1. Kokie Jehovos žodžiai po maišto Edeno sode suteikė žmonijai vilties?

JEHOVOS žodžiai visais laikais pakeldavo jo tarnams dvasią ir suteikdavo jėgų. Iškart po to, kai Edeno sode kilo maištas ir žmonija pateko į nuodėmės ir netobulumo gniaužtus, Jehova ištarė pranašystę, kuri būsimiems Adomo palikuonims turėjo įkvėpti vilties. Toji pranašystė, užrašyta Pradžios 3:15, patikino, kad „senajai gyvatei“ – Šėtonui – ir piktiems jo darbams ateis galas (Apr 12:9; 1 Jn 3:8).

2. Kaip Jehova sustiprino Nojų?

² Bedieviškame senovės pasaulyje Nojus su šeima buvo vieninteliai, garbinantys Jehovą. Matydamas, kaip įsivyrauja smurtas ir iškrypėliški, amoralūs santykiai, Nojus galėjo nusivilti (Pr 6:4, 5, 11; Jud 6). Bet tai, ką išgirdo  iš Jehovos, suteikė jam ryžto nepasiduoti ir toliau eiti su Dievu (Pr 6:9). Jehova jam pranešė, jog ketina sunaikinti tą sugedusį pasaulį, ir paaiškino, ką Nojus turi daryti, kad su šeima išsigelbėtų (Pr 6:13–18). Dievo tarnui tai buvo išties didelis pastiprinimas.

3. Kokio pastiprinimo sulaukė Jozuė? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

³ Taip pat prisiminkime Jozuę. Jam teko milžiniška užduotis – įkurdinti Dievo tautą Pažadėtojoje žemėje. Reikėjo įveikti galingas ten gyvenančių tautų kariuomenes. Jozuė tikriausiai nerimavo, ar pavyks atlikti visa, kas pavesta. Jehova tai žinojo, todėl paliepė Mozei savo įpėdinį pastiprinti. „Duok Jozuei nurodymus, – sakė Dievas, – padrąsink jį ir pastiprink, nes jis turės pereiti [per Jordaną], vesdamas šią tautą, ir padalyti jiems kraštą, į kurį tu gali tik pasižiūrėti“ (Įst 3:28). Prieš Jozuei imantis darbo, pats Jehova jam tarė: „Argi tau neįsakiau: ‘Būk stiprus ir ryžtingas’? Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes Viešpats, tavo Dievas, su tavimi, kad ir kur eitumei!“ (Joz 1:1, 9). Koks padrąsintas Jozuė turėjo jaustis!

4, 5. a) Kaip Jehova senovėje pastiprino savo tautą? b) Kokiais žodžiais Dievas padrąsino savo Sūnų?

⁴ Jehova drąsino ne tik pavienius asmenis, bet ir visą savo garbintojų tautą. Žydams, kurie bus išvesti į Babilonijos nelaisvę, Dievas jau iš anksto buvo ištaręs tokią paguodos kupiną pranašystę: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine“ (Iz 41:10). Tokia Jehovos pagalba vėliau kliovėsi pirmo amžiaus krikščionys, ja kliaujamės ir mes šiandieną. (Perskaityk 2 Korintiečiams 1:3, 4.)

⁵ Padrąsinančių Jehovos žodžių sulaukė ir pats jo Sūnus Jėzus. Per savo krikštą jis išgirdo balsą iš dangaus sakant: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas“ (Mt 3:17). Tie žodžiai, be abejonės, įkvėpė Jėzui jėgų atlikti savo tarnystę žemėje.

6. Kokį paskatinimą randame Jėzaus palyginime apie talentus?

⁶ Jėzus sekė dangiškojo Tėvo pavyzdžiu ir savo žodžiais stengėsi kitus pastiprinti. Pranašaudamas apie senosios pasaulio santvarkos pabaigą, jis pasakė palyginimą apie talentus. Juo norėjo paskatinti savo sekėjus likti ištikimus iki galo. Palyginime šeimininkas abu klusniuosius vergus pagyrė: „Puiku, geras ir ištikimas verge! Buvai ištikimas tvarkydamas nedaugelį dalykų, tad pavesiu tau daugelį. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą“ (Mt 25:21, 23). Koks puikus paskatinimas toliau su atsidavimu tarnauti Jehovai!

7. Kaip Jėzus elgėsi su apaštalais ir ypač su Petru?

⁷ Jėzaus apaštalai dažnai ginčydavosi, kuris iš jų didžiausias. Bet Jėzus kantriai mokė juos nuolankumo, skatino kitiems tarnauti, o ne viešpatauti (Lk 22:24–26). Savo Mokytoją ne sykį nuliūdino apaštalas Petras  (Mt 16:21–23; 26:31–35, 75). Tačiau Jėzus jo neatstūmė, patikino, kad jį tebebrangina, ir netgi įpareigojo vėliau stiprinti savo brolius (Jn 21:16).

