms (Mt 12:9–14; 23:4; Jn 7:49). Ar tu, kaip ir Jėzus, trokšti pagelbėti tiems, kas dvasiškai alksta?

10, 11. Ar visada tinkama rodyti atjautą? Prašom paaiškinti.

¹⁰ Vis dėlto reikėtų pridurti, kad atjautą tinka rodyti ne visada. Pavyzdžiui, karalius Saulius galbūt manė, kad pasielgs labai gailestingai palikdamas gyvą Dievo tautos priešą Agagą ir geriausius  jo gyvulius. Tačiau šitaip Saulius nepakluso Jehovai ir dėl to buvo atmestas nuo karaliavimo (1 Sam 15:3, 9, 15). Jehova yra teisingasis Teisėjas ir mato, kas žmogaus širdyje, todėl gerai žino, kada rodyti užuojautą nebūtų tinkama (Rd 2:17; Ez 5:11). Artėja metas, kai visiems neklusniesiems Dievas įvykdys griežtą nuosprendį (2 Tes 1:6–10). Tie, ką jis priskirs prie nedorėlių, atjautos nebesulauks. Siųsdamas tokiems pražūtį, Dievas parodys pagailą teisiesiems, kurie verti išgelbėjimo.

¹¹ Žinoma, ne mums spręsti, kas turi būti nubaustas mirtimi, o kas paliktas gyvas. Mūsų pareiga – visomis išgalėmis stengtis žmonėms padėti. Kaip galėtume parodyti jiems atjautą? Aptarkime keletą patarimų.

12. Kaip gali parodyti kitiems atjautą?

¹² Būk pasiruošęs suteikti kitiems praktinę pagalbą. Tie, kas seka Jėzumi, privalo atjausti savo bendratikius ir visus kitus žmones (Jn 13:34, 35; 1 Pt 3:8). Įdomu, kad lotynų kalboje veiksmažodis „atjausti“ paraidžiui reiškia „drauge kentėti“. Atjautus žmogus nori palengvinti kito kančią, padėti jam įveikti sunkumus. Tad ieškok progų artimui pagelbėti, pavyzdžiui, pasisiūlyk nudirbti kokius buities darbus ar padaryti kokią paslaugą (Mt 7:12).

13. Ką Jehovos liudytojai daro užklupus stichinėms nelaimėms?

¹³ Padėk nukentėjusiems nuo nelaimės. Matydami, kiek skausmo kitiems sukelia katastrofos, labai norime jiems padėti. Jehovos liudytojai gerai žinomi dėl to, kad sunkiomis akimirkomis atskuba nukentėjusiems į pagalbą (1 Pt 2:17). 2011 metais Japonijai smogė žemės drebėjimas, o netrukus – cunamio banga. Viena mūsų sesė, gyvenusi vietovėje, kurią stichija ypač apniokojo, sakė, kad ją labai padrąsino ir paguodė tai, jog į nelaimės vietą suvažiavo tokia gausybė savanorių, tiek iš Japonijos, tiek iš  svetur. Visi triūsė, kad būtų suremontuoti būstai ir Karalystės salės. Sesė rašė: „Ši patirtis padėjo man įsitikinti, kad mumis rūpinasi Jehova ir kad bendratikiai rūpinasi vieni kitais. Be to, tiek daug brolių ir sesių iš viso pasaulio už mus meldžiasi.“

14. Kaip galėtum padėti ligoniams ir pagyvenusiems?

¹⁴ Pagelbėk ligoniams ir pagyvenusiems. Matydami, kaip kiti kenčia dėl nuodėmės, paveldėtos iš Adomo, jaučiame jiems gailestį. Trokštame sulaukti meto, kai niekas nebesirgs ir nebesens, todėl meldžiame Jehovą, kad ateitų jo Karalystė. O kol ligos ir senatvė žmones tebekamuoja, mes kaip galėdami stengiamės jiems padėti. Vienas rašytojas knygoje apie savo mamą, sirgusią Alzheimerio liga, papasakojo įdomų atvejį. Kartą senolei atsitiko nelaimė – ji nespėjo į tualetą. Jai besitvarkant, kažkas paskambino į duris. Tai buvo dvi mūsų sesės, kurios pas moterį vis apsilankydavo. Viešnios pasiteiravo, ar nereikia kokios pagalbos. Moteris atsakė: „Nesmagu sakyti, bet reikėtų.“ Sesės tada padėjo jai susitvarkyti. Po to išvirė arbatos ir pabendravo. Sūnus už tai buvo labai dėkingas. Jis rašė: „Lenkiu galvą toms dviem liudytojoms. Jos [...] pačios daro tai, ko moko kitus.“ Ar ir tave atjauta skatina visokeriopai pagelbėti tiems, kas serga ar kenčia dėl senatvės? (Fil 2:3, 4)

15. Ką gera duoda mūsų evangelizacijos darbas?

¹⁵ Teik dvasinę pagalbą. Kai matome, kaip žmonės vargsta, norime jiems suteikti ir dvasinę pagalbą. Geriausias būdas tai daryti yra mokyti juos apie Dievą ir jo Karalystę. Taip pat galime padėti jiems suprasti, kuo naudinga laikytis Dievo įsakymų (Iz 48:17, 18). Evangelizacijos darbu teikiame gyrių Jehovai ir rodome atjautą žmonėms. Tad gal galėtum prie šio ypatingo darbo prisidėti dar daugiau? (1 Tim 2:3, 4)

16. Ką gera patiria atjautus žmogus?

¹⁶ Pasak psichinės sveikatos specialistų, atjautūs žmonės dažnai būna sveikesni, džiaugiasi geresniais santykiais su kitais. Stengdamasis palengvinti kenčiančiųjų skausmą, būsi laimingesnis, optimistiškesnis, nesijausi toks vienišas, sėkmingiau kovosi su neigiamomis mintimis. Be abejonės, rodydamas atjautą, patirsi daug gera (Ef 4:31, 32). Krikščionys, kurie iš meilės ieško progų kitiems pagelbėti, turi ramią sąžinę, nes žino, kad daro tai, kas patinka Jehovai. Atjauta padeda būti rūpestingesniu tėvu ar motina, geresniu sutuoktiniu, geresniu draugu. Tie, kas kitus užjaučia ir yra pasiruošę atskubėti į pagalbą, labai tikėtina, patys sulauks paguodos ir paramos sunkiu metu. (Perskaityk Mato 5:7 ir Luko 6:38.)

17. Kodėl tu nori ugdytis ir rodyti atjautą?

¹⁷ Vis dėlto ugdytis atjautą pirmiausia turėtume ne dėl asmeninės naudos. Labiau už viską mes norime sekti Jehova – meilės ir atjautos šaltiniu – ir teikti jam šlovę (Pat 14:31). Jis paliko mums tobulą pavyzdį. Tad visomis išgalėmis stenkimės būti atjautūs kaip Jehova. Šitaip puoselėsime dar glaudesnius ryšius su broliais bei sesėmis ir geriau sutarsime su visais kitais (Gal 6:10; 1 Jn 4:16).