1937-ŲJŲ kovo 26-oji. Sukorę daugiau nei 19 tūkstančių kilometrų, du vyrai apdulkėjusiu automobiliu neskubėdami grįžta į Sidnėjų. Po kelionės jie gerokai pavargę, namie nebuvo ištisus metus. Ne, tiedu vyrai ne kokie tyrinėtojai ar nuotykių ieškotojai. Nusigauti iki atokiausių žemyno kampelių jiedu pasiryžo vedami kilnaus noro – pranešti Australijos platybių gyventojams gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Tie ištvermingieji, Artūras Vilisas ir Bilas Niulandsas, buvo tik du iš uolių tenykščių pionierių.

Iki pat praeito amžiaus trečio dešimtmečio pabaigos nedidelė Biblijos tyrinėtojų * grupelė Australijoje gerąją naujieną skelbdavo daugiausia pakrantės miestuose bei miesteliuose ir aplink juos. O kaip su žemyno gilumoje esančiomis dykumomis ir stepėmis? Tas retai apgyventas regionas savo plotu prilygsta maždaug pusei Europos. Vietiniai broliai suvokė, kad Jėzaus mokiniai privalo paliudyti apie jį „iki žemės pakraščių“, vadinasi, ir po visą Australiją (Apd 1:8). Bet ar ši užduotis tikrai įgyvendinama? Skelbėjai buvo tikri, kad Jehova jų pastangas laimins, ir ryžtingai ėmėsi šio milžiniško darbo.

1929 metais dvi bendruomenės – viena Kvynslando, kita Vakarų Australijos valstijoje – specialiai paruošė keletą automobilių, kad jais būtų galima pasiekti atokias vietoves. Automobiliai buvo patikėti drąsiems pionieriams, pasirengusiems ištverti nelengvas gyvenimo ant ratų sąlygas ir gebantiems automobilius suremontuoti. Išsiruošę į kelią, tie pionieriai apsilankė daugelyje vietų, kur joks skelbėjas dar nebuvo įkėlęs kojos.

Pionieriai, kurie neišgalėjo įsigyti automobilio, į krašto gilumą keliaudavo dviračiu. Vienas iš tokių buvo Benetas Brikelis. 1932-aisiais, būdamas 23-ejų, iš Rokhamptono miesto Kvynslando valstijoje jis leidosi į penkių mėnesių evangelizacijos kelionę po valstijos šiaurę. Apkrovęs savo dviratį maistu, drabužiais, antklodėmis ir daugybe knygų, jis važiavo tol, kol susidėvėjo padangos. Nors tada dviratį teko stumti, tvirtai kliaudamasis Jehovos pagalba jis tęsė kelionę. Paskutinius 320 kilometrų jis pėdino per tokias vietoves, kur ne vienas keliautojas iš troškulio buvo gavęs galą. Per kitus trisdešimt metų brolis Brikelis maišė Australiją skersai išilgai – dviračiu, motociklu ir automobiliu įveikė šimtus  tūkstančių kilometrų. Jo dėka buvo pradėta liudyti aborigenams, įkurta naujų bendruomenių. Brolis tapo gerai žinomas Australijos platybių gyventojams, pelnė jų pagarbą.

Australija yra viena rečiausiai gyvenamų šalių pasaulyje. Ypač retai apgyventi vidiniai žemyno regionai. Todėl Jehovos tarnams reikėjo nemažai pasistengti, kad aplankytų ten įsikūrusius žmones.

Tokio ryžto nestokojo pionieriai Stiuartas Keltis ir Viljamas Toringtonas. 1933 metais jie įveikė didžiulės Simpsono dykumos kopas, kad pasiektų Alis Springsą – miestą pačioje žemyno širdyje. Pionieriai tęsė savo evangelizacijos kelionę net ir tada, kai sugedo jų nedidelis automobilis. Broliui Kelčiui, turinčiam medinį kojos protezą, teko sėsti ant kupranugario. Jųdviejų pastangos su kaupu atsipirko, kai Viljam Krike, atokioje geležinkelio stotyje, sutiko viešbutininką Čarlzą Bernhartą. Šis įsiklausė į gerąją naujieną, pardavė savo viešbutį ir 15 metų be jokio pagalbininko tarnavo pionieriumi vienose atokiausių ir sausringiausių Australijos vietovių.

Tuometiniai pionieriai iš tiesų turėjo būti drąsūs ir tvirti, kad įveiktų visokius sunkumus. Straipsnio pradžioje minėti Artūras Vilisas ir Bilas Niulandsas, keliaudami po šalies gilumą, sykį net porą savaičių vargo, kad įveiktų vos 32 kilometrus, nes stiprus lietus dykumą pavertė neperbrendama purvyne. Saulėkaitoje aptekę prakaitu jie stumdavo savo automobilį per didžiules dykumų kopas, riedėdavo per uolėtus slėnius ir smėlėtas upių vagas. Kai mašina sugesdavo, o tai nutikdavo gana dažnai, jiedu žingsniuodavo arba važiuodavo dviračiu iki artimiausios gyvenvietės ir tada kelias savaites laukdavo, kol ateis detalės remontui. Nepaisant tokių sunkumų, broliams pavyko išlaikyti džiugią dvasią. Artūras Vilisas, perfrazuodamas anksčiau žurnale „Aukso amžius“ užrašytą mintį, pasakė: „Joks kelias nėra per sunkus ar per ilgas Jo liudytojams.“

Pasak ilgamečio pionieriaus Čarlzo Hariso, vienuma ir sunkumai liudijant Australijos platybėse dar labiau suartino jį su Jehova. Brolis pridūrė: „Keliauti gyvenimo keliu daug lengviau, kai tavo bagažas nedidelis. Jeigu Jėzus buvo pasiruošęs prireikus miegoti po atviru dangumi, turėtume džiaugtis, jei mūsų paskyrimas pareikalautų to paties.“ Tokios nuostatos laikėsi daugybė pionierių. Dėl nenuilstamų jų pastangų geroji naujiena pasiekė kiekvieną žemyno kampelį ir didžiulis skaičius žmonių stojo Dievo Karalystės pusėn.