8. Kaip Ezekijas padrąsino karo vadus ir liaudį?

⁸ Dar prieš Jehovos Sūnui ateinant į žemę ir parodant puikų pavyzdį, kaip pakelti kitiems dvasią, ištikimi Dievo tarnai suprato, koks svarbus yra padrąsinimas. Štai karalius Ezekijas, kai prieš jį atžygiavo didžiulė asirų armija, sukvietė karo vadus ir liaudį, kad juos pastiprintų. Biblijoje sakoma: „Žmones Judo karaliaus Ezekijo žodžiai labai padrąsino.“ (Perskaityk 2 Metraščių 32:6–8.)

9. Ko apie padrąsinimą pasimokome iš Jobo knygos?

⁹ Jobas, didžiai kentėdamas, priminė trims „apgailėtiniems guodėjams“, kaip reikėtų savo žodžiais kitą pastiprinti. Jis paaiškino, ką darytų jų vietoje: „Galėčiau jus padrąsinti žodžiais, ir mano lūpų paguoda palengvintų jūsų skausmą“ (Job 16:1–5). Taip trokštamos paguodos Jobas sulaukė iš Elihuvo, o vėliau ir iš paties Jehovos (Job 33:24, 25; 36:1, 11; 42:7, 10).

10, 11. a) Kodėl Iftacho dukrai reikėjo padrąsinimo? b) Kas šiandien nusipelno mūsų pagyrimo?

¹⁰ Kadaise paguodos reikėjo ir Iftacho dukrai. Prieš išeidamas kovoti su amonitais, teisėjas Iftachas davė įžadą: jeigu Jehova suteiks jam pergalę, jis atiduos padangtės tarnybai tą, kuris pirmas išeis jo, grįžtančio iš mūšio, pasitikti. Atsitiko taip, kad pirmoji Iftacho pasveikinti su pergale išbėgo dukra – vienintelis jo vaikas. Vyro širdis plyšte plyšo. Bet savo įžadą Iftachas įvykdė ir išleido netekėjusią dukrą į Šiloją, kur ji turėjo tarnauti prie Jehovos padangtės visą savo gyvenimą (Ts 11:30–35).

¹¹ Nors Iftachui laikytis savo pažado buvo sunku, dar sunkiau turbūt buvo jo dukrai. Vis dėlto ji noriai pakluso tėvo valiai (Ts 11:36, 37). Tai reiškė, kad mergina negalės ištekėti, susilaukti vaikų, išsaugoti šeimos vardo ir paveldo. Be abejo, jai tuomet labai reikėjo paguodos ir padrąsinimo. Biblijoje rašoma: „Izraelyje atsirado paprotys: kasmet jaunos izraelitės eina keturias dienas girti gileadiečio Iftacho dukters“ (Ts 11:39, 40, NW). Argi nesusituokę krikščionys, kurie daugiau laiko skiria „Viešpaties reikalams“, nenusipelno mūsų nuoširdaus pagyrimo ir padrąsinimo? (1 Kor 7:32–35)

12, 13. Kaip Petras stiprino broliją?

¹² Naktį prieš savo mirtį Jėzus pasakė apaštalui Petrui: „Simonai, Simonai! Štai Šėtonas pareikalavo jūsų, – kad išsijotų tarsi kviečius. Bet aš dėl tavęs karštai meldžiau, kad tavo tikėjimas neužgestų. Ir tu, kai jau būsi atsigavęs, stiprink savo brolius“ (Lk 22:31, 32).

¹³ Petras buvo vienas iš krikščionių bendruomenės šulų (Gal 2:9). Tiek per Sekmines, tiek vėliau savo drąsa  jis brolius labai įkvėpė. Ištarnavęs apaštalu daugelį metų, Petras siuntė bendratikiams tokią žinią: „Trumpai parašiau jums norėdamas padrąsinti ir nuoširdžiai paliudyti, kad tai yra tikroji Dievo malonė; tvirtai jos laikykitės“ (1 Pt 5:12). Šventosios dvasios įkvėpti Petro laiškai stiprino krikščionis ištisus amžius. Stiprybės iš jų semiamės ir mes, laukdami Jehovos pažadų išsipildymo (2 Pt 3:13).

14, 15. Kokios apaštalo Jono užrašytos mintys visais laikais stiprino krikščionis?

¹⁴ Atsakingas pareigas pirmųjų krikščionių bendruomenėje ėjo ir apaštalas Jonas. Jo parašyta evangelija – dėmesį prikaustantis pasakojimas apie Jėzaus žemiškąją tarnybą – stiprina krikščionis iki pat šios dienos. Tik šioje evangelijoje randame Jėzaus žodžius, kad meilė turi būti skiriamasis tikrųjų jo mokinių bruožas. (Perskaityk Jono 13:34, 35.)

