1, 2. a) Ką kai kurie mano apie laisvą valią? b) Ką apie tai sužinome iš Biblijos? c) Kokius klausimus aptarsime?

„NEVERSK manęs galvoti. Tiesiog pasakyk, ką turiu daryti. Taip daug lengviau.“ Tokius žodžius savo draugui ištarė viena moteris. Jai pasirodė paprasčiau daryti tai, ką sako kiti, negu naudotis Kūrėjo suteikta dovana – valios laisve. O kaip yra su tavimi? Esi linkęs apsispręsti pats ar nori, kad už tave nuspręstų kiti? Kaip tu vertini valios laisvę?

² Diskusijos šiuo klausimu netyla jau ištisus amžius. Kai kurie tvirtina, kad tokio dalyko kaip laisva valia mes išvis neturime – visi mūsų veiksmai jau seniai nulemti Dievo. Kitų nuomone, visiškai laisva valia būtų įmanoma tik tada, jei turėtume absoliučią laisvę. O kas apie tai pasakyta Dievo Žodyje, Biblijoje? Iš jos sužinome, kad Jehova sukūrė mus su gebėjimu ir laisve savo pačių protu nuspręsti, kaip įvairiose situacijose elgsimės. (Perskaityk Jozuės 24:15.) Biblijoje taip pat atsakoma į klausimus: kaip tokia laisve derėtų naudotis? Ar ji turi ribas? Koks yra ryšys tarp mūsų valios laisvės ir meilės Jehovai? Iš ko matysis, kad gerbiame kitų sprendimus?

3. Kaip Jehova naudojasi savo laisve?

³ Jehova vienintelis turi absoliučią laisvę. Iš to, kaip jis ta laisve naudojasi, galime daug pasimokyti. Dievas, pavyzdžiui, išsirinko Izraelio tautą ir padarė ją ypatinga savo nuosavybe (Įst 7:6–8). Toks sprendimas tikrai nebuvo šališkas. Jehova laikėsi pažado, kurį prieš šimtus metų buvo davęs Abraomui (Pr 22:15–18). Be to, naudodamasis savo laisve Jehova niekada nepamiršta meilės ir teisingumo. Prisiminkime, kaip jis elgėsi su izraelitais. Tauta vis laužydavo jo įsakus ir nusipelnydavo bausmės, bet kai tik imdavo nuoširdžiai atgailauti, Dievas jų pasigailėdavo ir noriai parodydavo jiems savo meilę. Per pranašą jis sakė: „Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos visa širdimi“ (Oz 14:5 [14:4, Brb]). Tai puikus pavyzdys, rodantis, kad savo laisve galima naudotis kitų labui.

4, 5. a) Kam pirmam buvo suteikta valios laisvė ir kaip jis ta laisve pasinaudojo? b) Kokį klausimą kiekvienas turėtume apsvarstyti?

⁴ Kai ėmėsi kurti kitas protingas būtybes, Jehova, meilės skatinamas, ir joms suteikė valios laisvę. Pats pirmasis, gavęs šią dovaną, buvo jo pirmagimis Sūnus, „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1:15). Dar prieš ateidamas į žemę, Jėzus apsisprendė būti ištikimas Tėvui ir neprisidėjo prie Šėtono maišto. Vėliau, jau žemėje, jis laisva valia atmetė didžiojo priešininko gundymus (Mt 4:10). Naktį prieš savo mirtį Jėzus karštoje maldoje išreiškė savo ryžtą ir toliau vykdyti Dievo valią. Jis sakė: „Tėve, jei nori, atimk šią taurę nuo manęs. Tačiau teįvyksta ne mano, bet tavo valia“ (Lk 22:42). Koks puikus pavyzdys! Bet ar mums įmanoma sekti Jėzumi ir valios laisve naudotis tam, kad šlovintume Jehovą ir vykdytume jo valią?

⁵ Taip, juk mes, kaip ir Jėzus, esame sukurti panašūs į Dievą (Pr 1:26). Aišku, priešingai nei Jehova, absoliučios laisvės neturime. Pasak Biblijos, mūsų laisvei Dievas yra nustatęs deramas ribas ir tą privalu pripažinti. Štai šeimoje žmona turi paklusti vyrui, vaikai – tėvams (Ef 5:22; 6:1). Žinodami tokias savo ribas, kaip turėtume naudotis valios laisve? Atsakyti į šį klausimą labai svarbu, nes nuo to priklauso, ar gyvensime amžinai.

6. Prašom pateikti pavyzdį, rodantį, kad laisvė turi turėti tam tikras ribas.

⁶ Jeigu mūsų laisvė apribota, ar galima sakyti, kad iš tiesų esame laisvi? Tikrai taip. Nustatytos ribos gali mus apsaugoti. Įsivaizduokime tokią situaciją. Savo noru nutariame važiuoti į kokį tolimą miestą. Ar greitkelyje jaustumės saugūs, jei nebūtų jokių eismo taisyklių ir kiekvienas pats spręstų, kokiu greičiu ir kuria kelio puse važiuoti? Kažin. Kad kiekvienas galėtų džiaugtis gerais dalykais, kuriuos laisvė suteikia, turi būti tam tikros ribos. Aptarkime keletą Biblijos pavyzdžių, kurie padės geriau suprasti, kaip protinga tų Jehovos nustatytų ribų neperžengti.

7. a) Kuo Adomas skyrėsi nuo gyvūnų? b) Kaip Adomas galėjo tinkamai pasinaudoti valios laisve?

⁷ Kurdamas pirmąjį žmogų, Adomą, Dievas davė jam tokią pačią dovaną kaip ir angelams – valios laisvę. Tai išskyrė Adomą iš visų žemės gyvūnų, nes šiuos  valdo instinktai. Prisiminkime, kaip Adomas galėjo tinkamai pasinaudoti jam suteikta laisve. Iki jam atsirandant, jau buvo sukurti gyvūnai. Jehova davė savo žemiškajam sūnui labai įdomią užduotį – tuos gyvūnus pavadinti. Dievas „atvedė juos pas žmogų pamatyti, kaip jis juos pavadins“. Adomas galėjo stebėti kiekvieną padarą ir duoti jam tinkamą vardą. Jehova žmogaus sprendimams neprieštaravo. Pasak Biblijos, kokiu vardu Adomas kiekvieną gyvą būtybę praminė, taip ji ir vadinosi (Pr 2:19).

8. Kaip Adomas netinkamai pasinaudojo savo laisve ir kokios buvo jo sprendimo pasekmės?

⁸ Jehova pavedė Adomui atsakingą darbą paversti visą planetą gražiu rojumi. Iš Dievo žmogus išgirdo tokius žodžius: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1:28). Tačiau Jehovos suteiktos laisvės Adomui nebuvo gana. Nustatytas ribas jis peržengė – suvalgė uždraustą vaisių. Šitaip netinkamai pasinaudojęs valios laisve, Adomas užtraukė savo palikuonims kančias ir skausmą. Toks protėvio palikimas žmones vargina jau tūkstančius metų (Rom 5:12). Verta nuolat turėti omenyje, kokios buvo neprotingo jo sprendimo pasekmės. Tai skatins mus savo laisve naudotis atsakingai ir neperžengti Jehovos nustatytų ribų.

9. Kokį sprendimą Jehova atidavė į izraelitų rankas ir kaip jie apsisprendė?

⁹ Visa žmonija iš savo nusidėjusių protėvių Adomo ir Ievos paveldėjo netobulumą ir mirtį. Tačiau teisės turėti laisvą valią žmonės neprarado. Tai akivaizdu iš Jehovos elgesio su Izraelio tauta. Per savo tarną Mozę Dievas kreipėsi į izraelitus ir leido rinktis, ar jie nori prisiimti didžiulę garbę ir tapti ypatinga jo nuosavybe ar nenori (Iš 19:3–6). Ką žmonės atsakė? Jie pažadėjo daryti viską, kad būtų Dievo tauta, ir vienbalsiai pareiškė: „Visa, ką tik Viešpats kalbėjo, darysime!“ (Iš 19:8) Deja, vėliau izraelitai ėmė netinkamai naudotis jiems suteikta laisve ir savo pažadą sulaužė. Iš šios istorijos gauname svarbią pamoką: parodyti, kad vertiname mums suteiktą valios laisvę, galime nesitraukdami nuo Jehovos ir laikydamiesi teisingų jo reikalavimų (1 Kor 10:11).

10. Kokie pavyzdžiai byloja, kad netobuli žmonės gali naudotis savo laisve tam, kad šlovintų Dievą? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

¹⁰ Laiško hebrajams 11-ame skyriuje randame vardus šešiolikos Dievo tarnų, kurie savo valios laisve pasinaudojo teisingai. Už tai jie buvo dosniai palaiminti ir ateityje jų laukia nuostabus atlygis. Vienas iš jų – Nojus. Šis vyras parodė didį tikėjimą ir pakluso Dievo nurodymui statyti laivą, kad išgelbėtų savo šeimyną ir išsaugotų žmonių giminę (Hbr 11:7). Verta prisiminti ir Abraomą su Sara. Jie noriai pakluso Dievo vedami į pažado kraštą. Jau išsiruošę ilgon kelionėn, jie dar „būtų turėję progą sugrįžti“ į klestintį Ūro miestą. Vis dėlto sutuoktinių tikėjimo akys regėjo būsimą pažadų išsipildymą. Biblijoje sakoma, kad jie troško geresnės tėviškės (Hbr 11:8, 13, 15, 16). O štai Mozė nusprendė atsisakyti Egipto turtų ir „pasirinko verčiau kęsti skriaudas drauge su Dievo tauta, negu laikinai mėgautis nuodėme“ (Hbr 11:24–26). Sekdami šių senovėje gyvenusių vyrų ir moterų pavyzdžiu, branginkime savo valios  laisvę ir ja naudokimės Dievo valiai vykdyti.

11. a) Kokią nuostabią galimybę kiekvienas turime dėl mums suteiktos laisvės? b) Kas tave skatina naudotis savo laisve tinkamai?

¹¹ Galbūt atrodo, kad būtų daug paprasčiau, jei svarbiais klausimais už mus nuspręstų kiti. Tačiau tada prarastume kai ką nuostabaus. Ką tokio? Atkreipkime dėmesį į Pakartoto Įstatymo 30:19, 20 (perskaityk). 19-oje eilutėje pasakyta, kad Dievas leido izraelitams rinktis, klausys jo ar ne. O iš 20-os eilutės suprantame, kad šitaip Jehova suteikė jiems galimybę parodyti, kas yra jų širdyje, kiek stipriai tauta jį myli. Mes irgi galime patys, laisva valia nuspręsti garbinti Jehovą ir taip parodyti jam savo meilę ir norą jį šlovinti. Ar begali būti stipresnė paskata tinkamai panaudoti savo valios laisvę?

12. Ko niekad neturėtume daryti su savo laisve?

¹² Tarkim, padovanoji draugui kokį vertingą daiktą. Kaip nuliūstum sužinojęs, kad tą dovaną jis išmetė į šiukšlyną ar dar blogiau – su tuo daiktu ką nors sužeidė! Pamąstykime, kaip turi jaustis Jehova, matydamas, kad daugelis žmonių piktnaudžiauja jiems suteikta laisve ir savo sprendimais kitus žeidžia. Akivaizdu, pildosi Biblijos žodžiai, kad „paskutinėmis dienomis [...] žmonės bus [...] nedėkingi“ (2 Tim 3:1, 2). Tad būkime pasiryžę valios laisvės niekad nenaudoti piktam ir nuolat atminkime, kokia ji vertinga. Kaip galėtume parodyti, kad esame už ją dėkingi ir saugomės ja piktnaudžiauti?

13. Ko turime saugotis, kad savo laisve nepiktnaudžiautume?

¹³ Kiekvienas galime rinktis, kas bus mūsų draugai, kaip rengsimės ir atrodysime, kaip pramogausime. Tačiau jeigu pasiduotume kūniškiems troškimams ar imtume vaikytis negarbingų pasaulio madų ir tendencijų, Biblijos žodžiais tariant, savo laisve dangstytume blogį. (Perskaityk 1 Petro 2:16.) Mes nenorime naudotis valios laisve „kaip dingstimi pataikauti kūnui“. Priešingai, norime,  kad mūsų sprendimai padėtų mums laikytis šio priesako: „Visa darykite Dievo šlovei“ (Gal 5:13; 1 Kor 10:31).

14. Kodėl naudodamiesi valios laisve turime visiškai pasitikėti Jehova?

¹⁴ Piktnaudžiavimo savo laisve išsisaugosime ir jei visiškai pasitikėsime Jehova, pripažinsime jo nustatytas ribas ir leisimės jo vadovaujami. Jehova yra pasakęs: „Mokau tave, kas tau naudinga, ir vedu tave keliu, kuriuo tau dera eiti“ (Iz 48:17). Nuolankiai sutinkame ir su šiais šventosios dvasios įkvėptais žodžiais: „Ne nuo žmogaus pasirinkimo priklauso jo kelias ir [...] ne nuo asmens priklauso galia eiti ir nustatyti kryptį savo žingsniams“ (Jer 10:23, Jr). Kliautis savo pačių supratimu – pavojinga. Į šiuos spąstus papuolė Adomas ir maištingi izraelitai. Turėkime omenyje blogą jų pavyzdį ir visa širdimi pasitikėkime Jehova, o ne savimi (Pat 3:5).

15. Ką svarbaus suprantame iš Galatams 6:5?

¹⁵ Kiekvienas iš mūsų turime atminti štai ką: valios laisvę esu gavęs ne vien aš, bet ir visi kiti, ir jų sprendimus privalu gerbti. Nėra ir nebus tokių dviejų krikščionių, kurie visuomet apsispręstų vienodai. Nuomonės gali skirtis netgi tokiose srityse kaip krikščioniškas elgesys ir Dievo garbinimas. Atminkime principą iš Galatams 6:5 (perskaityk). Jei suvokiame, kad kiekvienas krikščionis „neš savo paties naštą“, gerbsime kitų valios laisvę.

16, 17. a) Kokių nesutarimų radosi tarp krikščionių senovės Korinte? b) Ką korintiečiams pasakė Paulius ir ko iš šitos situacijos pasimokome?

¹⁶ Aptarkime vieną Biblijoje aprašytą situaciją, rodančią, kaip svarbu gerbti brolių sąžinę ir pasirinkimo laisvę. Senovės Korinto krikščionys nesutarė, ar galima valgyti mėsą, kuri galbūt buvo paaukota stabams ir paskui parduodama turguje. Kai kurie manė taip: „Stabai juk yra niekas, todėl tą mėsą galima valgyti ramia sąžine.“ Tačiau tie, kas anksčiau aniems stabams lenkėsi, buvo įsitikinę, kad tokios mėsos valgymas tolygus stabų garbinimui (1 Kor 8:4, 7). Šis jautrus klausimas galėjo suskaldyti bendruomenę. Ką darė Paulius, kad padėtų krikščionims suvokti Dievo požiūrį?

¹⁷ Iš pradžių apaštalas ir vieniems, ir kitiems priminė, kad maistas nepriartins jų prie Dievo (1 Kor 8:8). Tada perspėjo: „Žiūrėkite, kad [...] jūsų laisvė kaip nors netaptų silpniesiems suklupimu“ (1 Kor 8:9). Galiausiai tuos, kurių sąžinė jautresnė, Paulius ragino neteisti bendratikių, nusprendusių tokią mėsą valgyti (1 Kor 10:25, 29, 30). Pagalvokime: nors šis klausimas lietė tokį svarbų dalyką kaip Dievo garbinimas, kiekvienas krikščionis vis tiek turėjo apsispręsti vadovaudamasis savo paties sąžine. Tad argi neturėtume gerbti brolių teisės apsispręsti ir ne tokiais svarbiais klausimais? (1 Kor 10:32, 33)

18. Iš ko matysis, kad brangini savo valios laisvę?

¹⁸ Jehova padovanojo mums kai ką brangaus – valios laisvę. Ją turėdami esame iš tiesų laisvi (2 Kor 3:17). Šią dovaną labai branginame, nes įvairiais klausimais galime patys apsispręsti taip, kad pradžiugintume Jehovą ir parodytume, kaip stipriai jį mylime. Tegu mūsų dėkingumas už Dievo suteiktą laisvę ir toliau būna akivaizdus – savanoriškai šlovinkime Jehovą ir nepamirškime gerbti kitų bendratikių laisvos valios.