1, 2. a) Kas rodo, kad žmonės nori laisvės? b) Ką atneša kova dėl laisvės?

ŠIANDIEN daug kalbama apie lygybę, laisvę, asmens teises. Daugelyje pasaulio kraštų žmonės trokšta išsivaduoti iš priespaudos, diskriminacijos, skurdo. Kiti reikalauja žodžio, pasirinkimo laisvės. Atrodo, visi nori gyventi ir elgtis taip, kaip jiems patinka.

² Laisvės troškimo vedami, žmonės siekia socialinių ir politinių permainų: protestuoja, rengia demonstracijas, kelia maištus, revoliucijas. Ar jų pastangos duoda norimų vaisių? Priešingai, kova dėl laisvės dažnai užtraukia dar daugiau skausmo, net mirtį. Pasitvirtina šventosios dvasios įkvėpti karaliaus Saliamono žodžiai: „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“ (Mok 8:9).

3. Ką turime daryti, kad būtume iš tiesų laimingi?

³ Biblijoje kalbama, kaip būti iš tiesų laimingam. Jokūbas rašė: „Kuris įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jo laikosi, [...] bus laimingas tai darydamas“ (Jok 1:25). Jehova, to laisvės įstatymo davėjas, geriausiai žino, ko reikia, kad nestokotume džiaugsmo ir pasitenkinimo.  Pirmajai žmonių porai, kad būtų laiminga, jis davė viską, įskaitant tikrąją laisvę.

4. Kokia laisve džiaugėsi Adomas ir Ieva? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁴ Skaitydami pirmus du Pradžios knygos skyrius, aiškiai matome, kad Adomas su Ieva džiaugėsi tokia laisve, apie kokią šiandien galime tik pasvajoti. Jų nevargino nei skurdas, nei baimė, nei priespauda, nereikėjo jaudintis dėl maisto ar darbo, nerimauti dėl ligų ar mirties (Pr 1:27–29; 2:8, 9, 15). Ar tai reiškia, kad jiedu turėjo absoliučią laisvę? Pažiūrėkime.

5. Ko reikia, kad žmonės džiaugtųsi laisve?

⁵ Nemažai žmonių mano, kad jausis iš tikrųjų laisvi tik tada, jei galės daryti ką panorėję, nesvarbu, kokios bus pasekmės. Vienoje enciklopedijoje laisvė apibūdinama kaip „galimybė dėl ko nors apsispręsti ir tai įgyvendinti“. Vis dėlto toliau joje priduriama: „Teisiniu požiūriu žmonės yra laisvi, jeigu visuomenė jiems neprimeta jokių neteisingų, nereikalingų ar neracionalių apribojimų“ (The World Book Encyclopedia). Vadinasi, kad kiekvienam visuomenės nariui laisvė būtų į gera, tam tikrų ribų reikia. Tik kyla klausimas: kas turi teisę spręsti, kokie apribojimai yra teisingi, reikalingi ir racionalūs?

6. a) Kodėl tik Jehova turi absoliučią laisvę? b) Kokia laisvė žmogui duota ir kodėl?

⁶ Atminkime: vienintelis, turintis absoliučią ir neribotą laisvę, yra Jehova. Kodėl taip galima sakyti? Nes jis yra visa ko Kūrėjas ir visatos Valdovas (1 Tim 1:17; Apr 4:11). Prakilnią Jehovos padėtį gražiais žodžiais apibūdino karalius Dovydas. (Perskaityk 1 Metraščių 29:11, 12.) O kokią laisvę turi Dievo kūriniai danguje ir žemėje? Tik santykinę. Kiekvienam privalu suvokti, kad vienintelio Jehovos valioje yra nuspręsti, kokie apribojimai teisingi, reikalingi ir racionalūs. Tam tikras ribas jis buvo nustatęs jau pačiai pirmai žmonių porai.

7. Kokie dalykai mums iš prigimties teikia džiaugsmo?

⁷ Adomas su Ieva, tiesa, mėgavosi didele laisve, vis dėlto ne absoliučia. Kai kurie juos ribojantys dalykai buvo natūralūs, galima sakyti, instinktyvūs. Pavyzdžiui, kad išgyventų, jie privalėjo kvėpuoti, valgyti, miegoti. Ar tai juodu kaip nors varžė? Jokiu būdu. Jehova pasirūpino, kad tokie kasdieniai dalykai netgi būtų malonūs ir teiktų pasitenkinimą (Ps 104:14, 15; Mok 3:12, 13). Kam nepatinka įkvėpti gurkšnį gaivaus oro, skonėtis mėgstamu maistu, naktį gerai išsimiegoti? Tikrai nemanome, kad visa tai mums koks suvaržymas ar našta. Be abejonės, šitaip nemanė ir Adomas su Ieva.

8. Ką Dievas įsakė pirmiesiems žmonėms ir kodėl?

⁸ Pirmajai porai Jehova taip pat kai ką įsakė: jie turėjo susilaukti vaikų, apgyventi žemę ir ja rūpintis (Pr 1:28). Ar tai kaip nors ribojo jųdviejų laisvę? Tikrai ne. Laikydamiesi šio priesako, abudu galėjo prisidėti prie Kūrėjo sumanymo paversti planetą  gražiu rojumi, kur jie patys ir jų tobuli palikuonys būtų gyvenę amžinai (Iz 45:18). Šiandien žmogus nenusižengia Dievo valiai, jei nusprendžia nekurti šeimos arba neturėti vaikų. Vis dėlto daugelis nori tuoktis ir auginti vaikus, nors dėl to jiems ir tenka patirti sunkumų (1 Kor 7:36–38). Kodėl? Nes šeimoje žmogus paprastai jaučiasi laimingas (Ps 127:3). Adomas su Ieva savo šeimyniniu gyvenimu būtų galėję džiaugtis ištisą amžinybę.

9. Kodėl Dievo įsakymas, užrašytas Pradžios 2:17, nėra neteisingas, nereikalingas ar neracionalus?

⁹ Pirmiesiems žmonėms Dievas davė ir kitą įsakymą, kartu aiškiai įspėdamas, kokia bausmė laukia už jo sulaužymą. Jis pasakė: „Nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pr 2:17). Ar tokį draudimą galima pavadinti neteisingu, nereikalingu ar neracionaliu? Gal jis atėmė iš Adomo ir Ievos laisvę? Nieku būdu. Kad šis įsakymas labai išmintingas, sutaria daugelis biblistų. Vienas jų tvirtina: „Dievo įsakymo, užrašyto [Pradžios 2:16, 17], esmė tokia: tik Dievas žino, kas žmonėms gera [...], ir tik Dievas žino, kas jiems negera [...]. Kad džiaugtųsi tuo, kas gera, žmonės privalo Dievu pasitikėti ir jam paklusti. Jeigu nepaklus, jiems patiems bus palikta spręsti, kas yra gera [...] ir kas negera.“ Šitokia užduotis žmogui vienam būtų pernelyg sunki.

10. Kodėl nedera tapatinti valios laisvę su teise spręsti, kas gera ir kas bloga?

¹⁰ Kai kurie, perskaitę Jehovos įsakymą Adomui, papriekaištautų, esą jam nebuvo leista daryti ką nori. Bet šitaip teigiantys painioja du skirtingus dalykus: valios laisvę ir teisę pačiam spręsti, kas gera ir kas bloga. Adomas ir Ieva galėjo laisvai rinktis, paklusti Dievui ar ne. Tačiau tik Jehova turi teisę spręsti, kas yra gera ir kas bloga. Tą jo teisę simbolizavo Edeno sode augantis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2:9). Pripažinkime: juk ne visuomet žinome, kokios bus mūsų sprendimų pasekmės ir ar tikrai kiekvieną sykį viskas išeis į gera. Dažnai būna, kad žmonės ką nors nusprendžia vedami pačių gražiausių norų, bet susilaukia tik vargo ir nelaimių (Pat 14:12). Mes išties esame labai riboti. Duodamas Adomui ir Ievai minėtą įsakymą, Jehova su meile pamokė, kad savo laisve jie geriausiai pasinaudos, jeigu paklus jam. Ir kaipgi pirmoji pora apsisprendė?

11, 12. Kodėl Adomo ir Ievos sprendimas užtraukė nelaimę? Prašom pailiustruoti.

¹¹ Deja, mūsų pirmieji tėvai nutarė Dievui nepaklusti. Viliojančiam Šėtono pažadui – „atsivers jums akys [...] ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“, – Ieva nesugebėjo atsispirti (Pr 3:5). Ar Adomas ir Ieva dėl savo pasirinkimo įgijo daugiau laisvės? Anaiptol. To, ką žadėjo Šėtonas, jiedu taip ir negavo. Netrukus abu pamatė, kad, atmetę Jehovos vadovavimą ir pasukę savais keliais, užsitraukė baisią nelaimę (Pr 3:16–19). Kodėl taip atsitiko?  Nes Jehova nebuvo suteikęs žmogui laisvės pačiam spręsti, kas gera ir kas bloga. (Perskaityk Patarlių 20:24, NW (taip pat išnašą), * ir Jeremijo 10:23.)