¹⁵ Daug brangių tiesų užrašyta ir trijuose apaštalo laiškuose. Kai slegia nuodėmės našta, argi nepalengvėja skaitant, kad „Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visokios nuodėmės“? (1 Jn 1:7) O jei širdis ima mus smerkti, ar iš dėkingumo akys nepritvinksta ašarų, kai skaitome, kad „Dievas didesnis už mūsų širdį“? (1 Jn 3:20) Tik Jonas parašė, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4:8, 16). Savo antrame ir trečiame laiške apaštalas pagyrė krikščionis už tai, kad vaikšto tiesoje (2 Jn 4; 3 Jn 3, 4).

16, 17. Kaip apaštalas Paulius stiprino pirmuosius krikščionis?

¹⁶ Stiprinti brolius labai stengėsi ir apaštalas Paulius. Susikūrus krikščionių bendruomenei, daugelis apaštalų pasiliko Jeruzalėje, čia veikė tuometė  vadovaujančioji taryba (Apd 8:14; 15:2). Judėjos krikščionys skelbė apie Jėzų judaizmo išpažinėjams, tikintiems, kad yra vienas Dievas. O štai apaštalas Paulius buvo šventosios dvasios siųstas liudyti visoms Romos imperijoje gyvenančioms tautoms, garbinančioms daugybę dievų (Gal 2:7–9; 1 Tim 2:7).

¹⁷ Paulius keliavo po žemes, šiandien priklausančias Turkijai, taip pat po Graikiją, Italiją ir ten tarp kitataučių įkūrė ne vieną krikščionių bendruomenę. Tiems naujiems krikščionims teko nemažai iškentėti nuo savo kraštiečių, tad jiems labai reikėjo padrąsinimo (1 Tes 2:14). Apie 50 m. e. metus Paulius rašė jaunai Tesalonikos bendruomenei: „Mes visada Dievui dėkojame minėdami visus jus savo maldose, nuolatos prisimindami jūsų tikėjimo darbą, meilės triūsą ir ištvermę“ (1 Tes 1:2, 3). Apaštalas taip pat ragino tenykščius: „Drąsinkite vienas kitą ir vienas kitą ugdykite“ (1 Tes 5:11).

18. Kaip pirmo amžiaus vadovaujančioji taryba padėjo Pilypui?

¹⁸ Pirmame amžiuje vadovaujančioji taryba visokeriopai palaikė tiek atsakingas pareigas einančius brolius, tiek visą krikščionių bendruomenę. Antai kai evangelizuotojas Pilypas skelbė gerąją naujieną samariečiams, vadovaujančioji taryba siuntė į pagalbą du savo narius – Petrą ir Joną, kad melstųsi už naujus krikščionis ir šie gautų šventąją dvasią (Apd 8:5, 14–17). Kaip Pilypas ir tie naujatikiai turėjo džiaugtis sulaukę vadovaujančių brolių paramos!

19. Kokį poveikį bendruomenėms padarė vadovaujančiosios tarybos laiškas?

¹⁹ Kiek vėliau vyko svarbus tarybos posėdis: reikėjo nuspręsti, ar krikščionims nežydams būtina laikytis Mozės įstatymo reikalavimo apsipjaustyti (Apd 15:1, 2). Vedami šventosios dvasios, tie atsakingi broliai nuodugniai apsvarstė, kas sakoma Raštuose, ir nutarė, kad apipjaustymas Dievo garbintojams nebėra privalomas. Šį nutarimą išdėstė laiške ir per savo atstovus išsiuntinėjo į bendruomenes. Kaip krikščionys priėmė tarybos sprendimą? Biblijoje sakoma: „Šie jį perskaitė ir džiaugėsi tokiu padrąsinimu“ (Apd 15:27–32).

20. a) Kaip Vadovaujančioji taryba šiandien drąsina ir stiprina pasaulinę broliją? b) Apie ką pakalbėsime kitame straipsnyje?

²⁰ Šiandien Vadovaujančioji taryba labai stengiasi drąsinti ir stiprinti beteliečius bei kitus specialiuosius visalaikius tarnus ir, žinoma, visą daugiatautę tikrųjų krikščionių broliją. Kaip broliams pirmame amžiuje, taip ir mums dabar labai gera sulaukti tokio pastiprinimo. Be to, 2015 metais Vadovaujančioji taryba parengė brošiūrą Grįžkite pas Jehovą, skirtą paraginti nutolusius nuo organizacijos grįžti prie dangiškojo Tėvo. Šis leidinys daugelį paguodė ir įkvėpė naujų jėgų. Bet gal kyla klausimas: ar sekti Jehovos pavyzdžiu ir drąsinti kitus privalu tik tiems, kas organizacijoje eina atsakingas pareigas? Apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje.