JĖZUS išpranašavo, kad pabaigos laiku jo sekėjai nuims gausų dvasinės pjūties derlių (Mt 9:37; 24:14). Šie žodžiai labai neįprastai pildosi Užkarpatėje, Ukrainoje. Ten rasime tokią vietovę, kur vien trijuose kaimyniniuose miesteliuose gyvena daugiau nei 5400 skelbėjų, susibūrusių į 50 bendruomenių. * Taigi apie ketvirtadalis tenykščių gyventojų yra Jehovos liudytojai!

Kaip tenai sekasi skelbti gerąją naujieną? „Žmonės čia gerbia Bibliją, vertina teisingumą, puoselėja tvirtus šeimos ryšius ir nuoširdžiai stengiasi vienas kitam padėti, – sako vietinis brolis, vardu Vasilė, ir priduria: – Jie ne visada sutinka su mūsų įsitikinimais. Bet kai parodai ką nors iš Biblijos, jie atidžiai išklauso.“

Žinoma, liudydami teritorijoje, kur skelbėjų ir gyventojų skaičiaus santykis toks nedidelis, mūsų bendratikiai susiduria su tam tikrais iššūkiais. Štai vienoje bendruomenėje yra 134 skelbėjai, bet jos teritoriją sudaro tik 50 sodybų. Ką tad skelbėjai daro?

Nemažai brolių ir sesių stengiasi liudyti vietovėse, kur evangelizuotojų nėra tiek daug. Devyniasdešimtmetis mūsų brolis Jonašas sako: „Mūsų bendruomenės teritorijoje vienam skelbėjui tenka vos du namai. Dabar liudiju savo kaime, bet dar visai neseniai, kol nesušlubavo sveikata, važinėdavau į jokiai bendruomenei nepriskirtą teritoriją už maždaug 160 kilometrų. Ten liudydavau vengrų kalba.“ Nusigauti iki atokesnių vietovių skelbėjams nėra lengva, reikia dėl to aukotis. „Kad spėčiau į traukinį, keldavausi ketvirtą ryto. Liudydavau iki šeštos vakaro, tada sėsdavau į traukinį ir grįždavau namo. Šitaip darydavau du tris kartus per savaitę“, – sako Jonašas. Ar, jo manymu, vertėjo taip stengtis? „Tarnyba man teikė daug džiaugsmo. Esu laimingas, kad galėjau padėti vienai toli nuo bendruomenės gyvenančiai šeimai sužinoti tiesą.“

Aišku, ne visi tų bendruomenių skelbėjai gali keliauti tokius tolimus atstumus. Tačiau visi, net ir pagyvenusieji, labai stengiasi, kad būtų kruopščiai apeita jų bendruomenei skirta teritorija. Ir tai duoda puikių vaisių. Štai 2017-aisiais anuose trijuose miesteliuose į Minėjimą susirinko beveik dvigubai daugiau žmonių nei yra skelbėjų, vadinasi, kone pusė tos vietovės gyventojų. Akivaizdu, kad ir kur tarnautume, galime būti „pertekę Viešpaties darbo“ (1 Kor 15:58).