¹² Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Kad saugiai pasiektų kelionės tikslą, orlaivio pilotas paprastai turi skristi nustatytu maršrutu, naudotis lėktuve įrengtais navigacijos prietaisais ir palaikyti ryšį su oro eismo kontrolieriais. Jeigu pilotas nepaisytų nurodymų ir skristų kur panorėjęs, labai tikėtina, įvyktų katastrofa. Nelyginant toks pilotas, pirmieji žmonės panoro viską spręsti savaip ir nepakluso Jehovos duotoms gairėms. Kas tada nutiko? Vaizdžiai tariant, jų pilotuojamas lėktuvas tragiškai sudužo: tiek į jų pačių, tiek į būsimų jų palikuonių gyvenimą prasiskverbė nuodėmė ir mirtis (Rom 5:12). Panorėję patys spręsti tai, kas jiems nepriklauso, Adomas su Ieva prarado tikrosios laisvės dovaną.

13, 14. Ką turime daryti, kad įgytume tikrąją laisvę?

¹³ Kai kurie mano, kad kuo daugiau laisvės turės, tuo geresnis bus jų gyvenimas. Tačiau lazda turi du galus. Laisvė, žinoma, suteikia daug gera. Vis dėlto baisu pagalvoti, kas dėtųsi, jei išvis nebūtų jokių apribojimų. Todėl anksčiau cituotoje enciklopedijoje teigiama: „Kiekvienos organizuotos visuomenės teisynas yra sudėtingas laisvių ir apribojimų derinys“ (The World Book Encyclopedia). Žodis „sudėtingas“ rodo, kad tuos du priešingus dalykus – laisves ir apribojimus – suderinti nelengva. Ne veltui įstatymų prirašyti tomų tomai, o jiems aiškinti ir jų pažeidimams spręsti reikia armijos juristų ir teisėjų.

 ¹⁴ O štai Jėzus Kristus nurodė labai paprastą kelią į tikrąją laisvę. Jis pasakė: „Jei laikotės mano žodžio, iš tikro esate mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą ir tiesa jus išlaisvins“ (Jn 8:31, 32). Taigi tikrajai laisvei įgyti reikia dviejų dalykų: priimti Jėzaus skelbtą tiesą ir tapti jo mokiniu. O iš ko tuomet būsime išlaisvinti? Jėzus paaiškino: „Kiekvienas darantis nuodėmę yra nuodėmės vergas. [...] Jeigu Sūnus jus išlaisvins, būsite iš tikro laisvi“ (Jn 8:34, 36).

15. Ką Jėzus turėjo omenyje žadėdamas, kad būsime iš tikro laisvi?

¹⁵ Šiandien žmonės trokšta turėti kuo daugiau socialinės ir politinės laisvės. Tačiau Jėzus kalbėjo apie visai kitokią, nepalyginti pranašesnę laisvę. Sakydamas „jeigu Sūnus jus išlaisvins, būsite iš tikro laisvi“, jis turėjo omenyje išvadavimą iš pačių sunkiausių žmoniją slegiančių pančių – nuodėmės. O kokia prasme nuodėmė mus pančioja? Ji ne vien skatina mus elgtis blogai, bet ir kliudo daryti tai, kas teisu, neleidžia pasiekti viso savo žmogiškojo potencialo. Būdami jos valdžioje patiriame nusivylimą, neišvengiame skausmo, kančių ir galiausiai mirties (Rom 6:23). Kokia vargana ir apgailėtina yra nuodėmingo žmogaus būklė, visa savo esybe jautė apaštalas Paulius. (Perskaityk Romiečiams 7:21–25.) Tik tada, kai mūsų nebevaržys nuodėmės pančiai, galėsime džiaugtis tikrąja laisve – tokia, kokią kadaise turėjo pirmoji žmonių pora.

16. Kaip mes tapsime iš tikro laisvi?

¹⁶ Sakydamas „jei laikotės mano žodžio“, Jėzus pabrėžė, kad išlaisvinti būsime tik jei paklusime tam tikriems reikalavimams. Paaukodami savo gyvenimą Jehovai, mes išsižadėjome savęs ir nusprendėme laikytis priesakų, kuriuos Kristus davė savo mokiniams (Mt 16:24). Jeigu jų laikysimės, tuomet, kaip Jėzus ir pažadėjo, sulauksime meto, kai pajausime visą jo išpirkos galią ir tapsime iš tikro laisvi.

17. a) Ko reikia, kad mūsų gyvenimas būtų prasmingas ir laimingas? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁷ Paklusdami Kristaus mokymams jau dabar džiaugiamės prasmingu ir laimingu gyvenimu. Ir, žinoma, turime viltį, kad ateityje būsime visiškai išvaduoti iš nuodėmės ir mirties vergijos. (Perskaityk Romiečiams 8:1, 2, 20, 21.) Kitame straipsnyje aptarsime, ką turime daryti, kad savo laisve naudotumės protingai ir visą amžinybę teiktume šlovę Jehovai, tikrosios laisvės Dievui.