KASMET visame pasaulyje tūkstančiai mūsų brolių paskiriami vyresniaisiais ir bendruomenės patarnautojais. Jei pastaruoju metu ir tau buvo suteiktos tokios garbingos pareigos, tikriausiai labai jomis džiaugiesi.

Tačiau, galimas dalykas, šiek tiek ir nerimauji. Tai visai suprantama. Jaunas vyresnysis vardu Džeisonas sako: „Kai mane paskyrė eiti šias pareigas, kurį laiką atrodė, kad atsakomybės našta man per sunki.“ Prisiminkime Mozę ir Jeremiją: kai iš Jehovos gavo rimtų užduočių, jie jautėsi netinkami jas atlikti (Iš 4:10; Jer 1:6). Gal panašios mintys neapleidžia ir tavęs? Kas padėtų nerimą įveikti ir paskirtą darbą atlikti vis geriau? Aptarkime pirmo amžiaus krikščionio Timotiejaus pavyzdį (Apd 16:1–3).

Timotiejus greičiausiai buvo maždaug dvidešimtmetis, kai apaštalas Paulius pakvietė jį į savo evangelizacijos keliones. Būdamas dar visai jaunas, Timotiejus galbūt stokojo pasitikėjimo savimi, gal nebuvo tikras, ar gerai atliks Pauliaus jam skirtas užduotis (1 Tim 4:11, 12; 2 Tim 1:1, 2, 7). Bet verta dėmesio, kaip apaštalas apie jį atsiliepė po dešimtmečio, rašydamas laišką Filipų bendruomenei: „Viliuosi Viešpatyje Jėzuje netrukus pasiųsti pas jus Timotiejų [...]. Mat neturiu nė vieno, kuris būtų tokio pat nusistatymo kaip jis“ (Fil 2:19, 20).

Kodėl Timotiejus buvo toks puikus vyresnysis? Atkreipk dėmesį, kokių šešių dalykų gali iš jo pasimokyti.

1. Jis labai rūpinosi bendratikiais. Paulius filipiečiams dar rašė, kad Timotiejus nuoširdžiai rūpinasi jų reikalais (Fil 2:20). Taigi jam buvo labai svarbi bendratikių gerovė. Jis buvo pasiruošęs aukotis, kad tik padėtų jiems stiprinti savo ryšį su Jehova.

Broliai, stenkitės nebūti kaip autobuso vairuotojas, kuriam svarbiau laiku atvykti į kiekvieną stotelę, o ne surinkti keleivius. Viljamas, vyresniojo pareigas einantis jau daugiau nei du dešimtmečius, naujokams pataria: „Mylėkite bendratikius. Už viską svarbiau jums tebūna pasirūpinti jų poreikiais, o ne laikytis kokio reglamento ar procedūrų.“

2. Svarbiausi jam buvo dvasiniai dalykai. Lygindamas Timotiejų su kai kuriais kitais, Paulius sakė: „Visi kiti ieško savo, o ne Kristaus Jėzaus, naudos“ (Fil 2:21). Apaštalas matė, kad Romoje, iš kur jis rašė laišką, kai kurie bendratikiai buvo pernelyg užsiėmę visokiais asmeniniais reikalais, krikščioniškai tarnybai daug dėmesio neskyrė. O Timotiejus savęs visai netausojo. Jis naudojosi kiekviena proga garsinti gerąją naujieną ir prisidėti prie jos plitimo. Jo nuostata buvo panaši į pranašo Izaijo, kadaise ištarusio: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6:8).

Kaip tu galėtum suderinti įvairius kasdienius reikalus su teokratinėmis pareigomis? Viena, aiškiai turėk omenyje, kam privalu teikti pirmumą. Apaštalas Paulius ragino krikščionis „atskirti, kas svarbiau“ (Fil 1:10). Tegu tau būna  svarbiausia tai, kas svarbiausia Jehovai. Antra, atsisakyk to, kas nebūtina – kas vagia tavo laiką ir jėgas. Paulius Timotiejų skatino: „Bėk nuo jaunatvės geismų ir vykis teisumą, tikėjimą, meilę, ramybę“ (2 Tim 2:22).

3. Jis buvo uolus darbininkas. Paulius priminė filipiečiams: „[Timotiejus], kaip žinote, įrodė esąs patikimas – vergavo su manimi dėl gerosios naujienos tarsi vaikas su tėvu“ (Fil 2:22). Timotiejus nebuvo tinginys. Darbuodamasis su Pauliumi jis negailėjo jėgų, ir tai labai sustiprino šiltą jųdviejų ryšį.

Šiandien Dievo organizacijoje darbo tikrai netrūksta. Tasai darbas teikia tikrą džiaugsmą ir labai suartina su broliais ir sesėmis. Tad turėk tikslą visada būti, Pauliaus žodžiais tariant, pertekęs Viešpaties darbo (1 Kor 15:58).

4. Jis pritaikė tai, ko buvo mokomas. Paulius rašė Timotiejui: „Tu rūpestingai sekei mano mokymu, gyvenimo būdu, tikslu, tikėjimu, kantrybe, meile, ištverme“ (2 Tim 3:10). Kadangi Timotiejus iš Pauliaus gautas pamokas pritaikė, jis buvo tinkamas ir atsakingesnėms tarnybos užduotims (1 Kor 4:17).

Ar tu, kaip Timotiejus, savo gyvenime irgi turi tokį mentorių? Jei ne, kodėl gi nesusiradus? Ilgametis bendruomenės ganytojas Tomas prisimena: „Vienas patyręs vyresnysis, taip sakant, paėmė mane po savo sparnu ir daug ko išmokė. Nuolat klausdavau jo patarimų ir stengiausi juos pritaikyti. Dėl to sparčiai augo mano pasitikėjimas savimi.“

5. Jis nuolat lavinosi. Paulius ragino Timotiejų: „Lavinkis, kad augtum dievotumu“ (1 Tim 4:7). Štai sportininkui negana turėti trenerį, jam reikia lavintis ir pačiam. Apaštalas Timotiejui dar rašė: „Užsiimk viešu skaitymu, raginimu, mokymu. [...] Mąstyk apie šiuos dalykus, atsidėk jiems, kad tavo pažanga visiems būtų akivaizdi“ (1 Tim 4:13–15).

Tau irgi reikia nuolat tobulintis. Nepaliauk nuodugniai tyrinėti Dievo Žodžio. Be to, atidžiai sek, kokie teokratiniai nurodymai duodami bendruomenėms ir jų prižiūrėtojams. Taip pat saugokis, kad neimtum pernelyg kliautis savo paties protu, – nemanyk jau turįs tiek patirties, kad gali išspręsti bet kokią keblią situaciją pirma nepaieškojęs informacijos. Imk pavyzdį iš Timotiejaus ir visada „žiūrėk savęs ir mokymo“ (1 Tim 4:16).

6. Jis leidosi vedamas Dievo dvasios. Apie Timotiejui patikėtą tarnybą Paulius sakė: „Saugok tą puikų tau patikėtą turtą, padedamas šventosios dvasios, gyvenančios mumyse“ (2 Tim 1:14). Kad savo tarnystę nuolat brangintų ir uoliai ją atliktų, Timotiejus turėjo leistis padedamas Dievo dvasios.

Donaldas, ne vieną dešimtmetį ištarnavęs vyresniuoju, sako: „Broliai, kuriems patikėtos atsakingos pareigos, privalo labai branginti savo santykius su Dievu. Tada jie vis įgaus naujų jėgų. Jeigu jie prašys Dievą duoti šventosios dvasios ir ugdys savyje jos vaisių, bendratikiams jie bus tikra dovana“ (Ps 84:8 [84:7, Brb]; 1 Pt 4:11).

Kaip gera matyti, kad tiek daug brolių daro dvasinę pažangą ir bendruomenėje gauna atsakingas pareigas! Džiaugiamės, kad ir tu esi vienas iš jų. Straipsnio pradžioje minėtas Džeisonas sako: „Nuo tada, kai pradėjau tarnauti vyresniuoju, daug ką sužinojau. Dabar jaučiuosi tvirtesnis, pareigas einu su džiaugsmu ir nuolat turiu omenyje, kokia tai garbė.“

Tad mokykis iš Timotiejaus ir nepaliauk daryti dvasinę pažangą. Tada ir tu savo bendratikiams būsi tikra dovana.